Socialinis darbas yra svarbi pagalbos forma, teikiama asmenims ir bendruomenėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, socialiniai darbuotojai susiduria su specifiniais iššūkiais, ypač teikiant paslaugas vaikų dienos centruose (VDC). Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias problemas ir galimus jų sprendimo būdus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, po nuaidėjusio „vaikų šulinyje“ skandalo, mėgina gerinti savo įvaizdį ir skelbia, kad mažės socialinių darbuotojų darbo krūviai. Nuo 2006 m. Nuo sekančio mėnesio šalies savivaldybes taip pat turėtų pasiekti papildomas finansavimas, skirtas socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, supervizijoms* ir profesinei kompetencijai tobulinti.
*Supervizija - praktikos atvejų analizė, aptarimas su patyrusiu profesionalu, turinčiu supervizoriaus kvalifikaciją.
Taip siekiama skatinti socialinius darbuotojus tobulėti, bei kovoti su jiems tenkančiu dideliu emociniu krūviu, pažymima pranešime spaudai.
Institucinės pertvarkos procesas Lietuvoje atnešė pokyčių ir į profesinę veiklą. Norėdama gilintis į šiuos procesus, pasirinkau socialinio darbo magistrantūros studijas. Atliekant tyrimą magistro baigiamajam darbui pavyko labiau pažinti pokyčius, susijusius su socialinės globos teikimu intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems vaikams Lietuvoje institucinės pertvarkos metu. Teikiant socialinės globos paslaugas daug dėmesio skiriama vaikams ir jų gyvenimo kokybės gerinimui ir dažnai lieka nepastebėta, kaip šie pokyčiai palietė ir pačius socialinius darbuotojus.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Dažniausiai Pasitaikančios Problemos
Apžvelgiant socialinių darbuotojų patirtį Vaikų dienos centruose, galima išskirti keletą pagrindinių problemų sričių:
1. Darbo Krūvis ir Organizavimas
Didelis darbo krūvis dėl netinkamo santykio tarp darbuotojų ir vaikų skaičiaus yra viena iš opiausių problemų. Taip pat pasitaiko personalo trūkumas, viršvalandžiai ir formalizuotas darbas, ribojantis galimybes priimti savarankiškus sprendimus.
Administracijos nesirūpinimas socialinio darbuotojo patiriamomis problemomis ir per mažos VDC patalpos taip pat apsunkina darbą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išplatintame pranešime spaudai teigiama, kad 2017 metais planuojama mažinti vienam socialiniam darbuotojui tenkančių socialinės rizikos šeimų skaičių nuo dabar vidutiniškai tenkančių 15-os iki 10. Tai padaryti siekiama didinant socialinių darbuotojų skaičių 391 pareigybe. Skaičiuojama, kad tam 2017 m. biudžete reikės papildomų apie 4 mln.
2. Paslaugų Teikimo Iššūkiai
Teikiant darbinių įgūdžių ugdymo socialines paslaugas, dažnai trūksta kompetencijos ir profesinio pasirengimo.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
3. Informacijos ir Konsultavimo Problemos
Teikiant informaciją, socialiniai darbuotojai susiduria su kliento nenoru bendrauti arba sunkumu suprasti informaciją. Laiko stoka dėl didelio darbo krūvio ir patirties stoka taip pat apsunkina darbą.
Konsultavimo paslaugų teikimo metu sunku pelnyti kliento pasitikėjimą ir surinkti tikslią informaciją. Taip pat jaučiamas kliento nusistatymas prieš socialinį darbuotoją ir stinga konsultavimo įgūdžių.
4. Aprūpinimo ir Laisvalaikio Organizavimo Sunkumai
Aprūpinant būtiniausiais drabužiais ir avalyne, trūksta drabužių ir (ar) avalynės, o esamų kokybė dažnai prasta. Lėšų išvykoms ir ekskursijoms trūkumas ir sunkumai užtikrinant vaikų saugumą organizuojant laisvalaikį ir poilsį taip pat yra didelė problema.
5. Tarpininkavimo ir Atstovavimo Iššūkiai
Tarpininkaujant ir atstovaujant klientą kitose įstaigose, klientas priverstas ilgai laukti kol jį aptarnaus, o įstaiga atsisako suteikti informaciją apie klientą arba bendradarbiauti su juo.
6. Individualios Patirties Problemos
Žinių / įgūdžių trūkumas apie galimybę padėti klientui, nepakankamas kūrybinių darbo metodų su vaikais žinojimas ir sunku atsiriboti nuo išgyvenimų dėl vaiko apleistumo taip pat kelia sunkumų.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
7. Bendradarbiavimo Sunkumai
Bendradarbiaujant su kolegomis pasitaiko nesidalijimas turima informacija ir patirtimi, sudėtingų darbo atvejų aptarimų su kolegomis stoka ir paramos trūkumas iš darbo kolegų.
Bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais (mokytojais, medikais, psichologais) jaučiamas bendradarbiavimo stoka, neišsamiai perduodama informacija ir nelygiavertis požiūris į socialinį darbuotoją.
Galimi Sprendimo Būdai
Norint pagerinti socialinių darbuotojų darbo sąlygas ir paslaugų kokybę, būtina imtis kompleksinių priemonių:
- Darbo krūvio optimizavimas: Pertvarkyti darbo krūvį, kad būtų užtikrintas tinkamas darbuotojų ir vaikų santykis.
- Personalo stiprinimas: Užtikrinti pakankamą socialinių darbuotojų skaičių VDC.
- Kompetencijos kėlimas: Organizuoti mokymus, suteikiančius žinių ir įgūdžių socialinio darbo su vaikais, krizių intervencijos ir konsultavimo srityse.
- Parama ir supervizija: Suteikti profesinę superviziją ir kolegų tarpusavio pagalbos grupes.
Tyrimo metu išaiškėjo, kad iki pertvarkos, dirbant socialinės globos įstaigose, atsakomybės buvo išdalintos: buities, ūkio, maisto klausimais rūpinosi atskiri padaliniai. Persikėlus į šeiminius namus, daugelis atsakomybių pasikeitė. Socialinis darbuotojas tapo universaliu specialistu - tuo, kuris ne tik teikia socialinę pagalbą, bet ir planuoja maitinimą, perka produktus, rūpinasi buitimi, šildymo sistema, drabužiais, užimtumu ir visu kitu namų ūkiu. Socialiniai darbuotojai taip pat tapo atsakingi už vaikų sveikatą, medikamentų dalinimą, išvykas ir kasdienį saugumą. Jie lydi vaikus į gydymo įstaigas, padeda keliauti viešuoju transportu, sprendžia įvairias gyvenimiškas situacijas.
Viena darbuotoja sakė: „Anksčiau dirbau su vaikais, dabar dirbu su viskuo - ir su vaikais, ir su buitimi, ir su institucijomis." Tai skamba paprastai, bet už šių žodžių slypi milžiniškas atsakomybės ir emocinio darbo krūvis.
Ne vienas socialinis darbuotojas pasakojo, kad pradžioje tai kėlė sumaištį: vieną dieną tenka spręsti vaiko emocines krizes, o kitą - aiškintis, kaip veikia šildymo katilas ar ką daryti sugedus spynai.
Tačiau, tuo pačiu metu darbas šeiminiuose namuose atnešė ir teigiamų patirčių. Dirbant mažesnėje, artimesnėje aplinkoje, santykis su vaikais tapo daug tvirtesnis. Kartu gaminant maistą, tvarkantis ar einant į parduotuvę, atsiranda pasitikėjimas, šiltas ryšys, kurio institucinėse įstaigose dažnai pritrūkdavo.
Daug socialinių darbuotojų sakė, kad dabar jaučiasi esantys ne tik paslaugų teikėjai, bet ir dalis vaikų gyvenimo - kasdieniai jų palydovai, padedantys jiems tapti savarankiškesni. Pavyzdžiui, persikėlus gyventi į šeiminius namus, vaikai labiau įsitraukia į aplinkos kūrimą, labiau nori tvarkytis, saugo daiktus.
Ir nors darbo apimtis išaugo, daugelis pripažino, kad dabar darbe daugiau prasmės. Kai matai, kaip anksčiau uždaras, priklausomas vaikas pats išmoksta apsipirkti, pasiruošti pamokas ar įgyti kitų socialinių įgūdžių - supranti, kad pokytis tikras.
Globos pertvarkos procesas įtakojo ir didesnį negalią turinčių vaikų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą - jie lankosi vietinėse mokyklose, poliklinikose, dienos centruose, sporto būreliuose, bendruomenės renginiuose. Jie tampa matomi, įtraukiami, o tai didina jų pasitikėjimą savimi.
Tačiau trūkumų dar esama - kai kuriuose miestuose stokojama kūrybinių ir sportinių veiklų Pasidalinęs patirtimi darbuotojas teigė, kad jiems labai trūksta sportinių veiklų. Pavyzdžiui, būtų puiku turėti galimybę naudotis sporto sale. Bandė jos ieškoti, derėjosi, gal kas nors galėtų įsileisti ar paskolinti salę, bet kol kas nepavyko susitarti. Taip pat išryškėjo, kad vaikams laisvalaikio veiklas sudėtinga pasiekti, nes ne visada yra galimybės ten nuvykti viešuoju transportu.
