Žinojimo apie socialinio meno praktikas kūrimas yra tapęs įvairių skirtingų disciplinų dalyvių diskusijos objektu. Taip kuriamas daugiabalsis ir daugiareikšmis diskursas apie šias praktikas. Diskusija apie socialinį meną vyksta ir socialiniame darbe, atsiranda vis daugiau šios krypties studijų.
Socialinio meno samprata ir žinojimo produkcija
Socialinio meno praktikos - tai specifinės praktikos, kurios, nors ir turi formalų apibrėžimą, tačiau jų samprata nėra tokia vienaprasmiška ir lengvai įrėminama. Kurti žinojimą apie socialinio meno praktiką siekiama įvairių skirtingų veikėjų, taip formuojant platų, tačiau fragmentišką žinojimą apie šias praktikas.
Vieni iš jų - menotyrininkai ir (ar) menininkai, kurie reflektuoja meno praktikas ir jų postūmius socialinės tikrovės link bei analizuoja konkrečias socialinio meno praktikas. Visgi šalia meno erdvėje kuriamo naratyvo iškyla interesas ir kitose disciplinose kurti diskursą apie socialinį meną. Iš jų galima išskirti socialinį darbą, kurio praktikos erdvė susipina su socialinį meną praktikuojančių menininkų.
Socialinio darbo ir socialinio meno diskursas
Randasi diskursas, kuriame socialiniai darbuotojai kalba apie socialinį meną, šį diskursą kurdami su savo prasmėmis ir siekiniais. Įvairių skirtingų disciplinų veikėjų mėginimai kurti žinojimą apie šias praktikas rodo, jog žinojimas apie jas yra daugiasluoksnis. Vis dėlto diskursas apie socialinį meną gali pagilinti jo sampratą arba priešingai - tai iškreipti.
Vis dėlto galima pastebėti, kad šiuose įvairialypiuose tyrimuose trūksta gilesnės sociologinės analizės, kuri leistų reflektuoti žinojimo apie socialinį meną socialinio darbo tyrimų erdvėje kūrimą. Galima kelti klausimus, kokią reikšmę socialinio meno praktikos įgyja socialiniame darbe, kaip apibrėžiama ši praktika, kuo tai reikšminga gilesniam supratimui apie specifines socialines meno praktikas.
Taip pat skaitykite: Socialinio meno ištakos
Bourdieu perspektyva ir lauko samprata
Šiam tyrimui pasitelksime žymaus prancūzo sociologo, antropologo ir filosofo Pierre Bourdieu lauko sampratą. Ši perspektyva reikšminga tuo, kad leidžia suabejoti įsitvirtinusiomis žiniomis, klausti, kaip kyla įvairūs diskursai konkrečioje socialinių santykių arba lauko erdvėje, tarp jų ir akademinėje arenoje, bei padeda šias reikšmes dekonstruoti. Ji gali padėti pamatyti tiek gilesnių struktūrų reikšmę, kuriant žinojimą apie socialinį meną, tiek kaip šios struktūros veikia ir yra veikiamos dalyvių, kuriančių šį žinojimą.
Norėdami suprasti, kaip socialinio meno praktikos randa vietą socialinio darbo lauke, pažvelgsime giliau į šį lauką veikiančius galios santykius. Socialinio meno praktikų sklaidą interpretuodami būtent šį lauką veikiančių galios santykių kontekste galime priartėti prie supratimo, kodėl šios praktikos įsitvirtina socialiniame darbe kaip atskiras, saviraiška grįstas įrankis.
Socialinio darbo lauko iššūkiai ir profesionalumo klausimai
Įprasta manyti, kad socialinio darbo praktikoje remiamasi tokiomis savybėmis kaip empatija, globa, rūpinimasis - kas tarsi įeina į kasdienį, mums visiems pasiekiamą žinojimą. Iš to visų pirma kyla socialinio darbo moksliškumo problema - kokiu pagrindu šis žinojimas gali būti laikomas mokslu. Prie šios problematikos prisideda ir tai, jog šis žinojimas turi glaudžias ribas su kitomis disciplinomis, ypač su sociologija ir psichologija.
Tokios struktūrinės priežastys lemia tam tikrą profesinio autentiškumo įtampos pastovumą - jame veikiantys profesionalai nuolat siekia būti pripažinti kaip profesionalai, kuriantys specifinį praktinį žinojimą. Mažas autonomiškumas lemia tai, kiek lauko praktikomis reaguojama į galios struktūras. Wiegmann pažymi, kad nors vertybiškai šis laukas turėtų atstovauti kairiosioms idėjoms, tačiau šiuo metu socialinio darbo praktikos yra smarkiai veikiamos neoliberalistinių jėgų.
