Socialinių darbuotojų darbo su socialinės rizikos šeimomis iššūkiai ir problemos

Socialinis darbas yra svarbi pagalbos forma, teikiama asmenims ir bendruomenėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, socialiniai darbuotojai susiduria su specifiniais iššūkiais, ypač teikiant paslaugas vaikų dienos centruose (VDC). Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas.

Dažniausiai pasitaikančios problemos

Apžvelgiant socialinių darbuotojų patirtį vaikų dienos centruose, galima išskirti keletą pagrindinių problemų sričių:

1. Darbo krūvis ir organizavimas

  • Didelis darbo krūvis dėl netinkamo santykio tarp darbuotojų ir vaikų skaičiaus yra viena iš opiausių problemų.
  • Personalų trūkumas, viršvalandžiai ir formalizuotas darbas riboja galimybes priimti savarankiškus sprendimus.
  • Administracijos nesirūpinimas socialinio darbuotojo patiriamomis problemomis ir per mažos VDC patalpos apsunkina darbą.

2. Informacijos ir konsultavimo problemos

  • Teikiant informaciją, socialiniai darbuotojai susiduria su kliento nenoru bendrauti arba sunkumu suprasti informaciją.
  • Laiko stoka dėl didelio darbo krūvio ir patirties trūkumas taip pat apsunkina darbą.
  • Konsultavimo paslaugų teikimo metu sunku pelnyti kliento pasitikėjimą ir surinkti tikslią informaciją.
  • Jaučiamas kliento nusistatymas prieš socialinį darbuotoją ir stinga konsultavimo įgūdžių.

3. Aprūpinimo ir laisvalaikio organizavimo sunkumai

  • Aprūpinant būtiniausiais drabužiais ir avalyne trūksta drabužių ir (ar) avalynės, o esamų kokybė dažnai prasta.
  • Lėšų išvykoms ir ekskursijoms trūkumas ir sunkumai užtikrinant vaikų saugumą organizuojant laisvalaikį ir poilsį taip pat yra didelė problema.

4. Individualios patirties ir kompetencijų spragos

  • Žinių / įgūdžių trūkumas apie galimybę padėti klientui, nepakankamas kūrybinių darbo metodų su vaikais žinojimas kelia sunkumų.
  • Sunku atsiriboti nuo išgyvenimų dėl vaiko apleistumo.

5. Sauga ir klientų priešiškumas

  • Socialinis darbuotojas, stengdamasis padėti socialinės rizikos šeimoms įveikti iškilusias problemas, dažnai pats susiduria su situacijomis, kurios kelia grėsmę ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam jo saugumui.
  • Tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai dažniausiai patiria problemų bendraudami su socialinės rizikos šeimomis, teikdami socialines paslaugas joms bei lankydamiesi šių šeimų namuose.
  • Socialiniai darbuotojai patiria nerimą vykdami į socialinės rizikos šeimų namus dėl kylančios grėsmės jų fiziniam ir psichologiniam saugumui.

6. Motyvacijos ir bendradarbiavimo trūkumas

  • Dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų, tačiau šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas.
  • Sunkumus patiriančios šeimos galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti.
  • Tyrimai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką.
  • Socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos.

7. Neaiškus socialinio darbo supratimas

  • Socialinės rizikos šeimos neretai neigia savo problemas, nemano, kad turi socialinių sunkumų.
  • Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai.
  • Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais.
  • Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas.

Socialinio darbo ypatumai ir vaidmenys

Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Socialinio darbo tikslas - padėti šeimai įgyti naujų funkcionavimo įgūdžių, pagerinti tėvystės įgūdžius, padėti patenkinti būtiniausius šeimos poreikius.

Socialiniai darbuotojai teikia kompleksines paslaugas/pagalbą šeimai: konsultuoja šeimos narius jiems aktualiais klausimais, informuoja šeimą reikiamai pagalbai gauti, nukreipia, padeda ir tarpininkauja sprendžiant iškilusias problemas (iškilus poreikiui palydi, užregistruoja pas specialistus, tvarko pinigų apskaitą, padeda susitvarkyti dokumentus socialinei paramai gauti, maisto paramai gauti, organizuoja paramą būstui, baldams, drabužiams, avalynei įsigyti, sprendžia kitus klausimus).

Socialinis darbuotojas, teikiantis kompleksines paslaugas / pagalbą šeimai turi daug vaidmenų - koordinatorius, konsultantas, informatorius, tarpininkas, gynėjas, vertintojas, mokytojas, elgesio keitėjas, įgalintojas, užtarėjas.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Darbo metodai

Socialiniame darbe socialinis darbuotojas taiko įvairius darbo metodus: individualų ir grupinį (su tėvais ir vaikais), komandinį ir bendradarbiavimo (su socialiniais darbuotojais ir socialiniais partneriais). Socialinis darbuotojas socialiniame darbe integruoja žinias, įgūdžius ir vertybes.