Analizuojant tyrimo metu gautus rezultatus, atsiskleidė, kad išėjus dirbti į namus bendruomenėje, pasikeitė ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su įstaigoje dirbančiais kitų padalinių darbuotojais ir administracija. Dabar jis dažniausiai apsiriboja dokumentų, transporto ar finansiniais klausimais. Socialiniai darbuotojai tapo daug savarankiškesni.
Vadovų įsitraukimas dažniausiai reikalingas tik tada, kai sprendimai gali turėti ilgalaikes pasekmes, pavyzdžiui, dėl bendravimo su artimaisiais ar išvykų. Tokia autonomija rodo pasitikėjimą socialinių darbuotojų kompetencija, bet kartu kelia naujų iššūkių - kai pagalbos ar palaikymo pritrūksta, dalis darbuotojų jaučiasi palikti vieni su kasdienėmis atsakomybėmis.
Čia labai svarbus tampa įstaigų vadovų vaidmuo. Jie turi būti ne tik administracijos atstovai, bet ir tie, kurie mato, girdi bei palaiko savo darbuotojus, padeda spręsti kylančius iššūkius.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinio darbuotojo darbas teikiant socialinės globos paslaugas bendruomenėje vaikams su negalia pasipildė naujomis funkcijomis, atsakomybėmis ir pareigomis. Tačiau, nepaisant to, jis socialiniams darbuotojams kelia geresnį emocinį pasitenkinimą, kuria glaudesnį ryšį su vaikais.
Pastaruoju metu Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ junta didelį dirbančiųjų nepasitenkinimą dėl didinamų darbo krūvių. Ypač sudėtinga situacija yra juntama tarp medicinos darbuotojų, slaugytojų, kalėjimų medikų, socialinių, pašto, prekybos ir kitų darbuotojų. Kylanti tendencija kelia susirūpinimą išėjimo iš darbo, emigracijos, visuomeninės sveikatos ir teikiamų paslaugų kokybės prastėjimo linkme.
Suprantama, kad sunkėjančios darbo sąlygos, didėjantis darbo krūvis, sukelia stresą ir neigiamai veikia darbuotojų sveikatą. Pastarasis reiškinys ilgalaikėje perspektyvoje tampa nuostolingu darbuotojui, jį samdančiam darbdaviui ir pačiai valstybei.
Pirma, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui (toliau - Darbo kodeksas) buvo priimtas jo 34 straipsnis, įpareigojantis darbo sutartyje įtvirtinti darbuotojo darbo funkciją. Įstatymo leidėjas leido darbo funkciją papildomai apibrėžti kituose dokumentuose - pareiginiuose nuostatuose ar darbo tvarkos aprašuose. Tačiau praktikoje susiklostė situacija, kad dažnais atvejais minėtas dokumentas nedetaliai apibrėžia darbuotojų darbą. Sudarant darbo sutartį darbuotojui faktiškai identifikuoti darbo funkcijos turinį ir apimties neįmanoma. Paprastai darbuotojams būna neaiški jų įsipareigojimų kiekybinė išraiška, išdirbio norma, darbo funkcijos turinys.
Antra, nūdienos aktualijos yra tokios, kad darbo teisėje galiojantis sutarties laisvės principas sudaro sąlygas darbdaviams keisti vienašališkai darbo sutarties sąlygas nepaisant darbuotojų, kaip silpnesniosios šalies, interesų. Dabar galiojančiame teisiniame reguliavime „darbo normos“ ar „darbų krūvis“ nėra būtinoji darbo sutarties sąlyga, leidžiant ją keisti be darbuotojo raštiško sutikimo.
Trečia, Darbuotojo atsisakymas dirbti siūlomomis pakeistomis nurodytomis darbo sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, įspėjant ir išmokant pusės ar dviejų mėnesių išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Pakeisti Darbo kodekso 34 straipsnio 1 dalį, numatant, jog kiekvienoje darbo sutartyje darbdavys ir darbuotojas privalo susitarti dėl „darbo normos“, t. y.
Ir šios išties dramatiškos istorijos sąlygotai dabar jau vis ima kursuoti įvairialypiai kalbėjimai, kuriuos trimituoja įvairūs valdininkai bei atskiri socialiniai darbuotojai arba tik simbolinę jų dalį vienijančios Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos aktyvistai. Panašu, jog pastarieji, it tas legendinis Žemaičių kunigaikštis Margiris, kur gynė Pilėnus, taip ir pastarieji, tik nevisai vykusiai, dabar mėgina apginti profesinį mundurą.
Visi, kurie iš pastarųjų jau kažką viešai bylojo šia skaudžia tema, man regis, jog labiau nei akivaizdu, jog jie tarsi laiko ir tikrovės tėkmėje užstrigę varpų gausmai, nes jų pasisakymai rodo, jog jie visiškai negeidauja pažvelgti į to Klaipėdos socialinių paslaugų centro nuveiktus arba atvirkščiai - nenuveiktus - darbus kritiniu rakursu.
