Lietuva jau kelis dešimtmečius patenka tarp šalių, kurių savižudybių rodikliai yra didžiausi pasaulyje. Daugelyje pasaulio valstybių, iš jų ir Lietuvoje, vyrų savižudybių rodikliai yra kelis kartus didesni negu moterų, todėl ši problema sulaukia daug dėmesio viešajame, moksliniame ir politiniame diskursuose. Atvirkščiai, moterų savižudybių ir moterų psichikos sveikatos problemoms spręsti skiriama daug mažiau dėmesio.
Socialiniai pokalbiai. Savižudybių prevencija
„Eurostat“ duomenimis (2022), Lietuvos moterų savižudybių rodikliai 2017 metais buvo didžiausi Europos Sąjungoje. Paprastasis mirtingumo dėl savižudybių rodiklis Lietuvoje siekė 9,1 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų, o bendrasis Europos Sąjungos (ES 27) šalių savižudybių rodiklis buvo 4,7 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų. Dideliais moterų savižudybių rodikliais pasižymėjo ir Belgija (8,6), Suomija (7,7), Norvegija (7,5), Slovėnija (7,4), Estija (7,3), Vengrija (7,2), Olandija (7,0), Švedija (7,0) (Eurostat, 2022).
Svarbu pažymėti, kad didžiausi vyrų savižudybių rodikliai Europoje yra posovietinių valstybių ir Šiaurės Europos šalių. Tarp šalių, kuriose didžiausi moterų savižudybių rodikliai, patenka ne tik posovietinės ir Šiaurės Europos šalys, bet ir Beniliukso valstybės. Be to, kai kuriose šalyse, kurios pasižymi ypač aukštais moterų savižudybių rodikliais, palyginti su kitomis Europos šalimis, vyrų savižudybių rodikliai yra santykinai maži. Pavyzdžiui, Olandijoje, Norvegijoje ar Belgijoje. Galima daryti prielaidą, kad dalis veiksnių, kurie lemia vyrų ir moterų savižudybių lygį šalies viduje, yra skirtingi.
Nuo 2007 iki 2019 metų moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje nuosekliai ilgėjo ir pasiekė 81 metus (HMDB, 2022). Tik 2020 metais dėl COVID-19 pandemijos moterų vidutinė tikėtino gyvenimo trukmė sutrumpėjo vieneriais metais iki 80 metų (Lietuvos statistikos departamentas, 2022). Mirtingumo rodiklių mažėjimas atspindi bendrą Lietuvos moterų sveikatos gerėjimą, kuris iš dalies susijęs ir su visuomenės psichikos sveikata. Sutariama, kad savižudybių lygis yra vienas iš pagrindinių rodiklių, atspindinčių bendrą visuomenės psichikos sveikatos būklę (European Communities and World Health Organization, 2001).
Pastaraisiais metais moterų standartizuoti savižudybių rodikliai Lietuvoje gana nuosekliai mažėjo. Vis dėlto teigiami pokyčiai buvo nedideli, o iki 2013 metų standartizuotas moterų savižudybių rodiklis stagnavo ar net didėjo. Nuo 2013 iki 2020 metų moterų savižudybių rodikliai nukrito nuo 11,8 iki 7,9 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų (1 pav.). Dar didesnis nuo 2013 metų užfiksuotas Lietuvos vyrų savižudybių rodiklių kritimas. Standartizuotas vyrų savižudybių rodiklis nukrito nuo 66,4 iki 37,8 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
1 pav. Standartizuoti mirtingumo nuo savižudybių rodikliai (SMR) Lietuvoje 2007-2020 m.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (2014), pasaulyje vyrų nusižudo tris kartus daugiau negu moterų. Tarp labiausiai išsivysčiusių šalių 2012 metais vyrų standartizuoti mirtingumo dėl savižudybių rodikliai buvo 3,5 karto didesni negu moterų, o Europoje šie rodikliai skyrėsi 4,1 karto (World Health Organization, 2014, p. 24). Lietuvoje vyrų ir moterų standartizuoti savižudybių rodikliai 2020 metais skyrėsi 4,8 karto. Tai mažiausia šio rodiklio reikšmė nuo 2007 metų, kai vyrų ir moterų savižudybių rodikliai skyrėsi 6 kartus (1 pav.). Vis dėlto aiškios tendencijos, kad šis skirtumas mažėtų, nėra.
