Profesinį perdegimą galima apibūdinti kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose. Perdegimo sindromo sąvoka dažniausiai siejama su žmonėmis, kurių profesija tiesiogiai susijusi su pagalba kitiems, nuolatiniu bendravimu, rūpesčiu, empatija, besąlygišku atsidavimu darbui.
Socialinis darbas - profesija, kurios tikslas yra padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialinius iššūkius, stiprinti jų gebėjimą savarankiškai funkcionuoti, skatinti socialinę integraciją bei gerinti gyvenimo kokybę.
Socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis, susiduriančiais su krizėmis, skurdu, sveikatos problemomis, psichologiniais ar socialiniais sunkumais, todėl jų darbas reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir didžiulio emocinio jautrumo. Būtent dėl šios priežasties socialinis darbas - viena iš profesijų, kurioje yra didelė perdegimo rizika.
Ši profesija pasižymi itin intensyviu emociniu krūviu. Socialiniai darbuotojai turi prisitaikyti prie ribotų resursų, nuolatinių paslaugų poreikių ir sudėtingų klientų problemų.
Perdegimo sindromas - tai fizinio, emocinio ir psichologinio išsekimo būsena, kylanti dėl nuolatinio streso ir ilgalaikės atsakomybės už kitų gerovę.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Rizikos faktoriai ir priežastys
Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių - neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.
Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių - neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.
Profesinį perdegimą socialiniai darbuotojai taip pat patiria dėl per žemos asmeninės savivertės, neorganizuotumo, motyvacijos stokos, neigiamų emocijų, negebėjimo gauti grįžtamojo ryšio, dėl ko perdegimas perauga į depresiją.
Nereta profesinis perdegimas socialiniame darbe baigiasi darbo pakeitimu, visiška apatija, emociniu lūžiu.
Kiaunytės (2012) teigimu, socialiniams darbuotojams dėl sprendžiamų profesinėje veikloje iškylančių dilemų, vidinių ir išorinių konfliktų bei padidėjusios atsakomybės, susijusios su sprendimų priėmimu šioje srityje, darbas tampa įtemptas ir keliantis didelį stresą. Socialinių darbuotojų perdegimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip žmogaus amžius, darbo stažas, vidinės (psichologinės) darbo sąlygos ir socialinės paramos stoka organizacijoje.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Organizacinės priežastys
Tad siekiant atskleisti socialinių darbuotojų profesinio perdegimo sindromą sąlygojančias organizacines priežastis, Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė dr. Vida Gudžinskienė kartu su socialinio darbo magistrantūros studijų programos studentu Andrejumi Pozdniakovu atliko mokslinį tyrimą ir pasidalijo savo įžvalgomis, kaip padėti žmogui, susidūrusiam su profesiniu perdegimu.
Organizacinės priežastys yra gana plati sąvoka, apimanti profesiją, darbo tipą, darbo laiką, socialinį darbuotojų palaikymą, pagalbą ir paramą darbe, vadovavimo stilių, darbinės veiklos motyvavimo palaikymą, bendravimo su kolegomis ir klientais reguliavimą, darbo krūvį ir kitas aplinkybes.
Mokslininkai, atlikdami tyrimą, rėmėsi profesinio perdegimo tyrėjo M.Borritzo įžvalga, kad žemesnės kvalifikacijos darbuotojai yra labiau linkę patirti perdegimą nei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai, bei išskyrė priežastis, kurios labiausiai daro įtaką socialinių darbuotojų perdegimui. Viena tokių priežasčių - vadovavimo stilius.
Pastebima, kad darbuotojai, kurie susiduria su autokratiniu vadovavimu, yra labiau linkę į profesinio perdegimo sindromą. Tačiau organizacijos, kur vadovaujama demokratiškai, šių problemų išvengia. Anot MRU mokslininkų, įstaigose, kuriose dominuoja autoritarinis vadovavimo stilius, dažniau kyla bejėgiškumo padėti klientui, nusiteikimo mesti darbą, mažos motyvacijos dirbti būsenos“, o vadovavimo nebuvimas daro neigiamą poveikį darbuotojui.
Darbo laikas yra dar viena priežastis, sąlygojanti profesinį perdegimą. „Darbuotojai, dirbantys ilgiau nei aštuonias valandas per parą, yra labiau nepatenkinti darbu ir dažniau patiria perdegimą nei tie, kurių darbo diena trumpesnė.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Kartu ir darbuotojo perdegimas siejamas su darbo resursais, valdymu ir profesine aplinka. Tad daugeliui darbuotojų visus sunkumus ištverti gali padėti ir tam tikras jų pareigų efektyvumas, savarankiškumas ar kolegų supratimas ir palaikymas.
Darbe, siekiant kuo aukštesnės subjektyviosios darbuotojų gerovės, turėtų būti gerinamas klimatas, darbo sąlygos, užtikrinama darbuotojus tenkinanti aplinka, darbo užmokestis, saugios darbo sąlygos. Pozityvios emocijos darbo aplinkoje teigiamai nuteikia kiekvieną specialistą, todėl darbo rodikliai gali būti kur kas geresni“, - teigia MRU profesorė dr. Vida Gudžinskienė.
