Socialinės paslaugos yra socialinės politikos sritis ir pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma. Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Socialinės paslaugos - tai pagalbos silpniems visuomenės nariams suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsiduojamos, o atskiriems asmenims ir nemokamos paslaugos. Socialinių paslaugų prigimtis lemia, kad paslaugų gavėjams dalis paslaugų kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra nemokamos.
Socialinių paslaugų katalogo objektas yra įvairių tipų socialinės paslaugos. Pirmoje katalogo dalyje pateikiamas bendras socialinių paslaugų aprašymas: pagrindiniai terminai lietuvių ir anglų kalbomis, paslaugų klasifikacija.
Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės:
- Seni žmonės, kuriems reikalinga globa.
- Suaugę ir vaikai su negalia.
- Vaikai, kuriems reikalinga globa.
- Rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos.
Taip pat skaitykite: Pagalba senjorams Lietuvoje
Atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką, specialiosios socialinės paslaugos gali būti stacionarios ir ambulatorinės.
Stacionarios socialinės paslaugos
Stacionarios socialinės paslaugos - paslaugos, kurias teikia stacionarios socialinių paslaugų įstaigos: senelių globos namai, suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai, vaikų globos namai, vaikų psichoneurologiniai pensionatai. Šiose socialinių paslaugų įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Stacionarios socialinės paslaugos seniems žmonėms - tai paslaugos, teikiamos senelių globos namuose, senelių pensionatuose. Senelių globos namai, pensionatai, slaugos namai - tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa, slauga ar palaikomasis gydymas.
Į senelių globos namus priimami pensinio amžiaus žmonės, kurie negali patys apsitarnauti ir kuriems reikalinga nuolatinė globa bei slauga. Į senelių globos namus gali būti priimami ir I ar II grupės invalidai, vyresni kaip 16 metų, kuriems būtina priežiūra ir slauga. Priimant gyventi į senelių namus, įvertinamas asmens stacionarių socialinių paslaugų poreikis.
Senelių globos namai, pensionatai - tai ten gyvenančių asmenų namai, todėl gyvenimas juose turi būti organizuotas taip, kad gyventojų fiziniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai bei dvasiniai poreikiai būtų patenkinami kuo geriausiai. Šios paslaugos garantuoja prieglobsčio suteikimą, būtinų poreikių patenkinimą bei reikalingą globą žmonėms, kuriems nereikia intensyvaus gydymo.
Taip pat skaitykite: Informacija apie Valakampių socialinių paslaugų namus
Šios paslaugos garantuoja prieglobsčio suteikimą ir aprūpinimą bei reikalingą globą ir ugdymą vaikams, kuriems nereikia intensyvaus gydymo. Socialinio darbo paslaugos yra skirtos patenkinti kiekvieno globos namų gyventojo socialinius bei emocinius poreikius, padėti kiekvienam gyventojui prisitaikyti prie ligos, negalios bei gydymo sukeliamo poveikio, priprasti prie naujos globos namų aplinkos, atkurti ir pagerinti socialinio funkcionavimo galimybes. Socialinio darbo personalo skaičius bei kvalifikacija priklauso nuo socialinio darbo programos sudėtingumo bei apimties, globos įstaigos dydžio, nuo jos gyventojų charakteristikos bei socialinių poreikių.
Kiekvienam globos namų gyventojui pagal poreikius turi būti teikiamos medicininės bei slaugos paslaugos. Medicininių paslaugų poreikį nustato gydantis gydytojas arba vyriausioji medicinos sesuo. Slaugos paslaugas teikia medicinos seserys, slaugės, vyriausiajai medicinos seseriai prižiūrint. Įvertinus globos namų gyventojo poreikius, sudaromi individualūs slaugos planai. Senelių globos namuose turi būti teikiamos neintensyvios ir intensyvios slaugos paslaugos.
Kiekvienuose senelių namuose turi būti skiriama ne mažiau kaip 3,0 - 6,0 valandos slaugos laiko per parą kiekvienam intensyviai slaugomam senelių namų gyventojui. Vidutiniškai vienam intensyviai slaugomam asmeniui tenka 5,6 val. Atsižvelgdamas į gyventojo fizinę ir psichinę būseną, gydantis gydytojas gali nurodyti skirti ilgesnį slaugos laiką intensyviai slaugomam senelių namų gyventojui. Neintensyviai slaugomam tenka vidutiniškai 1,6 val. slaugos laiko per parą. Senelių namų administracija turi užtikrinti 24 valandų slaugos paslaugas.
Socialinių paslaugų įstaigos darbo terapijos organizatorius gali atlikti ir kitas funkcijas bei užimti ne visą etatą. Darbo terapijos paslaugas teikiančių darbuotojų skaičius priklauso nuo globos įstaigos dydžio bei gyventojų sudėties. Socialinių paslaugų įstaigų administracija organizuoja gyventojų laisvalaikį. Tuo tikslu yra teikiamos kultūrinės paslaugos. Kultūrinių paslaugų organizatorius gali atlikti ir kitas funkcijas bei užimti ne visą etatą. Skaičius darbuotojų, teikiančių kultūrines paslaugas socialinių paslaugų įstaigoje, priklauso nuo gyventojų skaičiaus, jų sudėties bei poreikių.