Savižudybių priežastys ir rizikos veiksniai
Pasaulio sveikatos organizacija įvardija kelis pagrindinius veiksnius, kurie lemia, kad vyrų ir moterų savižudybių rodikliai skiriasi. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dominuoja smurtinės savižudybių priežastys. Tarp labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių dažniausia savižudybės mirties priežastis - pasikorimas (apie 50 proc.). Apie 12 proc. savižudžių miršta nuo šaunamojo ginklo. Vis dėlto rodiklio reikšmei didelį poveikį daro JAV, kuriose net 46 proc. savižudybių įvyksta naudojant šaunamuosius ginklus. Kitose labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tik 4,5 proc. savižudybių įvyksta dėl šaunamojo ginklo panaudojimo (World Health Organization, 2014, p. 24). Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje tiek vyrų (87,3 proc.), tiek moterų (86,5 proc.) dominuojanti savižudybės mirties priežastis yra pasikorimas (1 lentelė).
| Mirties priežastis | Vyrų (%) | Moterų (%) |
|---|---|---|
| Pasikorimas | 87,3 | 86,5 |
| Kitos priežastys | 12,7 | 13,5 |
Savižudybių lygio pokyčiai bei socialinė ir demografinė diferenciacija yra plačiai nagrinėta tema tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų. Anksčiau atliktų demografinių tyrimų duomenimis, moterų savižudybių rodikliai Lietuvoje stipriai varijuoja tiek pagal pagrindinius demografinius kintamuosius - lytį, amžių, gyvenamąją vietą, tiek pagal socialinius ir ekonominius kintamuosius - santuokinę padėtį, išsilavinimą, ekonominį aktyvumą (Jasilionis, Stankūnienė, 2012; Jasilionis, Stankūnienė, Maslauskaitė, Stumbrys, 2015; Jasilionis et al., 2006). Su gyventojų surašymo duomenimis sujungti mirtingumo duomenys atskleidė, kad socialinėje atskirtyje esančios moterys ir moterys, priklausančios mažiau socialiai privilegijuotoms grupėms, susiduria su didesne savižudybių rizika (Jasilionis et al., 2015).
Pavyzdžiui, ne santuokoje gyvenančių moterų mirtingumo dėl savižudybės rizika buvo nuo 1,55 (netekėjusios moterys) iki 1,88 (išsiskyrusios moterys ir našlės) karto didesnė, palyginti su susituokusiomis moterimis. Ypač svarbūs savižudybės rizikos veiksniai buvo išsilavinimas ir ekonominis aktyvumas. Kelis kartus didesni savižudybių rodikliai buvo nedirbančių ir ekonomiškai neaktyvių moterų, palyginti su dirbančiomis moterimis. Panašių tendencijų nustatyta nagrinėjant savižudybių riziką pagal išsilavinimą. Aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys susidūrė su kelis kartus mažesne savižudybių rizika, palyginti su žemesnį nei vidurinį išsilavinimą turinčiomis moterimis (Jasilionis et al., 2015). Taigi dideli Lietuvos moterų savižudybių rodikliai daugiausia buvo nulemti ypač didelės tam tikrų socialinių ir ekonominių moterų grupių savižudybių rizikos.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Prevencijos priemonės ir iniciatyvos
Lietuvos gyventojų savižudybių tema plačiai nagrinėjama psichosocialinio streso ir traumų psichologijos tyrimų lauke. Dideli savižudybių rodikliai siejami su dideliu psichosocialinio streso lygiu, kilusiu dėl Sovietų Sąjungos okupacijos metu vykdytų represijų, priverstinės kolektyvizacijos ir urbanizacijos (Gailienė, 2005, 2015; Jasilionis et al., 2020; Skruibis, Geležėlytė, Dadašev, 2015). Svarbus ir ekonominis ir politinis persitvarkymo laikotarpis po Sovietų Sąjungos žlugimo, kurio metu savižudybių rodikliai pasiekė aukščiausias reikšmes. Didelis savižudybių lygis siejamas su Lietuvos gyventojų sveikatai žalinga alkoholio vartojimo kultūra (Jasilionis et al., 2020). Vis dėlto anksčiau atliktuose tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama vyrų savižudybių tematikai.
