Socialinių įgūdžių reikšmė vaiko asmenybės formavimuisi

Asmenybės formavimasis yra sudėtingas ir daugialypis procesas, prasidedantis ankstyvoje vaikystėje. Šeima, darželis ir aplinka daro didelę įtaką vaiko emociniam intelektui, socialiniams įgūdžiams ir savarankiškumui. Šiame straipsnyje aptarsime emocijų svarbą, emocinio intelekto ugdymo būdus, socialinių įgūdžių formavimąsi ir savarankiškumo ugdymo principus, siekiant padėti vaikams augti emociškai stabiliais, socialiai kompetentingais ir savarankiškais asmenimis.

Emocijų svarba vaiko gyvenime

Emocijos yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Jos tampa svarbios labai anksti, o naujagimiui svarbiausias emociškai artimas ryšys su mama. Visos emocijos yra legalios, nėra jokių "neteisingų" emocijų, tačiau svarbu, kaip mes jas išreiškiame.

Pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai:

• Liūdesys: kyla praradus svarbų asmenį ar daiktą. Teisingai išreikštas liūdesys apima pasirūpinimą savo poreikiais ir situacijos priėmimą.
• Baimė: jaučiama, kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali, kai kyla reali grėsmė, arba liguista, kai nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais.
• Pyktis: sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų. Sveikas pyktis yra adekvati reakcija, kai kažkas braunasi į mūsų erdvę ir nori mums pakenkti.
• Pasibjaurėjimas: jaučiamas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Padeda išvengti nemalonaus kontakto.
• Meilė: labai šviesus jausmas kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Funkcinė meilė skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų.
• Pavyduliavimas: jaučiamas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Sveikas pavyduliavimas pasireiškia suteikimu partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu.
• Pavydas: jaučiamas, kai mes norime daiktų, kurių neturime. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti.
• Kaltės jausmas: kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, bet mokame pripažinti ir prisipažinti.
• Gėda: atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė.

Svarbu suprasti, kad susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando.

Emocinio intelekto ugdymas

Emocinio intelekto ugdymas yra svarbus vaiko asmenybės formavimosi aspektas. Emocinį intelektą sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones:

• Mokėjimas mokytis
• Kūrybiškumas
• Aplinkos pažinimas
• Meninė raiška

Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Emocinio intelekto ugdyme(si) svarbūs du aspektai - ugdymui(si) palanki emocinė aplinka ir pedagogas. Svarbu pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra, ugdant vaikų emocinį intelektą. Darželio aplinka - puikus išorinio pasaulio atspindys. Darželyje mažylis bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais bei suaugusiais, todėl natūralu, kad kyla nesusipratimų.

Emocinio intelekto ugdymo būdai:

• Emocinio žodyno turtinimas
• Aktyvus klausymas
• Skatinti išreikšti jausmus žodžiais
• Nežodinis komunikavimas
• Jausmų valdymas

Šeimos vaidmuo emocijų ugdyme

Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys, nes emocinį stabilumą, pasitikėjimą savimi užtikrina šeima ir stiprūs tarpusavio ryšiai. Šeima - pirmoji aplinka, kurioje vaikas susipažįsta su emocijomis. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus.

Kaip tėvai gali padėti vaikui ugdyti emocinį intelektą:

• Dalinkitės savo išgyvenimais: paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu.
• Domėkitės vaiko jausmais: atkreipkite dėmesį į vaiko jausmus, rodykite nuoširdų susidomėjimą jais. Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi vienu ar kitu atveju. Jeigu vaikas mažas - paprašykite nupiešti, tai ką jis jaučia. Žinojimas apie tėvų susidomėjimą skatina vaiko atvirumą ir stiprina tarpusavio santykius.
• Gerbkite vaiko jausmus: vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia. Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą.
• Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas: suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti. Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos.

Tikroviškas mąstymas ir optimizmas

Tikroviškas mąstymas: vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Optimizmas: pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini.

Kritikos taisyklės

• Tikslumas: kritika turi būti tiksli ir pagrįsta.
• Aiškintis problemą tikroviškai: padėti vaikui mokytis atskirti save nuo turimos problemos.

Humoro svarba

Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose.

Vaikų draugystės formavimosi etapai

• Egocentrinė pakopa (3-7 m.): geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą.
• Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.): vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus.
• Abipusiškumo etapas (6-12 m.): čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku.
• Intymumo pakopa (9-12 m.): dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus.

