Pensija nuo mūsų „bėga“ jau senokai. Iki 2027 metų tiek moterų tiek ir vyrų išėjimas į pensiją turi susilyginti ties 65-iais metais. Šiuo metu Lietuvoje senatvės pensijos amžius moterims yra 63 m. 4 mėn., o vyrams 64 m. 2 mėn. Tiek vyrai, tiek ir moterys lygiomis teisėmis į pensiją išeis 65 metų. Tai yra, lyginant su baisiaisiais tarybiniais laikais pensija nuo moterų pabėgo 10 metų. 1989 metais moterys į pensiją išeidavo 55 metų. Na o vyrams - 5 metus.
Reikia nepamiršti ir tokio dalyko kaip būtinasis darbo stažas. Kaip matome lentelėje, 1989 metais jis buvo toks: 20 metų moterims ir 25 metai vyrams. Tačiau jau nuo 1995 metų jis irgi pradėjo augti bei ten, taip pat, prasidėjo lytinės „lygiavos“ siekimas. Ogi tai, jog būtinasis darbo stažas, abiem lytims, dar 2004 metais susilygino iki 30 metų. Na o 2027 metais, tiek vyrukai, tiek ir moterėlės turės pasiekti 35 metų būtinąjį darbo stažą.
Kadangi 2018 metais jau vyko reforma kai pensija tolinama iki 65 metų, tad pridėjus Lietuvos banko siūlomus 7 metus mes gauname… kaip netikėta! Tad mintys apie pensijinio amžiaus tolinimą nėra tik kažkoks siūlymas ar abstrakcija.
Gyventojų Nuomonė apie Pensijas
O ko norėtų Lietuvos žmonės? Jie dar 2015 metais daryto tyrimo metu išreiškė tokį norą: Moterys į pensiją norėtų išeiti 59 metų, na o vyrai - 61. Ji skelbia, kad kas antras (45 proc.) darbingo amžiaus šalies gyventojas, sulaukęs pensinio amžiaus, svarstytų dirbti toliau. Tačiau čia verta pažymėti, jog tokiom nuostatom pasižymi 25-55 m. amžiaus grupei priklausantys respondentai, taip pat aukštesnio išsimokslinimo ir didesnių pajamų grupių atstovai.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog tokias pozityvias nuotaikas reiškia dar jauni, kupini energijos, labiau kvalifikuoti ir tikėtina protinį ir/arba vadovaujantį darbą dirbantys asmenys. Kai tuo tarpu dažniausiai neplanuojantys dirbti nurodo 56 m. Todėl pozityviai nusiteikęs, jaunesnio amžiaus, protinį darbą dirbantis buržua suplakamas su sunkų fizinį darbą dirbančiu vyresniu proletaru ir bendroje sumoje visi sumetami į bendrą katilą. Kai tuo tarpu visiškai skiriasi jų santykis su gamybos priemonėmis bei darbo organizavimu. Beveik unisonu jie teigia, jog visuomenė sensta bei prastėja demografinė padėtis.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
Demografinės Tendencijos ir Darbo Rinka
Verta atkreipti dėmesį į tam tikras tendencijas. Pagrindinis vaikų „bumas“ buvo pokaryje iki 1962 metų. Vėliau gimstamumas kiek smuktelėjo, bet didesnis nei 50 000 gimusiųjų į metus išlaikė iki 1992 metų. Vėliau sekė nuosmukis iki 35 000- 30 000 į metus, bet šis skaičius daugmaž stabilizavosi ties 2000 metais. Antras pogrupis yra savo darbymečio pike (1962-1992 metų gimimo). Pirmieji jų į pensijas turės išeidinėti 2027 metais ir jeigu išliks išėjimo į pensiją amžius nuo 65 metų, tai 1992 metų gimimo asmenys į pensiją išeidinės 2057 metais. Toliau trečiasis, mažiausio gimstamumo pogrupis, startavo 1993 metais ir stabilizavosi 2000 metais. Jis irgi įsilieja į darbo rinką. Tad kažkokių staigių duobių artimiausiu metu nematyti.
Tačiau, verta pažymėti, jog pensijinės reformos, kurių metu buvo tolinamas išėjimo į pensiją metas bei didinama būtinojo darbo stažo dalis buvo pradėtos praktiškai po kapitalizmo restauracijos 1990-1992 metais. Dar vienas svarbus aspektas kurį patogiai nutyli kapitalo atstovai kalbėdami apie darbo jėgos trūkumą ir būtinybę tolinti pensijinį amžių. Koks jis? Augantis darbo našumas gali išspręsti potencialų darbo jėgos trūkumą. Nedarbas pastarąjį dešimtmetį, reikia pripažinti, mažėjo. Kiek jį paveikė suintensyvėjusi Lietuvos darbo rinka o kiek emigracija - sunku pasakyti. Tačiau, bet kuriuo atveju, vidinė „rezervinė kapitalo armija“ (bedarbių pavidale) egzistuoja.
