Sveikata - tai žmogaus gyvybės ir būties galia, leidžianti kurti gyvenimą, jausti, mąstyti, veikti, išpildyti save. Todėl sveikatos sutrikimas, sunkios ligos diagnozė neabejotinai sukelia krizę, išjudina egzistencinius klausimus, sukelia pasimetimo, sumaišties jausmą.
Tai, kas buvo aišku, svarbu ir įprasta, praranda stabilumą, užvaldo nežinomybė, kyla klausimai: Kas dabar bus? Koks gydymas? Kaip tai ištversiu? Ar aš pasveiksiu? Kodėl būtent dabar? Kodėl man?
Žinia apie ligą neabejotinai paveikia ne tik susirgusįjį, bet ir visą aplink jį esančių žmonių ratą. Sureaguoja tiek šeimos nariai, tiek artimieji, draugai, bendradarbiai - visi, kurie šią žinią gauna. Pačią pirmą akimirką, išgirdus žinią, patiriamas šokas, pasimetimas, nerimas, baimė prarasti savo artimą.
Dažnai siekiama emocijas užgniaužti, baiminamasi, kaip „teisingai“ sureaguoti apsaugant jį. Apima nerealumo jausmas, kyla sumaištis, palaipsniui suvokiant, kad tai, kas nutiko, griauna įprastą gyvenimą, kad daug kas keisis, ir nežinia kas bus.
Toliau laukia apsauginė neigimo reakcija, kuomet suvokiant, kas vyksta, atsisakoma (nesąmoningai) tai priimti. Šiame etape artimieji gali visais įmanomais būdais ieškoti pačių geriausių specialistų, kurie pateiktų kitokį vertinimą ar pasiūlytų „tikrai veiksmingą“ gydymą, vis skatindami keliauti pas garsius gydytojus, alternatyvios medicinos specialistus, visus, kas žada „stebuklingus“ gydymo būdus.
Taip pat skaitykite: "Socialinė psichologija": Davido G. Myerso darbas
Įsitraukia į tai patys ir įtraukia savo susirgusį artimąjį, kuriam tuo metu labiau reikėtų aiškios krypties, susitelkimo ir palaikymo. Dažnai, nustojus neigti realybę, pereinama į pykčio etapą, nes liga šeimoje atneša daug pokyčių: griūna planai, galbūt reikia daug laiko ir pastangų rūpintis sergančiu, o gal, kad ir kiek stengiamasi, jaučiamas bejėgiškumas prieš ligą.
Kartais nėra lengva išbūti šalia sergančiojo, nes išvargintas ligos jis būna niūrus, dirglus, piktas. Dažnai atsisakoma savo poreikių, kai viskas sukasi apie sergantį žmogų. Atrodo, kad prarasta gyvenimo kontrolė, iš bejėgiškumo kyla pyktis, klausimas „kodėl? Už ką mums tai?“
Mažėjant pykčiui, dažnai žengiama į derybų etapą, kuomet liga suvokiama, bet vis dar ieškoma, kaip išvengti to, kas nutiko. Kartais prisiimami pasižadėjimai, kažko atsisakymai vardan artimojo sveikatos, siekiama išpildyti praeities pažadus, skiriamas ypatingas dėmesys, atsisakant savo poreikių. Tokiu būdu, iš dalies ar sąmoningai prisiimama nereali atsakomybė už artimojo ligą, pasveikimą.
Įsisąmoninus realybę, dabartį, pokyčius, ateina depresijos etapas. Liūdima dėl to, ko nebebus, prarastos ramybės, saugumo, džiaugsmo, dėl kartu neįgyvendintų planų, kas turėjo, galėjo būti. Galbūt dėl aplinkybių, pakitusių asmeninių planų, veiklos, bendravimo su kitais žmonėmis. Galbūt, dėl besikeičiančių pareigų, vaidmenų ir atsakomybės. Ilgainiui ateina suvokimas, kad žmogaus pažeidžiamumas yra natūrali gyvenimo dalis.
Tikrovės priėmimas atspindi nueitą augimo kelią, atsivėrimą patirčiai ir pasirengimą gyventi su tuo, kaip yra. Taip pat, galimybę pasitikrinti vertybes, atsirinkti, kas svarbu šiandien, ir apsispręsti, kaip įprasminti šį laiką su savo artimu sergančiu žmogumi. Liga tarsi sustabdo įprastą skubėjimą ir paskatina daugiau laiko skirti vieni kitiems, įsiklausyti ir atsiskleisti.
Taip pat skaitykite: Detali psichologijos analizė
Kaip padėti sau ir artimajam?