Elgsenos svarba

Elgsena yra svarbi: jokiomis aplinkybėmis nepakęskite netoleruotino, nepagarbaus, grubaus elgesio. Jokių išlygų.

Sukurkite taisykles: pasisveikinti, padėkoti, paspausti ranką svetimam žmogui sveikinantis ir pan. Kai geros manieros taps prioritetu, skatinkite teigiamą elgesį pagyrimu, pritarimu.

Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai

• Sėkmės lūkesčiai: motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos.
• Meistriškumas: suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių.
• Savęs vertinimas: geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus.
• Laiko valdymas: reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingsnelius.

Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Nesėkmės ir jų nugalėjimas

Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.

Kaip ugdyti vaikų jausmų raišką

• Emocinio žodyno turtinimas: geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi.
• Aktyvus klausymas: aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai.
• Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais: kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius.

Nežodinis komunikavimas

Neverbalinio komunikavimo galios supratimas gali padėti vaikui išsiugdyti lyderiavimo savybes, tapti tvirtu ir įsijausti į kitų žmonių poreikius bei sunkumus. Padėkite vaikui išsiugdyti gebėjimą suprasti emocinio komunikavimo atspalvius, mokymąsi jį skaityti neverbalinę jausmų kalbą. Emocinį komunikavimą taip pat perteikia kalbėjimo būdas. Kai kuriems vaikams reikia padėti suprasti, kad jausmus perteikia ir balso tonas, kalbėjimo greitis ir pan.

Jausmų valdymas

Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, turėtų į savo pastangas įtraukti ir kokią nors atsipalaidavimo formą.

Savarankiškumo ugdymas

Savarankiškumas lemia ypač didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto bei ambicingo charakterio ugdymui. Išmokus savarankiškumo, galima pradėti atsakingai bei laiku atlikti pateiktas užduotis. Tai ypač svarbu švietimo procesui. Savarankiški vaikai yra pastebimai pranašesni ir kasdieniame gyvenime. Jie drąsiau priima sprendimus, susidoroja su kylančiomis problemomis. Kartu - turi tvirtą savo nuomonę, moka pastarąją taikliai argumentuoti. Tokie vaikai ir supranta pasekmes už daromus veiksmus, todėl stengiasi elgtis apgalvotai, racionaliai, taip numatydami, kas gali įvykti priešingu atveju. Savarankiškumas taip pat yra vėlesnis gebėjimas atsiriboti nuo per didelės priklausomybės tėvams, būdas išvengti destruktyvių asmeninių santykių. Tokie vaikai užaugę sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, lengviau mezga naujus ryšius.

Kada pradėti ugdyti savarankiškumą

Pradėti reiktų jau nuo ankstyvos kūdikystės. Dar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbu pamatyti jo siunčiamus signalus, sukurti tokią dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Tėvai turi būti šalia, kai vaikas pradeda pažinti pojūčius, tokius kaip alkis, nuovargis, kiti pamatiniai fiziniai poreikiai. Jei tai padaryti pavyksta, kūdikiai pradeda jaustis saugūs, pasitiki greta esančiais suaugusiaisiais. Tuomet jie tampa saugia vieta, nuo kurios prasideda pasaulio tyrinėjimas, autonomijos ir savarankiškumo formavimasis.

Visgi psichologė pastebi - jeigu šiame raidos etape kūdikis vengia tyrinėti aplinką, yra nuolat neramus, verksmingas ir prašosi ant rankų, tai yra pirmasis įspėjimo signalas. Jis rodo, kad vaiko savarankiškumo įgūdis pradeda formuotis ne visai tinkama linkme, todėl reiktų užbėgti galimoms neigiamoms pasekmėms ateityje, kurios, tikėtina, atsilieps pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.

Dėl to svarbu, kad mažiesiems net ir paaugus tėvai susitaikytų su situacijomis, kai jų atžalos, leidus atlikti net mažas kasdienes užduotis, vis bando, patiria nesėkmes, nusimena ar supyksta. Suprantama, į puodelį bandytas įpilti pienas, kuris atsiduria ant stalo, gali suaugusiuosius suerzinti, kadangi streso lygis dabar aukštas, toleravimo riba netvarkai kritusi. Tačiau puldami viską daryti už vaikus, tėvai slopina pirmuosius savarankiškumo norus.