Ji svyruoja. 2019 metais buvo sumažėjusi iki 7% na o kovidiniu metu pakilo nuo 8 iki 16%. Vien per 2020 metus (2020 metų lapkričio mėnesio duomenimis) leidimo gyventi darbo tikslais prašė 31 361 užsienietis (2019 m. - 27 724). Verta pažymėti, tai labai svarbu, jog tik 305 užsieniečiai kreipėsi dėl aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo, mažiau nei 2019 m., kai kreipėsi 344 tokie asmenys. Tad didžioji dalis į Lietuvą atvykstančios darbo jėgos iš užsienio yra arba žemos arba vidutinės kvalifikacijos. Kokios galima rasti ir Lietuvoje.
Kapitalui reikalingas darbo jėgos perteklius rinkoje. Kodėl? Nes kuo daugiau darbo jėgos rinkoje, kuo ji labiau tarpusavyje konkuruoja, tuo ji darosi pigesnė. Mokėti pensininkams pensijas valstybei labai neapsimoka. Tad kuo toliau nustumiamas pensijinio amžiaus laikotarpis - tuo daugiau biudžete lieka pinigų. Kad ir „Gybybos“ biudžeto didinime. Paskutinis punktas yra finansinio kapitalo nagučiai ir vadinamieji privatūs pensijų fondai. Apie juos šiame tekste nesiplėsime, bet auga tendencija pensijų klausimą permesti nuo valstybės prie privačių įmonių. Kurias, beje, dotuotų ta pati valstybė.
Matome nuoseklų žmogaus mulkinimą ir išnaudojimą. Nors auga darbo našumas ir naujos technologijos jį augins tik labiau, bet einame ne į priekį o atgal. Tokiu būdu sukurdamas didesnę darbo rinką kurioje senyvo amžiaus žmonės turės konkuruoti su pigia darbo jėga iš užsienio šalių. Na ir kapitalistų interesams nuosekliai atstovaujanti valstybė nusavina dirbančių žmonių jai mokamus pinigus (mokesčiai) o grąžą (pensijų pavidalu) nutolina. Beje, valdančioji klasė jau ne pirmą kartą Lietuvoje nusavina žmonių pensijas.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Tad ar Lietuvoje yra ir bus vietos senukams kurie mėgausis užtarnautų poilsiu? Ar turėsime daug žilagalvės pigios darbo jėgos?
Dvasininkų Pensijos: Siūlomi Pakeitimai
Visiems pensinio amžiaus sulaukusiems tradicinių religinių bendrijų dvasininkams siūloma nuo kitų metų mokėti triskart didesnes išmokas iš valstybės kišenės. Tokias Valstybinių šalpos išmokų įstatymo pataisas įregistravo grupė įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių, tarp kurių - Jaroslavas Narkevičius, Petras Gražulis, Sergejus Dmitrijevas. Šiuo metu valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendrijų dvasininkams, sulaukusiems pensinio amžiaus, yra skiriama 360 litų per mėnesį išmoka. Priėmus pataisas ir išmoką padidinus iki trijų bazinės pensijos dydžių, valstybinė šalpos išmoka siektų 1080 litų.
Anot pataisų autorių, jomis siekiama užtikrinti teisę gauti tokią valstybinę šalpos išmoką, kuri garantuotų minimalias pajamas valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendrijų dvasininkams. Projektą numatyta pradėti svarstyti dar Seimo pavasario sesijoje.
Argumentai Už
LŽ kalbinti pataisų projektą pasirašę Seimo nariai „tvarkietis“ Andrius Mazuronis ir „darbietis“ Valentinas Bukauskas neslėpė, kad rengti jas paskatino šį pavasarį kilusi dilema dėl būsimos išmokos į pensiją išeinančiam kardinolui Audriui Juozui Bačkiui. Tąkart paaiškėjo, kad pagal dabar galiojančius teisės aktus garsiam dvasininkui kas mėnesį priklauso tik apie 200 litų siekianti išmoka.
„Tokia situacija valstybiniu požiūriu nelabai kaip atrodo - dvasininkų gaunamos išmokos yra labai mažos. Todėl jas būtina didinti. Be to, kunigų atliekama funkcija yra kiek kitokia nei kitos dalies visuomenės. Todėl valstybė jais turi pasirūpinti“, - LŽ tvirtino A. Mazuronis. Anot jo, kiek reikėtų valstybės lėšų padidintoms išmokoms, nebuvo suskaičiuota. Tačiau parlamentaras tikino nemanąs, kad susidarytų įspūdingos sumos, nes dvasininkų Lietuvoje nėra daug. „Tie keli šimtai tūkstančių litų per metus valstybei tikrai bus nereikšminga suma“, - įsitikinęs „tvarkietis“.
