Oficialioje Maskvos patriarchato interneto svetainėje „Patriarchia.ru“ neseniai paskelbtas „Rusijos ortodoksų apaštalo Jono vardo universiteto“ prorektoriaus Aleksandro Ščipkovo straipsnis apie cenzūros sampratą. Savo straipsniu jis siekia paspartinti šią griūtį ir pateikti kitokią, neliberalią cenzūros sampratą. Autorius teigia, kad „šiandien griūna liberalios cenzūros sampratos monopolija“.
Cituodamas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, autorius teigia, kad atšaukimo kultūra (angl. cancel culture) irgi yra cenzūros forma: „Tai yra ostrakizacija [išėmimas, persekiojimas], nepatogių visuomenės primetamam mąstymo šablonui faktų nutylėjimas.“ Kaip tokios cenzūros forma prisimenami Holivudo filmai, kuriuose „Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja vaizduojama JAV, o ne SSRS, kurios indėlis į pergalę atšauktas“.
Taigi, piktieji Vakarai, melagingai teigdami, kad cenzūra yra blogis, iš tikrųjų patys cenzūruoja Rusiją. Tiesa, A. Ščipkovas prisimena, kad ir Rusijos Federacijos Konstitucija (29 straipsnis) draudžia cenzūrą, tačiau šis siekis yra tik nerealistinė svajonė, nes „cenzūros panaikinimas yra iš esmės neįmanoma realizuoti užduotis“.
Autoriaus teigimu, tie, kurie skatina visiškai panaikinti cenzūrą, iš tikrųjų kėsinasi į visuomenės gerovę. Kaip ir policijos ar kariuomenės, taip ir cenzūros panaikinimas būtų blogis, nes tada „gyvenimas taptų žaidimu be taisyklių, „visų karu su visais“, kas sukeltų visuomenės degradaciją ir jos struktūrų destrukciją“.
Straipsnis pabaigiamas mintimi, kad cenzūra reikalinga: „Nėra prasmės ginčytis, ar cenzūra yra blogas, ar geras reiškinys, tai tas pat, kas ginčytis dėl oro lauke.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Cenzūros simbolis
Nors daugelis perskaitę šias propagandines nesąmones tik nusijuoks, dėl viso pikto norisi priminti, kas iš tikrųjų yra cenzūros draudimas. Iš tikrųjų ir demokratinių šalių Konstitucijos, ir politinės teorijos, kalbėdamos apie cenzūrą, turi omenyje labai konkretų reiškinį - informacijos priemonių valstybinę kontrolę.
Nei įstatymai, nei Vakarų politinės teorijos nekalba apie žodžio laisvę kaip absoliučią. Sakyti, kad cenzūros uždraudimas reiškia, jog visi turės teisę sakyti ir publikuoti absoliučiai bet ką - tai tas pat, kas sakyti, kad, jeigu Konstitucija skelbia žmogaus laisvę, tai jis turi teisę daryti bet ką, pvz., žudyti, prievartauti, vogti.
Žodžio laisvės įstatymai negina atvejų, kai kėsinamasi į pačios demokratinės sistemos pagrindus. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia ne tik cenzūrą, bet ir karo propagandą (135 straipsnis). Valstybių įstatymai retai riboja nevalstybinės „cenzūros“ atvejus, kaip kad D. Trumpo užblokavimas tviteryje ar „atšaukimo kultūra“ visuomenėje.
Tviteris tėra viena iš daugybės veikiančių privačių kompanijų, D. Trumpas turi teisę pasirinkti kitą platformą, o visuomenė - tai apskritai ne kažkokia organizacija; kaip galima išleisti įstatymą, verčiantį žmones bendrauti su tam tikru žmogumi?
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Jau tampa banalybe mūsų laikais prisiminti Orwellą, bet šitas Maskvos patriarchijos straipsnis primena būtent jį. „Karas yra taika, laisvė - vergovė, nežinojimas - jėga.“ Sekant straipsnio mintimi, jeigu Vakaruose yra žodžio laisvės ribos, tai kam iš viso reikalinga tokia laisvė, turinti ribas? Geriau įvesti cenzūrą.
Žodžio laisvės kaina ir cenzūra
Protestas prieš rusų okupantų įvestą cenzūrą ir kitus suvaržymus Simferopolyje, Krymo pusiasalyje, 2014 m.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #socialinis #institutas #wikipedia