Įgalinimas ir darbo su klientu principai

Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes.

Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius. Po kursų apie socialinį darbą kai kurie socialiniai darbuotojai suprato, kad jie per daug daro už klientus. Mokymų metu išgirsti praktiniai pavyzdžiai paskatino permąstyti darbo praktiką.

Bendradarbiavimas ir tinklo svarba

Siekiant teigiamų pokyčių socialinės rizikos šeimose, labai svarbus darbas su nevyriausybinėmis organizacijomis, miesto bendruomene. Sparčiai besiplėtojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas.

Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Jie bendradarbiauja su kitais specialistais ir organizuoja būtinas paslaugas bei intervencijas.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Kompetencijų kėlimas, parama ir supervizija

  • Užtikrinti pakankamą socialinių darbuotojų skaičių VDC.
  • Organizuoti mokymus, suteikiančius žinių ir įgūdžių socialinio darbo su vaikais, krizių intervencijos ir konsultavimo srityse.
  • Suteikti profesinę superviziją ir kolegų tarpusavio pagalbos grupes.
  • Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes.
  • Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val.

Psichologinė darbo pusė, viltys ir rezultatai

Darbo patirtis rodo, jog greitų rezultatų tikėtis negalima. Kelias į šeimos pokyčius, pasitikėjimą, norą keistis yra lėtas ir sudėtingas. Dažnai susiduriama su šeimos narių abejingumu, nepasitikėjimu, uždarumu, nusivylimu, neišvengiamas ir kai kurių klientų agresyvumas.

Po kurio laiko visas neigiamas emocijas atperka atsirandantis pasitikėjimas, atvirumas, noras keistis, vaikų šypsenos, džiaugsmas atėjus socialiniam darbuotojui. Ilgametė darbo patirtis rodo, jog dirbant su šeima atsiranda ryšys, kaip „auklėtojas ir auklėtinis“. Vieni sėkmingai išeina į savarankišką gyvenimą, kiti lieka tolimesniam darbui. Nėra monotonijos, standartinio sprendimo.

Socialinio darbo istorija ir prasmė

Socialinio darbo pradžia Lietuvoje laikomi 1990-1991 metai. 1993 metais įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas. Socialinio darbo pradininku laikomas šv. Vincentas Paulietis: kunigas pamokslininkas, labdaros organizacijų globėjas, gyvenęs XVI a. Šv. Vincentas Paulietis - meilės artimui šventasis, skatino žmones vadovautis krikščioniškais pagalbos principais: rūpintis žmogaus kūnu ir siela.

Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 metų kiekvienais metais rugsėjo 27 d. Lietuvoje minima socialinių darbuotojų diena.

Praktinės situacijos ir refleksija

Konkrečiuose praktikos pavyzdžiuose matyti, kaip socialiniai darbuotojai bando įgalinti klientus: kartais darbuotojas nusprendžia nedaryti už klientą to, ką įprastai atlikdavo, pavyzdžiui, ragina klientą pats sumokėti sąskaitą ar atlikti kitą užduotį. Tokie pokyčiai kartais sukelia pasimetimą klientui, bet ilgainiui skatina jo atsakomybę ir savarankiškumą.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Tačiau praktikoje pasitaiko ir situacijos, kai kolegių skirtingi darbo metodai trukdo įgalinimui ir gali pažeminti tiek klientą, tiek kolegą. Todėl svarbu komandinis susitarimas dėl darbo principų ir nuoseklus bendradarbiavimas.

Santrauka problemų ir sprendimų

Problema Simptomai Galimi sprendimai
Didelis darbo krūvis Per didelis klientų skaičius, viršvalandžiai Užtikrinti pakankamą darbuotojų skaičių, optimizuoti paslaugų organizavimą
Klientų motyvacijos stoka Abejingumas, priešiškumas Darbas su bendruomene, NVŠ, motyvacinių metodų taikymas
Trūksta kompetencijų Nežinomybė, nesaugumas, nepasitikėjimas savo veiksmais Mokymai, supervizija, kolegialus palaikymas
Saugumo rizikos lankant šeimas Nerimas, baimė lankytis namuose Griežtesnės saugos gairės, bendradarbiavimas su institucijomis, darbo porose praktika

Raktas į sėkmę

Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą.

Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų. Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius.

Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusio pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti.

Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.

tags: #socialiniu #darbuotoju #problemos #dirbant #su #sociaines