Tad manoji šio teksto intencija ir esti užpildyti tos loginės socialinių darbuotojų darbo sekos spragą, o ne vien tik mirusio kūdikio istorijos fone pasikūkčiojant lieti krokodilo ašaras ir guostis, kokie mes visgi, tie socialiniai darbuotojai, nelaimingi ir nuskriausti.
Visi iki šiol kažką tai viešai bandę kontempliuoti kolegos net neišreiškė bent jau apgailestavimo dėl taip skausmingai susiklosčiusios istorijos ir tik bandė, tarsi tie herojai iš Paršelio Svarelio nuotykių, sau iššaukti aplinkinių gailesčio.
O aš visgi išreikšiu tą gilų apgailestavimą dėl taip skausmingai susiklosčiusios situacijos ir tuo pačiu visus tuos apverktinus kolegų argumentus, kuriais vis bandoma pateisinti galimą neveiklumą, mėginsiu išsklaidyti tarsi ūkanas.
Ir pirmiausiai, aš gal pradėsiu nuo tų, kure kažkodėl tai jaučiasi įgalinti kalbėti visų socialinių darbuotojų vardu ir postringauti, jog jei socialinis darbuotojas esti neįleidžiamas į sunkumus patiriančios šeimos būstą, tai jam belieka tiktai melsti geriausio.
Bet ar išties? Ir šiame kontekste aš jiems ir kitiems, perfrazavęs tą garsųjį klasiką, tenoriu parašyti ir pasmalsauti tuo pačiu metu, kam Jiems toks darbas, jei absoliučiai stokoja vaizduotės?
Mat aš, dirbdamas su analogiškomis šeimomis, iškilus tokio pobūdžio dilemai niekuomet nesibodėdavau ir drąsiai į talką pasitelkdavau ir bendruomenės policijos pareigūnę, ir tų bendrų pastangų dėka į būstą neįleidimo problemos tapdavo negajos.
Ir apskritai, aš šiame kontekste dar geidaučiau paklausti, jei kažkas kažko neįsileido, kodėl tai tampa nuosprendžiu trečiajam asmeniui - ir dar mažiausiai kažkuo dėtam?
Jei socialinio darbuotojo išvakarėse šeima neįsileido, tai kaip ir pagalbos misija baigta ir atiduota likimo valiai? Ale baikit!
O kur dar ta pigaus popso stiliaus dainos dalis, apie „darbo daug“? Bet čia vėlgi, jei kažkam darbo atrodo per daug, tai ar tiesiog derėtų jo neatlikinėti, ar geriau jau sau susirasti darbo pastato duris?
O Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovės laikysena tai išvis, man regis, jog tarsi būtų nužengusi iš Biblijos puslapių, kai Judėjos provincijos prefektas Poncijus Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo.“
Mat šios įstaigos prievaizdų verbalinė lydinčioji esti - mes nieko nežinojom apie smurtą, tik, aišku, šiukštu, jog pas pastaruosius niekas nepasmalsauja, nuo kada tas tikro ar apsimestinio nežinojimo jausmas eliminuoja atsakomybės aspektą?
O kur dar tas Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės viešas išsireiškimas, kad jokia reforma neapsaugos nuo nelaimės? Ir čia, matyt, sunku man būtų pasiginčyti su pastarąja ir visų geriausiai jai būtų tik priminti, jog tai ne šiaip šeima, o šeima, kuriai buvo teikiamos ir socialinės paslaugos, kad tokio pobūdžio nelaimė ir neįvyktų.
Todėl, man regis, čia esmės painioti irgi nederėtų, nes netikėtumo faktoriaus čia gi nebuvo, o atvirkščiai - nelaimė, objektyviai žvelgiant, buvo numanoma. Juk ir pati situacija rutuliojosi daugiau nei metus, tad kodėl nebuvo vertinama tendencija?
Todėl, atsižvelgęs į visa tai, aš tai traktuoju kaip eilinį pasiklydimą minčių labirintuose. Ir jei apibendrinus, tai man, kaip socialiniam darbuotojui, kuris tiesiogiai esti prisilietęs prie darbo su rizikos grupės šeimomis, labiau nei akivaizdu, kad to, kas vyko šeimoje tęstine forma ir galiausiai vainikavosi tragiška baigtimi, buvo galima išvengti, jei nebūtų į viską žvelgiama per formalumo prizmę ir nesigailint pirmiausiai savęs dėl darbo krūvio, finansinio atlygio ir panašių momentų.
tags: #socialiniu #darbuotoju #darbo #kruviai