Šiandien integracija Lietuvos švietimo sistemoje įvardijama kaip būtinybė, kaip pagrindinė sąlyga darniam ir visapusiškam asmenybės ugdymui. Tačiau realaus jos įgyvendinimo mechanizmo nėra sukurta. Tuo klausimu praktiškai nėra rekomendacijų, aprašų, literatūros su pavyzdžiais. Labai retai sulaukiama seminarų, kuriuose pristatoma teorinė dalis, o mokytojai - praktikai dažniausiai yra susipažinę su šia teorija.
Įgyvendinant sampratą, kad mokome vaiką, o ne dalyko, turime siekti kuo gilesnės tarpdalykinės integracijos ir įvairių disciplinų mokytojų bendradarbiavimo. Seminaro ,,Socialiniai mokslai: integravimas ir metodai“ paskirtis - pateikti konkrečių, praktinių pavyzdžių, kaip susieti įvairių dalykų mokymą mokykloje, kaip integruoti visą socialinių disciplinų ugdymo turinį - žinias, gebėjimus, nuostatas.
Socialinės Integracijos Samprata
Sociãlinė integrãcija, arba integrãcija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas), - tai socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Socialinės integracijos klausimas išnagrinėtas 1951 m. Laugalio (2001) teigimu, socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Pagal vieną iš jų, ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Remiantis Vengriu ir kt. (2000), socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Šiuo atveju būti labiau integruotam reiškia padidinti savo galią gyvenime.
Tarptautinės organizacijos (Pasaulio Bankas, Jungtinės Tautos) socialinę integraciją sieja su visuomenės raida, numatant, jog geresnis išsivystymas skatins aukštesnį socialinės integracijos laipsnį, mažins socialinę atskirtį, socialinius konfliktus ir pan. Socialinė integracija - tai sutikimas ir gebėjimas laikytis bendros vertybių sistemos. Ši vertybių sistema - pati pastoviausia visuomeninės sistemos dalis.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime. Didėjant socialinei integracijai greta ekonominio kapitalo vis didesnės reikšmės įgyja socialinis kapitalas, kultūrinis kapitalas, žmogiškasis kapitalas, simbolinis kapitalas.
Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Savo ruožtu įvairių socialinių organizacijų funkcijų suderinamumas ir veiklos efektyvumas garantuoja visos visuomenės stabilumą (socialinis stabilumas). Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu.
Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos. Socialiniais mokslų literatūroje socialinės integracijos reikšmė stokoja aiškaus apibrėžimo.
Kymlicka (1999) teigia, kad integracija yra tinkama normatyvinė būklė santykiams tarp mažumos grupės ir daugumos visuomenės apibrėžti. Emanuelsson (2003) nurodo, jog šiuo požiūriu integracija yra iššūkis tam, ką paprastai vadiname normaliu ar įprastu, nes grupė laikoma normalia, jei joje vyrauja kitoniškumas. Svarbiausias integracinis klausimas - kokias skirtybes kiekvienos grupės nariai yra pasirengę priimti.
Socialinės integracijos indeksas
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinė Integracija ir Gyvenimo Kokybė
Gyvenimo kokybė atspindi kiekvieno žmogaus ar jo šeimos socialinę, ekonominę, sveikatos ar kitas sritis. Ji paprastai asocijuojasi su teigiamais vertinimais, tokiais kaip sėkmė, laimė, pasitenkinimas, patogumai, sveikata. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris.
Gyvenimo kokybė - esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją. Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia.
Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu. Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus.
Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Atlikus empirinį tyrimą pasitvirtino hipotezė, jog sėkminga neįgalaus asmens integracija į visuomenę įtakoja visos šeimos gyvenimo kokybę.
Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Siekiant gerinti šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybę ir integruoti neįgalų asmenį į visuomenę turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir teikiama visapusė socialinė pagalba, kuri turėtų būti vertinama ne siaurame kontekste, t. y. vien tik pagalbos vaikui aspektu, tačiau visapusiškai - socialinio, politinio bei edukacinio konteksto aspektu.
Neįgaliųjų integracija į visuomenę
Technologijų Įtaka Socialiniam Darbui ir Kompetencijų Ugdymui
Robotai, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, modernios informacinės ir komunikacijos technologijos (IKT) įžengia ir į socialinę sritį, paliečia pažeidžiamiausias visuomenės grupes. Technologijų diegimas socialinio darbo (SD) profesijoje nėra savaime suprantamas, o jų integravimas į studijas ir praktiką suponuoja ne pasyvų naujų dalykų priėmimą, bet reflektuotą tapatybės pokytį ir naujas kompetencijas.
Technologijoms pamažu keičiant SD praktikos ir švietimo kraštovaizdį, būtina tirti, kas vyksta technologinių naujovių ir rengimo praktikai sankirtoje. Technologijų integravimo į profesiją diskursas pribrendęs, nes profesinio rengimo programos ir dėstymas atrodo atsiriboję nuo šių transformacijų, dažnai tęsiamas įprastas žinių perteikimas, įgūdžių ugdymas ir neskiriama pakankamai dėmesio mokymo naujovėms.