Globos įstaigos gyventojams pageidaujant, globos namuose turi būti teikiamos religinės paslaugos. Tam tikslui gali būti įrengta atskira patalpa, kuri gali tarnauti ir kaip šarvojimo salė, atliekant laidojimo paslaugas.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų įstaigos ir žmogaus teisės
Socialinių paslaugų įstaigoje turi būti sudarytos sąlygos sportuoti. Socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos švietimo, ugdymo paslaugos. Vaikų socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos specialaus mokymo bei ugdymo paslaugos. Ugdymo tikslas - kiek tik įmanoma lavinti vaikų bei vaikų su negalia galimybes. Ugdymo paslaugos teikiamos vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintomis mokymo bei specialaus ugdymo programomis. Įvertinus kiekvieno vaiko poreikius ir galimybes, sudaromos individualios ugdymo programos.
Globos įstaigos gyventojams, pajėgiantiems ir norintiems individualiai atlikti smulkius buitinius darbus, turi būti sudarytos sąlygos tai atlikti. Vaikų socialinių paslaugų įstaigose turi būti įsteigti savarankiško gyvenimo skyriai ar savarankiškos vaikų bendruomenės.
Socialinių paslaugų įstaigos turi būti įsteigtos specialiai šiam tikslui pastatytuose, rekonstruotuose ar pritaikytuose pastatuose. Patalpos turi atitikti techninius, sanitarinius, higieninius, saugos darbe ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimus.
Stacionarių globos įstaigų personalą sudaro vadovų, specialistų, tarnautojų bei darbininkų kolektyvas tiesioginiam darbui su klientais ir bendram aptarnavimo darbui atlikti. Personalo skaičius ir struktūra priklauso nuo globos įstaigų gyventojų skaičiaus bei struktūros. Personalo skaičius ir struktūra stacionarių socialinių paslaugų įstaigoje turi būti pagrįstas čia gyvenančių klientų poreikių struktūra, orientuotas į kuo geresnį klientų aptarnavimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas personalo tiesioginiam darbui su klientais formavimui.
Globos įstaigos naudoja savo veikloje maitinimo, minkšto inventoriaus, medikamentų ir kt. Kiekvienas socialinių paslaugų įstaigoje gyvenantysis (jeigu jis veiksnus) gali būti gyventojų tarybos nariu.
Asmuo gali būti pašalinamas iš socialinių paslaugų įstaigos vadovaujantis bendrosiomis vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose numatyta ir pašalinimo tvarka.
Apgyvendinimo socialinėse globos įstaigose tvarka - taisyklės, pagal kurias įforminamas kliento priėmimas į globos įstaigą. Jos tvirtinamos ar keičiamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Apgyvendinimo globos namuose sąlygos - reikalavimai, kuriais remiantis seni žmonės priimami gyventi į šiuos namus arba nustatomas apgyvendinimo namuose eiliškumas.
Dokumentacija, aprašant globotinio turtą (senelių globos namuose), - priimamo asmens turtas (jeigu jį turi) yra aprašomas pagal globos namuose parengtą turto aprašymo formą, jeigu klientas pateikia tokią informaciją.
Sutartis tarp gyventojo ir globos įstaigos administracijos - tarp kliento ir administracijos pasirašoma sutartis apie abipusius įsipareigojimus gyvenant globos namuose. Sutartis tarp vaiką atstovaujančios institucijos, asmens ir globos įstaigos administracijos - apgyvendinant vaiką globos namuose tarp jį atstovaujančiojo ir globos įstaigos administracijos pasirašoma sutartis apie abipuses teises ir pareigas gyvenant globos namuose.
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos - paslaugos, teikiamos ambulatorinėse socialinės globos įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan., kuriose klientai yra globojami tam tikrą paros dalį.
Pagal katalogo pradžioje pateiktą paslaugų aprašymo schemą šioje (III dalyje) aprašytos tokios įstaigos: bendruomenės centras, abilitacinis centras, darbo terapijos centras, pagalba namuose.
- Dienos centras - įstaiga, skirta asmenims, kurie gyvena savo namuose, bet dienos metu jiems teikiama reikalinga globa, maitinami, tenkinami higieniniai poreikiai, bendraujama.
- Pagyvenusių žmonių klubas - įstaiga, skirta suteikti dienos globą pagyvenusiems žmonėms, kurie tik iš dalies gali savimi pasirūpinti ir kuriems reikia socialinės bei psichologinės pagalbos.
