Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijų formos, yra reglamentuojamos įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos, regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą, laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų infografikas
Socialinių paslaugų samprata
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinių paslaugų samprata formavosi per socialinės paramos teikimą socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, ieškant efektyvesnių paramos organizavimo būdų.
Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. Svarbiausias socialinių paslaugų tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.
Pagrindiniai socialinių paslaugų tikslai
- Tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti.
- Atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje.
- Teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Socialinių paslaugų klasifikacija
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
- Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis.
- Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrosioms socialinėms paslaugoms nepakanka.
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius:
- pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos;
- pagal teikiamų paslaugų pobūdį;
- pagal tai, kas yra socialinių paslaugų teikėjas.
Socialinių paslaugų schema
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos.
Pagal socialinių paslaugų steigėją
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinės gerovės sistema – įvadas
Socialinių paslaugų organizavimas ir valdymas
Socialinių paslaugų organizavime ir teikime dalyvauja įvairios institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskritys ir savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims.
Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei.
- Prieinamumo.
- Adekvatumo.
- Žmoguje skatinimo.
Teisė gauti socialines paslaugas
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Lietuvoje socialines paslaugas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas, pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Teisinis reglamentavimas
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija.
Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Šiam įstatymui apibrėžiamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrųjų ir specialiųjų paslaugų klasifikacija.