Slaugant sergantįjį galima sukurti ypatingai artimą ryšį. Tai nėra vien papildomi rūpesčiai ir sunkumai, tai taip pat ir galimybė natūraliai išreikšti meilę, rūpestį, švelnumą. Užuot leidęsi į gailestį ir gailėjimąsi, galima leistis į malonius prisiminimus, kurti mažus kasdienius malonumus, kartu nuveikti tai, kam pritrūkdavo laiko. Svarbu mokytis džiaugtis gyvenimu net ir sunkiausiose situacijose.
Kalbėkitės visi kartu, klauskite paties sergančiojo, ką jis norėtų patirti, ką galite kartu nuveikti, kokią svajonę įgyvendinti. Žadinkite smalsumą, džiaugsmą. Neįsitraukite į nuolatinį mąstymą vien apie ligą, gydymą, procedūras. Tačiau ir nedemonstruokite perdėto optimizmo, rinkitės nuoširdų, natūralų abipusį bendravimą.
Išklausykite ir įsiklausykite. Nors kartais nėra lengva išbūti su sergančiojo išgyvenimais, tačiau jam tai labai svarbu. Nesijauskite privalantys kažką pakeisti, išspręsti, kad to nebūtų, tiesiog leiskite išsikalbėti. Dažnai nerimaujama, kad nepavyks rasti tinkamų žodžių paguosti, bet dažnai pakanka nuoširdaus artumo šalia.
Klauskite apie konkrečią pagalbą, paaiškinkite, kad žinodami, jausitės geriau nei spėliodami. Neužgožkite sergančiojo perdėta globa ir rūpesčiu, palaikykite jo savarankiškumo jausmą, tarkitės ir palikite laisvę apsispręsti, gerbkite jo pasirinkimus. Pasirūpinkite ir savo paties poreikiais. Kartais sergančiojo slauga reikalauja fizinių jėgų ir ištvermės, tad svarbu palaikyti bei laiku atstatyti jėgas.
Baziniai dalykai kūnui - miegas, poilsis, valgis, pabuvimas gryname ore. Svarbūs dalykai emocinei savijautai - atokvėpio akimirkos, kuomet galėtumėte sau tinkamiausiais būdais pasikrauti pozityvios energijos (pokalbis su draugu, pasivaikščiojimas, gera knyga, filmas…)
Taip pat skaitykite: Egzamino klausimai ir atsakymai
Jei sunku susitvarkyti su savo jausmais, paklauskite savęs, kas su manimi vyksta, su kuo negaliu susitaikyti, ko bijau, pykstu, liūdžiu? Įsisąmoninkite savo mintis, jausmus, leiskite sau atvirai pažvelgti į realybę, su atjauta pasirūpinkite savimi, kaip geriausiai galite gyventi visaapimantį gyvenimą.
Emociniai iššūkiai ir kaip juos įveikti
Specialistai įspėja, kad ilgalaikė artimojo priežiūra gali sukelti stresą, perdegimą, vienišumą ar net depresiją. Žmonės, kurie rūpinasi pasiligojusiais šeimos nariais, patiria nuolatinį emocinį spaudimą. Jie ne tik turi atlikti fizinius darbus, bet ir spręsti organizacinius, finansinius klausimus, prisitaikyti prie nuolat kintančios ligonio būklės. Dažnai jie jaučiasi emociškai perdegę, išsekę ir praradę gyvenimo džiaugsmą. Ši patirtis gali suartinti pacientą su jį prižiūrinčiu asmeniu, nes jie gyvena panašų gyvenimą, dalijasi tuo pačiu ritmu.
Slaugant fizinėmis ligomis sergančius artimuosius, darbas dažniau būna fizinis ir praktinis - artimojo vartymas, nešiojimas, lydėjimas, konkretaus režimo laikymasis, pvz., vaistų vartojimas ar gydytojų vizitai. Psichinės ligos ateina su didesniu neapibrėžtumo ir pasimetimo jausmu, kai sunku suprasti ir suvokti pasaulį kito žmogaus akimis. Dažnai tenka susidurti su asmeninėmis ar visuomeninėmis stigmomis - įrodyti, kad žmogus iš tiesų serga, gali būti sudėtinga. Psichinės ligos neretai stipriai paveikia asmeninį santykį su artimuoju - tampa dar sunkiau nustatyti asmenines ribas.
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria artimuosius prižiūrintys žmonės, yra kaltės jausmas. Dažnas galvoja: „jeigu mano artimajam sunku, tai aš neturiu teisės galvoti apie save“. Dėl to kitais besirūpinantys neretai aukoja savo poreikius, nepailsi, o tai dar labiau blogina jų emocinę ir fizinę sveikatą.