Klaidos ugdant savarankiškumą

Didžiausios suaugusiųjų klaidos daromos tuomet, kai iš mažųjų tikimąsi daugiau, nei jie gali pagal savo amžių. Anot ugdymo specialistės, tėvams būtina atsižvelgti į realius mažųjų gebėjimus ir neužkelti savo atžaloms per didelių lūkesčių naštos. Tuomet vaikai vis rečiau patiria sėkmę atlikdami vienas ar kitas užduotis, o toks nusivylimas mažina motyvaciją, norą stengtis, imtis savarankiškų sprendimų. Taip rezultatas tampa atvirkštinis.

Todėl raginimas vaiką elgtis greitai ir teisingai, perdėtas skubinimas gali turėti neigiamą efektą. Taip mažieji pradeda jausti nerimą, įtampą, ima priešintis. Ne veltui, ugdant vaikų savarankiškumą, tam reiktų skirti daugiau laiko nei įprastai.

Vertėtų paskatinti tikėjimą, kad viskas pavyks. Sakyti, jog vaiku tikime, siūlyti pabandyti darkart, motyvuoti, kad jis tai daryti sugeba. Galima sutarti, kiek kartų atlikti užduotis mažieji bandys savarankiškai, o kada jau padės tėvai. Tada, išgirdus vaikų dvejones, kad nepavyksta, dar kartą dera priminti apie susitarimą.

Būdai ugdyti savarankiškumą

• Dienotvarkės sudarymas: vaikai, žinodami, kaip atrodys jų diena, būna jau iš anksto pasiruošę prisiimti atsakomybes. Todėl nuolatinei dienotvarkei kartojantis mažieji išmoksta numatyti, kas jų laukia. Taip vaikai suplanuoja ir sprendimus.
• Duoti galimybę rinktis: vaikai turėtų patys spręsti, ką rengsis, kokius žaidimus žais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mažieji turi visišką laisvę. Pasirinkimą vertėtų apriboti dviem, trimis pasiūlymais.
• Palengvinti užduotis: matydami, kad užduotis vaikui - per sunki, tėvai galėtų jos neatlikti visos, bet imtis pastarąją palengvinti.

Svarbu prisiminti - susidurdami su iššūkiais, bet savo jėgomis sunkumus įveikdami, mažieji išmoksta tvarkytis su nusivylimu, ugdo gerus problemų sprendimo įgūdžius. Todėl tėvams reiktų girti ne galutinį rezultatą, o įdėtas pastangas.

Ikimokyklinis amžius: raidos ypatumai

Aptariamuoju laikotarpiu vaikas išgyvena iniciatyvos/kaltės psichosocialinę krizę. Sėkminga jo baigtis sudaro Ego lygį, leidžiantį pasiekti tikslą, įįgyvendinti sumanymus. Priešingu atvėju susiklosto pasyvus santykis su gyvenimu, dėl griežtos slopinančios suaugusiųjų įtakos išgyvenama kaltė. Labai stiprus kaltės jausmas gali būti nukreipiamas į konkretų objektą ar reiškinį.

Šiuo laikotarpiu fizinio vvystymosi vektorius daugiau nukreiptas į smulkiąją motoriką, tikslinga manipuliacija rankomis. Tarptautinė psichologijos enciklopedija (1996) nurodo, kad 4-5 m. vaiko regos ir rankos koordinacija ir sunkioji motorika pasiekia toki lygi, kad vaikas gali isipilti sulčių, smulkinti maistą peiliu ir šakute, užsisegti sagas, parašyti didžiasias raides ir kelis skaičius, o kai kurie-net savo varda. Vėlgi pabrežiami individualus skirtumai tarp vaikų-kai kurie iš ju tik 6-7 m. gali susivarstyti batus, užsisegti drabuži.

6m.vaikas turetų sulankstyti popieriu į 2 ar 4 dalis, apvesti liniją aplink ranką, nukopijuoti trikampį,kvadratą,apskritimą,staciakampį,nulibdyti objektą su mažiausiai smulkiomis detalėmis. Ikimokykliniais metais greiciau lavėjanti mergaičiu smulkioji motorika ... Savigarba ir pagarba kitam, domėjimasis aplinka, gebėjimas bendrauti ir spręsti problemas, tvarkos ir higienos užtikrinimas, poreikis tobulėti - tai socialiniai įgūdžiai ugdantys vaiko asmenybę. Jei jie nesusiformuoja, vaikui sunkiau prisitaikyti visuomenėje, įveikti iššūkius.