Neoliberalizmo poveikis
Neoliberalistinės jėgos kreipia socialinio darbo praktikas į rinkodaros pusę, kurioje klientai imami laikyti „gerovės objektais“. Taikant tokią žiūrą iškyla rimtų praktikos iššūkių profesionalo ir kliento santykiui, o pagrindinis jos vedamų praktikų rezultatas - dominuojančių socialinių struktūrų palaikymas. Klientams tampant socialinės gerovės objektais, iškyla simbolinio smurto tikimybė, kai socialinio darbo profesionalai nesąmoningai primeta klientui savęs apibrėžtis ir su tuo susijusius menkavertiškumo jausmus kaip kaltę, gėdą dėl savo patiriamų sunkumų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Vis dėlto, Wiegmann teigimu, socialinis darbas savo prigimtimi yra artimesnis aktyvizmui nei profesionalizmui. Glaudus kliento ir socialinio darbuotojo ryšys turėtų būti kuriamas dalijantis panašia dominuojamųjų patirtimi. Taigi, siekiant susigrąžinti socialinio darbo principines nuostatas, atsiranda reikmė plėtoti kritinę socialinio darbo kryptį, žadinti tiek profesionalų, tiek klientų reflektyvumą, į klientų problemas žvelgti per struktūrinę ir intersubjektyvią prizmę, atsisakant mechaniškų veikimo būdų.
Socialinis menas kaip socialinio darbo įrankis
Jeigu socialinis menas tapo vienu iš tokių socialinio darbo įrankių, galima pagrįstai klausti, ar šiuo praktiniu įrankiu gali būti stiprinamas profesionalų ir klientų reflektyvumas? Ar juo prisidedama prie socialinio darbo autonomiškumo stiprinimo? Atsakymų į tokius klausimus galima ieškoti socialinio darbo praktikų tyrimuose, kuriuose įprastai reflektuojamos specifinės socialiniame darbe kuriamos žinios, apmąstomi šiame lauke taikomi pažinimo ir praktikos įrankiai.
Galima pastebėti, jog socialinio darbo tyrėjai žvelgia į socialinį meną ne kaip į kultūrinę produkciją, bet kaip į saviraiškos priemonę, kuri naudojama specifinėms socialiniame darbe aktualioms socialinėms vertėms kurti. Vis dėlto daugelyje tokių tyrimų apsiribojama praktinių taikymų įvardijimu.
Socialinio meno funkcijų klasifikacija
Sinding, Warren ir Paton (2014) klasifikuoja socialinio meno praktikas išskirdami joms priskiriamas vertes ir funkcijas:
- Žinojimo, matymo būdų keitimas (breaking habits of seeing/knowing) - menas suvokiamas kaip kvestionuojantis nusistovėjusį, įprastą suvokimo, matymo būdą.
- Susitapatinimas su kitų pasauliu (inhabiting other world‘s) - menas suprantamas kaip priemonė skatinti empatiją, tapatinimąsi su kito pasauliu, pažvelgti iš kliento perspektyvos.
- Vidaus ištraukimas į išorę (getting stuff out) - menas įvardijamas kaip galintis eksternalizuoti sunkiai pasiekiamas emocijas, atsparumo resursus, sedimentuotus individualius ir kolektyvinius aspektus.
Ši meninių-socialinių projektų verčių metaforinė klasifikacija suteikia galimybę analizuoti, kaip socialinis menas veikia tiek profesionalų, tiek klientų žinojimą ir patirtis. Metafora „žinojimo būdų keitimas“ nukreipta į pačius socialinius darbuotojus, jų edukaciją ir pažinimo būdą - tai, kaip jie mato savo klientus, jų sunkumus. Kolektyviai šios žinios veikia ir kaip įsitvirtinusi profesinė doxa, kuria suabejoti ir kviečiamos socialinio darbo profesijos reflektyvumą skatinančios praktikos.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinio meno poveikis bendruomenei ir sociokultūrinis ugdymas
Socialinio meno praktikos nukreiptos į bendruomenės aktyvinimą, analizuojamos sociokultūrinio ugdymo prasme. Aktyvi mokyklų veikla yra svarbi bendruomenėms meninio ugdymo, laisvalaikio įprasminimo, vaikų ir jaunimo edukacijos ir sociokultūrinių paslaugų teikimo aspektais. Todėl šios veiklos, nukreiptos į bendruomenės aktyvinimą, analizavimas tampa aktualiu šiuolaikinės bendruomenės sociokultūrinio ugdymo prasme.
Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką. Sociokultūrinis darbas - socialinė paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms, siekiant jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo.
Bendruomenės vaidmuo
Bendruomenė plačiąja prasme - tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba. Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei.
Sociokultūrinis gyvenimas pasireiškia per formalų socialinių darinių egzistavimą ir per neformalų bendruomenės narių tarpusavio bendravimą. Dalyvaudami kasdienėse situacijose tyrinėja kitas šalis, jose gyvenančius ar atvykusius žmones, pagamintas prekes; žaisdami, tyrinėdami, stebėdami sugretina, palygina lietuvių ir kitų šalių, tautų dailės, šokio, muzikos, teatro pavyzdžius. Taip formuojasi tarpkultūrinis supratimas ir bendruomenės sociokultūrinė tapatybė.