Konkrečios įstaigos personalo struktūra priklauso nuo įstaigos profilio ir klientų skaičiaus bei sudėties. Bendruomenės centro veikloje gali dalyvauti visi bendruomenės gyventojai. Bendruomenės centro darbą organizuoja maža profesionalų grupė (dažnai tik vienas profesionalas - samdomas darbuotojas). Bendruomenės centras gali būti išlaikomas iš savivaldybės biudžeto lėšų, skirtų visuomeninių organizacijų programoms remti, labdaros, paramos, mokesčio už paslaugas ar iš pelno, gauto už paslaugas bei kitą veiklą.
Socialinės reabilitacijos centras - įstaiga, skirta žmonių su negalia integracijai į visuomenę. Vaikų ugdymo grupė, centras - socialinių paslaugų įstaiga, skirta užimtumui dienos metu, ugdymui, socialinei reabilitacijai. Darbo terapijos centras yra įstaiga, skirta žmonių su negalia įtraukimui į darbinę veikla, o per tai - integracijai į visuomenės gyvenimą. Pagrindiniai jų klientai - ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai.
Informacijos teikimas - tai socialinės globos ir rūpybos skyriuose (centruose) arba savarankiškų atskirų tarnybų renkama bei sisteminama informacija apie socialinę paramą, socialines paslaugas, socialinių paslaugų įstaigas, įstatymus bei kitus normatyvinius aktus, jų aiškinimas. Turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti pas socialinį darbuotoją. Socialinis darbuotojas teikia informaciją bei konsultuoja klientą, kaip elgtis probleminėje situacijoje. Konsultavimas yra daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas.
Socialinės pagalbos tarnyba gali būti organizuota kaip pagalbos namuose padalinys socialinės globos skyriuje, atskira pagalbos namuose tarnyba, tarnyba prie visuomeninių invalidų ir kitų socialinę paramą teikiančių organizacijų. Pagalbos namuose tarnybos vadovas - asmuo, kuris atsakingas už socialinės pagalbos namuose organizavimą, socialinių paslaugų namuose teikimo pirminę kontrolę.
Pagalba namuose
Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Kiekviena savivaldybė sudaro detalų pagalbos namuose gavėjų registrą. Siekiant numatyti paslaugų namuose teikimo pirmumą, gali būti išskirtos pagalbos namuose pakopos. Pagalbos namuose pakopos išskiriamos pagal poreikio paslaugoms namuose būtinumo laipsnį atskiroms asmenų kategorijoms.
Pagalbos namuose (socialinės paslaugos namuose) paslaugos skirstomos į pagrindines ir papildomas. Papildomos paslaugos - paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, susitarus su paslaugų teikėju.
Kiekviena savivaldybė pati rengia pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą, prisilaikydama pagrindinio jų išskyrimo principo. Dalinė pagalba namuose - aptarnavimas, teikiant tik kai kurias paslaugas.
Socialinės globos svarba
Socialinė globa yra reikšminga socialinės politikos dalis, jai skiriama nemažai lėšų (dažniausiai apie 0,5-3 % šalies BVP, iš jų daugiau nei pusė - viešosios lėšos). Socialinės globos sistema, jos sankloda, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, socialinės globos poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai reglamentuojami teisės aktais. Išsiskiria nuomonės, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa.
17-18 a. pradėtos kurti globos įstaigos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims ir beglobiams vaikams; tai laikoma socialinės globos užuomazga, bet apie žmogaus teises ir orumą garantuojančią šiuolaikinę globos sistemą, kaip tinkamą alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, imta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe.
20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims.
Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė).
Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje. Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą. Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas.
Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu. Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims socialines paslaugas teikiančiose specialiose įstaigose. Socialinė globa apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbos teikimą seniems, neįgaliems jos nariams. Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga.
Socialinės globos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama daugiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos namuose ar senelių namų slaugos skyriuose ryškių savarankiškumo problemų turintiems asmenims) socialinė globa. Socialinei globai specialioje įstaigoje arba asmens namuose teikti įmonei, įstaigai ar šeimynai išduodamos specialios licencijos.
Svarbūs terminai:
- Grupinio gyvenimo namai - socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę ir (ar) ilgalaikę socialinę globą ne daugiau kaip dešimčiai suaugusių asmenų su negalia ir (ar) senyvo amžiaus asmenų.
- Metodinis kompleksinių paslaugų šeimai centras - socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atrinktas juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, kuris teikia metodinę pagalbą organizuojant ir (ar) teikiant kompleksines paslaugas šeimai, gerinant jų kokybę, dalijasi gerąja šių paslaugų teikimo patirtimi.
- Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą, asmens (šeimos) socialinių įgūdžių ir gebėjimų pasirūpinti savimi (šeima) ugdymą.
- Socialinis darbuotojas - asmuo, dirbantis socialinį darbą.
- Socialinių paslaugų įstaiga - socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.
- Supervizija - darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją ir (ar) socialinių paslaugų įstaigos veiklą. Supervizija gali būti vykdoma individualiai arba grupėse.
Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme, Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatyme, Lietuvos Respublikos pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatyme, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ir 2016 m. balandžio 27 d.
tags: #socialiniu #paslaugu #istaiga