Perdegimo pasekmės
Perdegimas nėra akimirksniu ant žmogaus užkrentanti būsena. Socialinio darbo srityje dažnai manoma, jog kliento poreikiai turi būti aukščiau visko, o tai lemia, kad dėmesys sau lieka nuošalyje. Vis dėlto toks požiūris dažnai tampa perdegimo priežastimi, nes ilgai nepaisant savo poreikių silpnėja ir gebėjimas veiksmingai padėti kitiems.
Perdegimo pasekmės - daugiau nei nuovargis, tai apatija, dirglumas, prarasta empatija, kaltės ar beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, miego sutrikimai, imuniteto susilpnėjimas, virškinimo problemos, jaučiamas motyvacijos sumažėjimas, sunkumai priimant sprendimus, atsiranda noras keisti profesiją.
Perdegęs socialinis darbuotojas ne tik jaučiasi blogai - jo darbas tampa mažiau kokybiškas, jis gali greičiau susierzinti, mažiau išgirsti klientą, priimti netinkamus sprendimus, prarasti gebėjimą išlaikyti profesines ribas.
Perdegimas kelia didelį susirūpinimą, nes tai susiję su teikiamos paslaugos kokybės pablogėjimu, daugybe fizinių ir psichologinių sutrikimų darbuotojų sveikatai.
Profesinis perdegimas darbo vietoje apibūdinamas kaip išsekimas, atsiribojimas nuo darbo, asmeninio pasitenkinimo stoka. Dėl to darbuotojai praranda norą dirbti, gali susilpnėti įsipareigojimai ir su tuo susijęs mažesnis produktyvumas (Finney, Stergiopoulos, Hensel, Bonato, Dewa, 2013).
Tai reiškia, kad darbuotojas dėl nuovargio turi nuotaikos ir kitų fizinių ir psichologinių simptomų ir jaučia išsekimą, nemigą ar galvos skausmus, praranda motyvaciją dirbti.
Profesinis perdegimas kenkia ne tik darbui ir klientams, bet ir pačių šeimoms. Dažnai atsitinka tai, kad daugybę žmonių, kuriuos yra palietęs perdegimo sindromas, apninka baisi tuštuma ir nuobodulys, todėl aukos dažniau pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, pradeda žaisti azartinius lošimus, norėdami palengvinti savo asmeninę būseną.
Kaip susidoroti su perdegimu
Kaip sumažinti profesinio perdegimo sindromo atsiradimą darbe?
Jei dauguma įvairių sričių specialistų galvoja, jog jų darbo aplinka neigiamai veikia juos ir kelia profesinį perdegimą, tad vertėtų pagalvoti, kaip to išvengti. MRU mokslininkai išskiria keletą svarbiausių aspektų, kaip su tuo derėtų tvarkytis ir į ką reikia atkreipti dėmesį savo kasdienybėje ir darbe.
Pirma, verta planuoti savo laiką, kuris kiekvienam šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus. Derėtų laiką susiplanuoti taip, jog jo užtektų kokybiškam poilsiui. Taip pat neatidėlioti darbų, neatlikinėti jų vienu metu, susidėlioti aiškius prioritetus, o savąjį perfekcionizmą suvaldyti.
Sunkiai pakeliami darbo užduočių kiekiai, įvairios sudėtingos situacijos, darbo valdymas yra psichologiniai reiškiniai, kurie sukelia stresą. Todėl pakeliamas darbo krūvis turėtų būti tinkamai apsvarstytas ir priskirtas pasitarus su vadovu.
Dar vienas svarbus aspektas - sėkminga adaptacija darbe. Tai leidžia kiekvienam darbuotojui pritapti prie vyraujančios kultūros, lojalumo ir paties jo įsipareigojimo organizacijai. Anot MRU mokslininkų, efektyvi specialisto socializacija mažina jo nedarbo riziką ir atveria platesnes galimybes lengviau susitvarkyti su patiriamomis darbo problemomis, neutralizuoja patiriamų stresinių situacijų poveikį. Tad bandymas užmegzti gerus ryšius su kolegomis ir vadovu - išties reikalingas.
„Gerų santykių su kolegomis darbe užmezgimas ir palaikymas yra puiki profesinio perdegimo prevencijos priemonė. Trumpas skambutis kolegai, keli sakiniai apie vienos ar kitos veiklos atlikimą ne tik padės geriau suprasti, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį, bet ir puikiai nuteiks visai dienai. Kas ypatingai tai aktualu karantino metu, dirbant nuotoliniu būdu. Noriu paskatinti palaikyti dalykinius kolegiškus, ryšius telefonu, "MS Teams" programėle, net pasidalinti dokumentą gali, o ir pokalbis gyvas, matai kolegą, girdi jo balsą ir vėl turi energijos užtaisą kelių valandų darbui ar mėgstamai veiklai. Drauge mes galime daug!“, - ragina profesorė V.Gudžinskienė.