Svarbu suprasti, kad išsekęs ir pervargęs artimasis nebus pajėgus tinkamai pasirūpinti sergančiu giminaičiu. Rūpestis savimi yra ne savanaudiškumas, o būtinybė. Emocinį perdegimą gali išduoti keli požymiai. Pirmiausia, fizinis nuovargis, kuris pasireiškia nuolatiniu jėgų trūkumu, emociniu nestabilumu, padidėjusiu jautrumu, irzlumu, apatija ar net panikos priepuoliais.
Kitas ženklas - socialinė izoliacija: slaugantieji atsitraukia nuo draugų, bendruomenės, jaučiasi vieniši. Emocinį išsekimą rodo ir nuolatinis kaltės jausmas, kuris dažnai pasireiškia nepagrįstais kaltinimais sau, kad daroma per mažai, nors pastangos yra maksimalios.
Jei savo artimoje aplinkoje turite kitais besirūpinančių pažįstamų, galite jiems padėti suteikdami galimybę išsikalbėti ir būti atviriems. Ilgalaikis rūpestis kitu turi ir didelę emocinę kainą. Vieni tampa apatiški, kiti - ypač jautrūs. Kai kuriuos kasdien lydi stiprus nuovargis, beviltiškumas ir beprasmybė.
Kaip padėti tam, kuris padeda kitam?
Visuomenės ir artimųjų palaikymas yra kritiškai svarbus. Dažnai slaugantieji nedrįsta prašyti pagalbos, todėl svarbu ją pasiūlyti. Net ir smulkios pagalbos formos - pakvietimas arbatos ar pasivaikščiojimui - gali būti reikšmingos. Stiprus atsakomybės jausmas gali tapti nuolatinės įtampos priežastimi.
Dėl to labai svarbu dalintis atsakomybe - pareigas laikinai gali perimti kiti šeimos nariai. Labai svarbu parodyti prižiūrintiems kitus, kad jų darbas yra pastebimas ir vertinamas. Reikšminga siūlyti konkrečią pagalbą - pavyzdžiui, pusvalandį pabūti su prižiūrimu artimuoju, kad įprastai jį slaugantis asmuo galėtų ramiai išgerti kavos. Gali būti, kad pasiūlius pagalbą žmogus ją entuziastingai priims, tačiau gali reaguoti ir kitaip - atstumti, atsisakyti, pykti ar likti apatiškas. Nepaisant reakcijos, svarbu, kad žmogus jaustųsi suprastas ir matytų, jog juo taip pat rūpinamasi.
Siekiant sumažinti emocinį krūvį, svarbu skatinti slaugančius artimuosius dalintis atsakomybe - leisti sau prašyti ir priimti pagalbą. Taip pat padėti jiems palaikyti socialinius ryšius, skatinti dalyvauti bendruomenės veiklose. Priminti jiems nepamiršti savęs - bent trumpam atsitraukti nuo slaugos pareigų.
Taip pat pasiūlyti kreiptis pagalbos į psichologus, paramos grupes ar artimuosius, kurie gali išklausyti, ar net užregistruoti pas konkretų specialistą. Kitus prižiūrintys žmonės atlieka neįkainojamą darbą, tačiau svarbu, kad jie nepamirštų ir savo psichologinės gerovės. Atkreipkite dėmesį į tuos, kurie kasdien rūpinasi savo artimaisiais - jie taip pat nusipelno palaikymo, pagarbos ir pagalbos.
Psichinė negalia ir šeimos santykiai
Šeimos tarpusavio santykiuose psichinė negalia iš tiesų sukelia daug įtampos. Artimas žmogus atrodo savyje užsisklendęs ar priešiškai nusiteikęs, jo reakcijos keistos, keista ir nenormalu atrodo viskas - judesiai, kalba, mąstymas... Tai lyg kitas žmogus, svetimas, nesuprantamas ir bauginantis. O juk kažkada buvo kitaip, ir daugelis artimųjų iš visų jėgų stengiasi grąžinti tą, ankstesnį variantą bei atsisakyti šio, „sugedusio“...
Artimųjų, besirūpinančių neįgaliuoju, psichinei sveikatai tenka be galo didelis krūvis gyventi nuolatiniame distrese, todėl jiems ir patiems reikalinga pagalba prisitaikant prie šio iššūkio. Ypač padeda terapinės grupės, kurios teikia dar daugiau palaikymo psichikos negalią turinčių žmonių artimiesiems. Čia jie gali sutikti daugiau tokių šeimų, išgirsti įvairių patirčių, jomis dalintis, rasti daugiau galimybių gyventi pasikeitusį gyvenimą ir kartu mokytis, kaip priimti negalią turintį artimą.
Psichikos ligų gydymo efektyvumas siekia 60-80 proc. Jos gali kilti dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia, visos jos priverčia kentėti ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą. Tai užima daugiau laiko nei gydant fizines ligas, gali būti pagerėjimų ir pablogėjimų. Kartais pagerėjimą pavyksta pasiekti palengva, kartais su atkryčiais. Tačiau teigti, kad psichikos liga neišgydoma, būtų didžiulė klaida.