Sociokultūrinis ugdymas: principai ir tarptautinė patirtis
Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas. Kultūra - visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis.
Cultūros vienovės ir papildymo principai ugdymo moksle nusako ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui. Kultūrinio ugdymo principas teigia, kad žmogaus siela - tai „švari lenta“, žmogaus patirtis skiriasi dėl ugdymo ir gyvenimo sąlygų; žmogų formuoja aplinka ir ugdymas, turint omenyje sociokultūrinio veiksmo bei ugdymo svarbą.
Seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžiojoje Britanijoje. Šias tradicijas vėliau perėmė Suomija ir Švedija. Suomija ir Švedija yra vienos iš pirmaujančių pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų žmonėms įvairovę, kiekybę ir kokybę. Prancūzijoje sociokultūrinė bendruomenės veikla vykdoma jau nuo XIX amžiaus, o Olandijos bendruomenės ir kaimynystės centrų veikla turi gilias ir senas tradicijas.
Socialinė pedagogika ir socialinis darbas
Socialinės pedagogikos sąvoka buvo pasiūlyta vokiečių pedagogo A. Dystervego XIX amžiaus viduryje. Semionov socialinę pedagogiką apibrėžia kaip pedagogikos šaką, kuri organizuoja įvairaus amžiaus žmonių bei socialinių grupių socialinį ugdymą organizacijose, kur jis negali būti pagrindinė funkcija. Ši pedagogikos sritis grindžiama sociologiniais, pedagoginiais, statistiniais ir psichologiniais tyrimo metodais.
Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir pilietiškai subręsta.
Kultūra, tapatybė ir menas kaip sociokultūrinio vystymosi katalizatoriai
Kultūra yra ypač svarbus komponentas tvaraus vystymo kontekste, kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo kokybės gerovės valstybės sandų. Kultūra skatina ir palaiko socialinę sanglaudą, veikdama kaip kūrybiškumo, inovacijų, intelektinės terpės kūrimo ir tarpkultūrinio supratimo katalizatorius. Ji prasideda nuo pagarbos kitam ir kitokiam.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras apibrėžia kultūros centrą kaip atvirą bendruomenei įstaigą, kurioje puoselėjama etninė kultūra, tradicijų tęstinumas, mėgėjų menas, šviečiamoji, edukacinė, pramoginė veikla, ugdant bendruomenės kultūrinius poreikius. 2023 m. statistiniais duomenimis, 60-yje Lietuvos savivaldybių veikia 153 juridiniai kultūros centrai ir 442 jų struktūriniai padaliniai; kultūros centruose ir jų padaliniuose veikia 3330 įvairių žanrų mėgėjų meno kolektyvų, studijų, būrelių, kuriuose dalyvauja 44407 dalyviai.
Sociologinės analizės poreikis socialinio meno tyrimuose
Vis dėlto, nepaisant atsirandančių studijų apie socialinį meną socialiniame darbe, trūksta tyrimų, kuriuose šis kuriamas žinojimas būtų analizuojamas iš metapozicijos - reflektyvios ir kritinės perspektyvos. Taigi, šio straipsnio siekis yra užpildyti šį žinių plyšį bei apmąstyti galimą tolesnę konstruktyvią socialinio meno praktikų tyrimo kryptį.
Specifinius Bourdieu išskirtus terminus pasitelksime juos įvedant į šią analizę. Pasitelkdami lauko sampratą, galime pamatyti tiek gilesnių struktūrų reikšmę žinojimo kūrime, tiek kaip šios struktūros veikia ir yra veikiamos dalyvių, kuriančių žinojimą apie socialinį meną. Tokia sociologinė analizė leistų reflektuoti, kaip žinojimas apie socialinį meną formuojasi konkrečiuose galios santykių kontekstuose ir kokias pasekmes tai turi socialinio darbo praktikoms bei bendruomenėms.
Tolesnio tyrimo gairės
- Išskirti dominuojančias žinojimo apie socialinį meną socialinio darbo tyrimų diskurso linijas;
- Atsk leisti šio žinojimo socialines reikšmes ir prielaidas jam atsirasti;
- Reflektuoti šio diskurso supratimo galimą poveikį tolesniam žinojimui apie socialinio meno praktikas kurti.
Tik sociologinė, kritinė ir refleksyvi perspektyva, tokia kaip Bourdieu lauko analizė, gali atskleisti gilumines žinių apie socialinį meną kūrimo sąlygas ir padėti pasirinkti kryptis, kurios stiprintų socialinio darbo autonomiją, profesionalų ir klientų reflektyvumą bei sociokultūrinį bendruomenių ugdymą.
tags: #socialinis #meno #pobudis