Atsipalaidavimo būdai gali padėti sumažinti stresą ir perdegimo riziką.
Profesinio perdegimo prevencija organizacijoms
Darbo aplinką galima keisti, jei tam yra pakankamai noro iš darbdavių ir darbuotojų. Gerų rezultatų galima pasiekti tik esant abipusiam ryšiui. MRU mokslininkai išskiria keletą patarimų, į kuriuos organizacijų valdyba turėtų sutelkti dėmesį ir susidaryti strategiją tam:
- Pripažinti ir įvertinti problemas, o jų iškėlimas ir sprendimas sukuria reikalingą pasitikėjimą tarp darbuotojų ir vadovų bei skatina bendradarbiavimą pažangai pasiekti;
- Lyderių galios išnaudojimas padėtų kitiems darbuotojams išvengti profesinio perdegimo;
- Sukurti ir įgyvendinti tikslines intervencijas, sumažinant biurokratinę naštą siekiant didesnio specialistų įsitraukimo;
- Skatinti bendruomeniškumą darbe švenčiant šventes neformalioje aplinkoje arba diskutuoti ir dalintis idėjomis formalioje aplinkoje stiprinant bendrystės jausmą;
- Apdovanoti ir skatinti darbuotojus pinigine išraiška, lanksčiu grafiku ar kitomis priemonėmis;
- Derinti vertybes ir stiprinti kultūrą;
- Skatinti lankstumą ir darbo integraciją;
- Suteikti pakankamus išteklius, skatinančius atsparumą ir savigarbą sudarant sąlygas darbuotojams įgyvendinti savo asmeninius tikslus, kurie prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės ar rekreacijos;
- Prisidėti prie mokslo investuojant į programų kūrimą, didintų įsitraukimą ir sutelktų dėmesį į naujas žinias ir pagrįstus mokslinius tyrimus.
Visi šie patarimai yra naudingi kiekvienai organizacijai, o visuose aspektuose galima dar tobulėti, stiprinti vieną ar kitą vidinę organizacijos pusę. Todėl kiekvienas darbuotojas turėtų atsižvelgti į galimybes, kaip išvengti asmeninio profesinio perdegimo, o darbdaviai - sukurti tinkamas sąlygas profesiniam tobulėjimui.
Perdegimo sindromo įveikos strategijos
Egzistuoja įvairūs požiūriai ir priemonės, kurios padeda įveikti patiriamą stresą ir perdegimą.
- Atsipalaidavimo pratimų praktikavimas padeda mažinti dienos metu patirtą stresą, įtampą, nerimą. Tai viena iš profesinio perdegimo sindromo strategijų, įvardinamos kaip relaksacijos priemonės, į kurias įeina ir prasmingas laisvalaikio organizavimas (atsipalaidavimo galimybės po darbinės veiklos). Atsipalaidavimo pratybomis ir darbo bei poilsio režimo sureguliavimo galimybėmis siekiama palengvinti socialinių darbuotojų darbą, sumažinti bereikalingą stresą.
- Mėgstama veikla (hobis), kuri leidžia darbuotojui atpalaiduoti, pamiršti darbe slegiančius rūpesčius, teikia „naujos energijos“. Dažnai pačios organizacijos rūpinasi savo darbuotojų sveikatingumu, jų gyvenimo kokybe. Atsakingos organizacijos organizuoja kolektyvines darbuotojų laisvalaikio užimtumo formas: tai bendros išvykos (ekskursijos), renginių organizavimas, sporto klubo ar komandos įkūrimas ir/ar finansavimas, meninės saviraiškos skatinimas, dalyvavimas įvairiose konkursuose ir pan.
Galima teigti, kad rūpestis savimi, užsiėmimas mėgstama veikla, teigiamas nusiteikimas ir tikėjimas, kad viskas įveikiama, relaksacija gamtoje - padeda sumažinti stresą, užkirsti kelią stresinėms ir konfliktinėms situacijoms.
Svarbu rasti sveiką darbo ir poilsio balansą.
Organizacinių lygmeniu siūlomos šios strategijos (Holman, Johnson, O'Connor, 2018):
- koreguoti darbo krūvį pagal darbuotojų gebėjimus;
- aiškiai apibrėžti darbuotojų vaidmenį ir atsakomybes;
- kurti darbo vietas, kurios skatina ir leidžia kuo efektyviau naudotis darbuotojams savo gebėjimais, žiniomis, talentais;
- palengvinti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus dėl jų užduočių ir jų darbo atlikimo;
- kurti gerą vidinę komunikaciją darbo klausimais, siekiant skatinti efektyviai atlikti darbus ir įgyvendinti organizacijos tikslus.
Psichologinis atsparumas, tai priemonė, padedanti apsisaugoti nuo streso ir profesinio perdegimo. Atsparumo ugdymo programos labai naudingos, nes darbuotojai išmoksta „susidoroti“ su nesėkmėmis, dideliu darbo krūviuir pan.
Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs - skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata. Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas.
Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų.
tags: #socialiniu #darbuotoju #issidirbinenimas