„Vaiko, kaip asmenybės raidai, nepaprastai svarbi yra aplinka, kurioje jis auga, bręsta, įgyja įgūdžių, mato formuojamas tradicijas, tarpusavio santykius. Teigiamai asmenybės raidai būtinas dėmesys, laikas kartu, atviri pokalbiai ir, žinoma, tinkamas tėvų, suaugusiųjų pavyzdys visose gyvenimiškose situacijose“, - sako R. Šeimoje vaikai kaupia patirtį - išmoksta ir perima šeimos modelį, elgesio normas, vertybes. „Dirbome su šeima, kai po mamos mirties jau ūgtelėję vaikai buvo apgyvendinti pas budinčius globotojus. Nešvara, netvarka, aplink tik juoda ir pilkos spalvos - iš tokios tamsumos vaikai pateko į kitokį pasaulį. Mergaitė sakė niekada negalvojusi, kad kiti gyvena kitaip. Globotojai vaikus mokė ne tik, kaip šluotą laikyti, bet ir asmens higienos. Pasak R. „Nuo mažų dienų būtina ugdyti vaiko savarankiškumą, bendravimo įgūdžius, reikalauti laikytis tvarkos, higienos, užbaigti pradėtą darbą - taip ugdoma atsakomybė, nuoseklaus darbo įgūdžiai“, - sako specialistė. Ji taip pat pažymi, kad namuose turi būti nustatytos ir tam tikros taisyklės, ribos, kurios ugdo vaiko elgesį, moko elgesio, emocijų valdymo. Deja, anot pašnekovės, socialinių įgūdžių formavimą dažnai tėvai pamina, stengdamiesi įtikti vaikui. „Vaikų palankumą norintys pelnyti tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai turi ne tik teises, bet ir pareigas, pavyzdžiui, padėti tvarkyti namus. Žinoma, vaikas mieliau renkasi augti su tuo iš tėvų, kuris nuolaidžiauja, lepina, nekelia didelių reikalavimų. „Nepaprastai svarbūs vaikui elementarūs pokalbiai, domėjimasis jo kasdiene veikla. Vaikai, kuriems tėvai skiria nepakankamai dėmesio, dažnai būna atsiskyrę, nepasitikintys savimi, trūksta gebėjimų prisitaikyti prie naujų situacijų, užmegzti ir palaikyti ryšį su bendraamžiais. Dėl negebėjimo prisitaikyti, tokie vaikai patiria emocinių ir elgesio sunkumų, dažnai linkę elgtis netinkamai, laužyti taisykles. Anot R. Bložienės, vaiko gebėjimui prisitaikyti socialinėje erdvėje didelę įtaką daro ne tik bendravimas šeimoje, bet ir bendraamžių grupėje, tai padeda užmegzti ir plėtoti asmeninius santykius, mokytis spręsti konfliktus. „Vaikai lankantys būrelius, dienos centrus ar įsitraukiantys į visuomeninę veiklą, būna savarankiškesni, vystosi atsakomybės jausmas, ugdoma kantrybė ir gebėjimas valdyti emocijas. Tokie vaikai patenkina pažinimo, lavinimosi, saviraiškos bei išradingumo poreikius. Asmens higiena nėra tik prausimasis ar plaukų šukavimas, tai ir drabužių, avalinės priežiūra, higieninio elgesio įgūdžiai ir įpročiai. „Vaikų, ypač mažiausių, netvarka ir nešvara netrikdo. Deja, neformuojami higienos įpročiai gali ilgainiui virsti rimta asmenybės problema - vaikai nemėgsta praustis, jiems nesvarbi apranga. Taip savaime didėja vaiko atsiskyrimas nuo bendraamžių, o nemalonus prakaito kvapas ir nešvari apranga neretai tampa ir patyčių priežastimi‘, - akcentuoja R. „Jei tėvai neugdo asmens higienos įgūdžių, tai ir dantų valymas tampa iššūkiu. Anot jos, svarbu ne tik tinkamai auklėti savo, bet ir pastebėti šalia esantį, dėmesio ir rūpesčio stokojantį vaiką. „Pokalbis visagalis, todėl jeigu kyla įtarimų, kad vaikas patiria socialinę atskirtį, turi problemų namuose - kalbėkite su vaiku, informuokite apie tai pedagogus, socialinį darbuotoją ar psichologą, vaiko teisių gynėjus. Kompetentingi specialistai pasiruošę padėti ne tik vaikui, bet ir jo šeimai“, - sako R.

tags: #socialiniu #igudziu #reiksme #formuojant #vaiko #asmenybe