Taip pat skaitykite: Kaip sužinoti savo pensiją per EGAS?
Savo ruožu V. Bukauskas aiškino, kad įregistruotos įstatymo pataisos dar nereiškia, jog jos virs įstatymu. „Tikiuosi, kad projektas Seime sukels nemažų diskusijų, gal bus priimta kiek kitokių sprendimų, bet viliuosi, jog jų tikrai bus. Į pensiją išėję dvasininkai yra mūsų valstybės piliečiai, jie tarnavo visuomenei, valstybė privalo jais pasirūpinti“, - sakė Seimo narys.
Kritika ir Abejonės
Ekonomisto ir sociologo Romo Lazutkos įsitikinimu, politikų užmojai vienai socialinei grupei tris kartus padidinti valstybės mokamas šalpos išmokas kažin ar būtų socialiai teisingas žingsnis. Jo aiškinimu, išskirti vieną gyventojų grupę kaip ypač svarbią demokratinėse valstybėse vengiama, nes tai, kaip gyvensi senatvėje, turi priklausyti nuo to, kokias įmokas mokėjai iki senatvės.
„Manau, kad politikams reikia apsispręsti dėl dvasininkų pensijų - ar dvasininkai įtraukiami į socialinį draudimą, kaip kiti Lietuvos gyventojai, ar jie naudojasi kokia nors kita savo susikurta sistema“, - LŽ sakė R. Lazutka. Anot jo, jei norima, kad dvasininkai gautų daugiau, nei gauna dabar kaip šalpos išmoką, jie turėtų mokėti įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą. O jei Bažnyčia pati susikuria savo sistemą, valstybei jau nereikėtų į tai kištis ir remti dvasininkų.
„Šalpos išmokos numatytos kiekvienam šalies piliečiui, kuris negauna valstybinio socialinio draudimo pensijos, minimaliai pragyventi. Pagrįsti, kuo dvasininkas skiriasi nuo kokio nors skulptoriaus ar rašytojo, visą gyvenimą nedirbusio samdomo ar valstybinio darbo, nemokėjo įnašų į socialinį draudimą, sunkiai sugalvosi“, - tvirtino R. Lazutka. Jam linkusi pritarti ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės patarėja ryšiams su visuomene Vaida Vincevičiūtė. Anot jos, pensinio amžiaus sulaukę asmenys, turintys teisę į šalpos išmoką, ją turėtų gauti vienodo dydžio. Vienos socialinės grupės išskyrimas neprisidėtų prie socialinio teisingumo.
Bažnyčios Rūpestis Dvasininkais
Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriato duomenimis, Lietuvoje yra apie 840 katalikų kunigų. Tarp jų yra ir sulaukusiųjų garbaus amžiaus, ir dar neturinčiųjų nė trisdešimties metų. Tačiau visais jais pasirūpinama.
Kaip LŽ aiškino Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas, kiekviena šalies vyskupija yra nustačiusi savo tvarką, kaip rūpintis dvasininkų buitimi, jų sveikata ir kitais poreikiais, tačiau yra laikomasi bendro principo - jie išlaikomi Bažnyčios sąskaita. „Kol kunigas, nors ir emeritas, aukoja mišias ar patarnauja, gauna mišių stipendijas už savo darbą. Jei negali patarnauti dėl sveikatos ar amžiaus, sulaukia paramos iš Kauno arkivyskupijos kunigų tarpusavio paramos kasos ar kitose vyskupijose esančių analogiškų fondų“, - sakė Kauno arkivyskupijos atstovas.
Anot D.Chmieliausko, į šiuos fondus tam tikrą dalį bažnyčiose už mišias bei kitus patarnavimus surenkamų lėšų moka visi vyskupijos teritorijoje esantys katalikų dvasininkai. Prireikus iš šios kasos yra remiami tie, kuriems reikia paramos gydymui ar pragyvenimui, kai kunigai jau nebepajėgia aukoti mišių.
LŽ duomenimis, iš vyskupijose kaupiamų fondų mokamos išmokos garbaus amžiaus kunigams svyruoja nuo 500 iki 700 litų per mėnesį.
„Laikoma, kad kunigas į pensiją išeina 75 metų, tačiau kada jam skiriamos išmokos iš šio specialaus fondo, priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir nuo sveikatos būklės. Kai kurie net ir sulaukę tokio amžiaus kuo puikiausiai sugeba vadovauti parapijai, atlikti kitas pareigas“, - teigė D. Chmieliauskas.