Šlapimo nelaikymas: iššūkiai ir priežiūra
Šlapimo nelaikymas yra tarsi senėjimo barometras. Ir jis virsta ne tik sveikatos sutrikimu, bet ir iššūkiu šlapimo nelaikymą turinčio žmogaus artimiesiems. Šlapimo nelaikymas tiesiogiai susijęs su populiacijos senėjimu, beveik kas antras susiduria su tuo. Pagal paplitimą šlapimo nelaikymas lenkia Alzheimerio ir Parkinsono ligas. Žmonės nėra linkę apie tai šnekėtis su savo gydytoju. Tas naftalino ir šlapimo kvapas vertinamas kaip savaime suprantamas dalykas.
Danijoje atlikti skaičiavimai parodė, kad slaugos kaštai susideda iš dviejų dalių - tiesioginių ir netiesioginių kaštų. Tiesioginiai kaštai - tai sauskelnės, kosmetikos priemonės ir slaugytojo darbo laikas. Vėliau gali prireikti vaistų, tvarsčių, jei nebuvo naudojama kosmetika profilaktikai, kad būtų išvengta pragulų. Jei slaugant neatsiranda odos problemų, tokia slauga vertinama kaip efektyvi. Nustatyta, kad pragulai atsirasti užtenka pusantros valandos. Į netiesioginius kaštus danai įtraukė ir šiukšlių išvežimo kaštus.
Slaugančiųjų tarpe egzistuoja du mitai apie šlapimą sugeriančius gaminius. Pirmas: jei pirksiu didžiausio sugėrimo sauskelnes, tai jokio pratekėjimo nebus. Reikia būti gudriems ir suvokti, kad sugėrimas yra reliatyvus vertinimas, gali daug sugerti, bet vis tiek turėsime pratekėjimą. Nepratekėjimą lemia gaminio forma, lipdukai, specialus sluoksnis, neleidžiantis ištekėti, gaminio krašteliai.
Optimali namų slauga yra 3-4 sauskelnės per parą. Tai kam pirkti tokio didelio sugėrimo, jeigu sauskelnės bus dažniau keičiamos? Pigiose sauskelnėse nėra pakankamo kiekio absorbentų. Net jei parinkom tinkamą dydį, bet per pigų gaminį šlapimas išbėgs. Išbėgo, vadinasi, keičiam patalynę, vartom ligonį - gaunam netiesiogines išlaidas: skalbimai, pragulos. Tai jau negarantuoja efektyvios slaugos.
Žiūrėkite ne pakuotės kainą, o vieneto. Prisiminkite, kad tinkamai parinktas sauskelnės tipas irgi gali sumažinti slaugos kainą. Pavyzdžiui, kelnaičių nereikia dėti gulinčiam žmogui, jos tinkamesnės aktyviam žmogui. Tad gerai įvertinkite gaminio tipą ir jo tinkamumą slaugomam žmogui.
Nemalonus šlapimo kvapas - dar vienas blogos slaugos parametras. Jeigu ieškote tinkamos globos įstaigos savo senoliui - užėję giliai įkvėpkite. Jeigu įstaigoje jaučiate kvapą, vadinasi, ten taupoma žmonių sąskaita.
Specialistai siūlo ieškoti savo darbo palengvinimo priemonių, nes gamintojai tikrai turi ką pasiūlyti. Jau yra galvos trinkimo kepuraitės, drėgnos pirštinės žmogui prausti (kai kurie senoliai ima paniškai bijoti vandens), testai, kurie įdėti į sauskelnes nustato, ar yra šlapimo takų infekcija. Jau yra sukurti šlapinimosi rutinos nustatymo įrenginiai, kurie iš sauskelnės siunčia signalą į daviklį, po to į serverį, o ten sistema analizuoja, kaip dažnai šlapinamasi, į kurią vietą skysčio pribėga daugiau, koks šlapinimosi intensyvumas ir kuriuo metu. Tai yra žingsnis į personalizuotą priežiūrą. Tačiau apie tai klausomasi kaip apie nepasiekiamą ateitį.
| Kaštai | Tiesioginiai | Netiesioginiai |
|---|---|---|
| Komponentai | Sauskelnės, kosmetikos priemonės, slaugytojo darbo laikas | Vaistai, tvarsčiai (jei nebuvo naudojama kosmetika profilaktikai), šiukšlių išvežimas |
| Vertinimas | Efektyvi slauga, jei neatsiranda odos problemų | Pragulai atsirasti užtenka pusantros valandos |
tags: #psichologija #slaugant #artima