Naujų technologijų integravimo svarbą ypač paryškina 2020-taisiais kilusi pasaulinė pandemija, perkėlusi dalį veiklų, taip pat ir SD, į nuotolį, tačiau kartu paryškinusi skaudžias socialines problemas. Be to, naujosios technologijos kelia iššūkių tiek dėstymo būdui, tiek dėstymo turiniui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad SD dėstytojai kartais pasižymi tam tikru „technologiniu aklumu“, todėl dėstymo kompetencijų technologijų srityje plėtrai būtinas teigiamas dėstytojų požiūris į technologijas bei institucinė ir technologinė parama.
Tačiau didžiausias iššūkis SD pedagogams gali būti naujų technologijų rekonceptualizavimas ir jų pripažinimas ne tik mokomąja priemone, bet ir ateities SD praktikos objektu - mokant studentus naudotis technologijomis praktiškai. Šiuo atveju svarbiausia atsakyti į klausimą: kokias kompetencijas būsimi socialiniai darbuotojai turėtų ugdytis, kad technologijos būtų integruotos į jų profesinę tapatybę ir būtų naudojamos humanizuojančiu, o ne dehumanizuojančiu būdu?
Terminas „technologija“ reiškia artefaktus, technikas, garso ir vaizdo transliavimo sistemas, telefonus ir kompiuterinius tinklus, kurie dažnai apibendrinami skėtiniu terminu - IKT, taip pat apima ir tokias naujoves, kaip antai nanotechnologijos, biotechnologijos, robotika, humtech ir jų derinius iki provokuojančių transhumanizmo idėjų, kuriomis siekiama fizinio nemirtingumo ,,įkeliant“ savo sąmonę ar protą į kompiuterį.
Technologijos daro poveikį įvairiems žmogaus gyvenimo aspektams ir socialiniams santykiams, leisdamos asmeniui kontroliuoti savo sveikatą, emocijas ir elgesį, technologijos gali padėti stebėti kliento būklę. Vakarų Europoje technologijos tapo SD mokslinių tyrimų objektu dar praėjusio šimtmečio aštuntuoju dešimtmečiu.
Kalbant apie socialinių darbuotojų rengimą praktikai, kurioje taikomos technologijos, pabrėžiama, kad dėstytojams tenka daugybė iššūkių, pradedant nuo poreikio puoselėti profesinę tapatybę ir svarstymų, kokią žinių visumą reikia pateikti studentams, iki gebėjimo atlaikyti spaudimą paklusti galios santykiams. Amerikos SD ir socialinės gerovės akademija poreikį naudoti technologijas socialiniam gėriui laiko vienu didžiausių SD iššūkių.
Vienas iš pagrindinių motyvų, dėl kurių technologijų integravimas kelia problemų, anot Lupton (2015), yra tai, jog socialinių mokslų (taip pat SD) studijų programose pernelyg mažai dėmesio skiriama technologinių mokslų teikiamoms žinioms ir įgūdžiams įgyti. Mishna ir kt. (2021) tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai nenoriai naudojasi skaitmeninėmis technologijoms. Jiems trūksta praktinio mokymo, dėl to kyla abejonių savo kompetencija ir profesionalumu.
Moor (2005, p. 26-27) siūlo technologijų revoliucijos modelį, kurį sudaro trys etapai:
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Įvadinis | Technologijų diegimas panašus į eksperimentavimą, apie technologijas žino nedaugelis. |
| Skvarbos | Technologijos standartizuojamos, vystomas jų dizainas, funkcionalumas, daugėja vartotojų, pinga jų vartojimas, kyla pasitikėjimas. |
| Galios | Technologijos įsitvirtinusios, parengtos plačiai naudoti, prieinamos. Dauguma visuomenės narių supranta, kaip jas naudoti. |
SD - aukštų etikos standartų profesija, grįsta teorinių žinių, praktikos ir vertybių integravimu, o technologijų diegimas paliečia kiekvieną iš šių komponentų. Socialinių darbuotojų rengimo požiūriu įvadiniame - technologijų integracijos - etape daug dėmesio skiriama susipažinti su esamomis ir naujai atsirandančiomis technologijomis bei mokymuisi jas naudoti praktiškai. Pavyzdžiui, studentai mokosi kurti projektą, integruodami QR kodą ar taikydami žaidimų programą projekto vizualizacijai.
Antrame - skvarbos - etape būsimi socialiniai darbuotojai, galima daryti prielaidą, tirtų, kaip, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmogaus nešiojama išmanioji apyrankė palengvina teikiamų paslaugų kokybę ir ką tai reiškia etikos - privatumo, savarankiškumo, pasirinkimo laisvės - perspektyvoje. Galios etape, kai technologijų naudojimas taps įprasta praktika, SD studentai tirs jų panaudojimo galimybes, diskutuos dėl klientų apsaugos ir kurs vienų ar kitų technologijų naudojimo rekomendacijas.
Tyrimo dalyviai išskyrė SD naudojamas technologijų rūšis: IKT, robotika, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, virtuali realybė, avatarai ir kt. Išryškėjo skirtumas tarp lietuvių ir japonų: pastarieji siekė apibrėžti konkrečias technologijos rūšis ir paaiškinti galimas jų taikymo sritis, o jų kolegos iš Lietuvos apskritai samprotavo, kad „technologijos SD gali būti suprantamos ir naudojamos labai įvairiai“.
🟢 KAIP UGDYTI KOMPETENCIJAS? | Pasiruošimas diegti atnaujintas BP
tags: #socialiniu #mokslu #integravimo #galimybes