Vienas iš įrodymų, kad situaciją galima pakeisti - pastaraisiais metais augantis paslaugų prieinamumas, socialinės kampanijos, mokymai, kuriamos paramos grupės. Galbūt su tuo galima sieti ir gerėjančią statistiką: pastaruosius penkerius metus savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja - nuo 31,7 mirčių 100 tūkstančių gyventojų 2014 metais iki 24,4 mirčių 100 tūkstančių gyventojų 2018 metais. Palyginimui, Europos Sąjungos vidurkis - 11 mirčių 100 tūkstančių gyventojų. Savižudybių prevencijos biuro vyriausiasis specialistas Rimantas Misevičius kalbėjo, jog viena iš naujovių - praėjusiais metais įsigaliojusi tvarka, reglamentuojant, kaip turi būti suteikiama pagalba.
Įvesta iniciatyvi atvejo vadyba - jeigu patenkama į ligoninę, išėjęs iš jos žmogus nepaliekamas be pagalbos, jis užregistruojamas šalia savo gyvenamosios vietos esančiame psichikos sveikatos centre. Žmogus gali neateiti, tačiau socialiniai darbuotojai arba slaugytojai tuomet skambina ir stengiasi motyvuoti tolimesnei pagalbai. Kiekvienam žmogui, kuris patenka pas psichikos sveikatos specialistą - psichologą ar psichiatrą - turi būti atliktas psichosocialinis vertinimas. Apie valandą trunkantis pokalbis, kurio metu apie viską pasikalbama ir sudaromas savisaugos planas.
Psichologė dr. J. Rimkevičienė taip pat teigia, kad Vilniuje pagalba tikrai prieinamesnė, nors dažnai net ir sostinėje pritrūksta tęstinės pagalbos - ypač žmonėms, turintiems ilgalaikių sunkumų. Trūksta pagalbos ne stacionare, ilgalaikės psichoterapinės bei psichosocialinės pagalbos. Apskritai, specialistės teigimu, pagalbos prieinamumo didinimas smarkiai didina tikimybę, kad žmonės, esantys krizėje, kreipsis. Tai pat svarbu didinti bendruomenių visoje Lietuvoje gebėjimą pastebėti žmones, esančius savižudybės krizėje, ir nukreipti juos pagalbos. Tokio pagalbos tinklo kūrimas kiekvienoje bendruomenėje, ne tik Vilniuje, didžiuosiuose miestuose, bet kiekviename regione, man atrodo, irgi yra prioritetas.
Specialistai teigia, kad didžioji dalis žmonių prieš nusižudydami siunčia vienokius ar kitokius ženklus. Juos ne visada lengva pastebėti, nes nenorime įsileisti minties, kad mums artimas žmogus gali galvoti apie savižudybę. Pirmiausia ji siūlo atkreipti dėmesį į žmogaus nuotaikos pokyčius: liūdesį, nusivylimą, nerimastingumą, pyktį, psichologinį skausmą, kuris kartais pasireiškia per pykčio išraišką, abejingumą, norą atstumti kitus. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į kalbas apie beprasmybę, kad niekas nebesvarbu, vis tiek niekas nebepasikeis. Visi šie dalykai, pasak ekspertės, nebūtinai rodo, kad žmogus galvoja apie savižudybę, bet jie verčia sunerimti, tad reikėtų patyrinėti atidžiau - prieiti, paklausti, kaip tas žmogus jaučiasi, kas vyksta to žmogaus gyvenime, gal yra kažkokių sunkumų.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Svarbu nebijoti klausti to klausimo tiesiai - „ar tu turi minčių apie savižudybę? Ar tu galvoji nusižudyti?“ Tai, J. Rimkevičienės nuomone, paskatina atvirą pokalbį, sumažina tylą ir to žmogaus vienatvę . Jeigu į šį klausimą sulaukėte teigiamo atsakymo, neišsigąskite. Specialistė sako, jog visai natūralu, jeigu tai yra mums brangus žmogus, kad mes pasimesim. Svarbu savo pačių pasimetimo neišsigąsti. Jeigu žmogus galvoja apie savižudybę ir mes iš tiesų pasimetame, tai tinkamiausias veiksmas, pasak J. Rimkevičienės, pasakyti, kad tai yra rimta, tai yra svarbu, ir pasiūlyti kartu ieškoti pagalbos.
tags: #socialinis #judejimas #pries #savizdybes