Radikaliosios koncepcijos atsiradimą kriminologijos moksle teoriškai pagrindė K. Marksas ir F. Engelsas, kurių teigimu pagrindinė visuomenės vystimosi jėga - jos pagrindinių klasių - išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova. Žmogus visų pirma siekia patenkinti savo materialinius poreikius.
Jų patenkinimas reikalauja konkrečios veiklos, kuri užtikrintų materialinių dalykų įsigijimą ir turėjimą. Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto, be to, stengiasi, kad šis turėjimas būtų užtikrintas. Turėtojas (buržua) paskelbia, kad tai, ką jis turi, yra jo. Labiausiai išnaudojama klasė (proletarai) dėl to nedžiūgauja.
Tokiu būdu, prieštaringą situaciją privatinė nuosavybė paverčia priešiška situacija - atsiranda išnaudojimo santykiai - t. y. turtinės priklausomybės ir pavaldumo santykiai su pasiturinčiaisiais. Klasiniai visuomenės santykiai yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų santykiai. Jų prieštaravimai, arba klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.
Jeigu visuomenėje vyrauja viena klasė, tokioje visuomenėje valstybės prievartos aparatas yra tik įrankis engiamosios klasės paklusnumui pasiekti, viešpataujančios klasės valiai vykdyti, jos tikslams ir uždaviniams reikšti bei įgyvendinti. Buržuazijos ideologai sakė, kad viskas taip ir turėtų būti: turto turi tie, kurie ne tik protingiausi, bet ir išradingiausi, drąsiausi, pagaliau - laimingiausi.
Radikaliosios kriminologijos atstovai manė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys. Neoradikaliosios kriminologijos teoretikai kritikavo visuomenės negeroves, matė jose nusikalstamumo priežastis. Jie naudojo naujus metodus, bandė naujau įrodinėti nusikalstamumo priežastis.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Karlas Marksas
Darbininkų judėjimo pradininkais laikomi K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895), kurie modeliuodami visuomenę, atitinkančią žmonių brolybės ir teisingumo idealus, nemažai dėmesio skyrė kovos su nusikalstamumu klausimams. Mokslinio komunizmo teorijos pradininkai kaip pavyzdį pateikdavo visuomeninių santykių schemas pirmykštėje bendruomenėje, kur nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas (toks žemas, kad nereikėjo steigti specialiųjų tarnybų kovai su šiuo fenomenu). K. Marksas ir F. Engelsas pakankamai išsamiai ir objektyviai išanalizavo nusikalstamumo priežastis kapitalistiniame pasaulyje.
F. Engelsas savo knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ gvildeno socialinio „visų prieš visus“ karo koncepciją, kurios esmė - kapitalistinė visuomenė, pagrįsta negailestingu viens kito išnaudojimu. F. Engelsas teigė, kad socialinis karas „visų prieš visus“ skelbiamas viešai. „<...>kiekvienas žiūri į kitą žmogų tik kaip į išnaudojimo objektą, kiekvienas išnaudoja žmones, iš to seka, kad stipresnis žlugdo silpnesnį ir, kad grupelė stipresnių, t. y. kapitalistų, pasisavina sau viską, o masei silpnųjų, t. y. vargšams, vos užtenka pragyvenimui“ [1, p. Skurdas palaipsniui pamina moralės draudimus ir žmogus ryžtasi viskam. Kadangi proletarai neturi nuosavybės, tai jiems privačios nuosavybės neliečiamybės principas neegzistuoja. Buržua atimdamas iš proletaro pinigus tuo pačiu paverčia jį bedieviu.
Toje pačioje knygoje F. Engelsas parodo kaip tam tikros žmonių gyvenimo sąlygos (sunkus darbas ir mažas darbo užmokestis) sukuria tipines elgesio schemas, pvz., žmogus grįžta iš darbo pavargęs į nejaukų, niūrų, atšiaurų ir purviną savo būstą. Jam reikia prasiblaškyti, atrasti savyje tai, dėl ko vertėtų dirbti, kas palengvintų kitą sunkaus darbo dieną ir šie darbininko poreikiai patenkinami smuklėje. Šiuo pavyzdžiu F. Tyrėjas nustatė, kad darbininkai nuolat yra sudirgusioje, nervinėje būsenoje, kuri apsunkina savikontrolę.
Nusikalstamumui (be girtavimo ir lėtinių susirgimų) įtaką daro ir darbininkų priklausomybė nuo įvairių atsitiktinumų bei negalėjimas pagerinti savo padėties. Išsamūs socialiniai-psichologiniai bedarbystės poveikio nusikalstamumui tyrimai buvo viena iš stambiausių gairių kriminologinėje analizėje, aiškinant nusikalstamumo priežastis. Vėlesniems šio reiškinio tyrinėjimams Vakaruose paskirta daugybė monografijų, kurios patvirtino F. Kitas darbininkų amoralumo šaltinis yra priverčiamasis jų darbo pobūdis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ pateikiamas urbanizacijos procesų objektyvus vertinimas: dideli miestai sukuria sąlygas blogio vystimuisi. F. Engelsas su skaudžia ironija pabrėžia, kad mokyklinė sistema praktiškai nedaro jokios tramdomosios įtakos nusikalstamumui. Dėl valdančiosios klasės godumo, išsimokslinimo lygis ir auklėjimas švietimo įstaigose yra primityvus.
Remdamasis sociologine analize teoretikas padaro išvadą, kad netgi sukūrus atitinkamas gyvenimo sąlygas nusikaltimų neišvengtume, nes nusikaltimais pasireiškia vis didėjanti nepagarba socialinei tvarkai, t. y. F. „Pirmasis tokio sukilimo pavidalas pasireiškė nusikaltimu. Darbininkas gyveno varge ir skurde, matė, kad kitiems žmonėms gyventi yra geriau, nei jam. Jis nesuprato, kodėl būtent jis, pasitarnaujantis visuomenei labiau, negu turtingas veltėdis, turi kęsti tokius nepriteklius. Tuomet jo poreikiai nugalėdavo, įveikdavo tradicinę pagarbą nuosavybei ir jis pradėdavo vogti“ [1, p. 44]. Radikaliosios kriminologijos teoretikas pastebėjo, kad vystantis pramonei auga ir nusikalstamumas, t. y.
Tuo tarpu K. Marksas analizuodamas padėtį Jungtinėje Karalystėje pažymėjo, kad augant visuomenės pajamoms didėja elgetų skaičius, o nusikalstamumo didėjimo tempai greitesni už gyventojų skaičiaus augimo tempus. Prieita išvados, kad tokiu būdu didžioji dauguma gyventojų kriminalizuojasi (nusikalsta) ir perspektyvoje visa visuomenė gali būti sukomplektuota iš nusikaltėlių. Mąstytojas padaro išvadą, kuri yra visos marksistinės koncepcijos poveikio nusikalstamumui pagrindas, t. y. K. Marksas veikale „Mirties bausmė“ remdamasis statistiniais duomenimis pabrėžia, kad mirties bausmė ne tik neduoda teigiamo efekto, bet ir sąlygoja priešišką elgesį, t. y. patys žiauriausi nusikaltimai įvykdomi neužilgo nuo nusikaltėlių egzekucijos.
Pagal F. Engelsą, šiuolaikinė visuomenė sąlygojanti atskiro individo patekimą tarp kitų priešiškai nusiteikusių žmonių, tokiu būdu priveda prie socialinio „visų prieš visus“ karo, kuris atskiriems žmonėms, ypač neišsimokslinusiems, neišvengiamai įgauna šiurkštų, smurtinį, barbarišką pavidalą - nusikaltimo pavidalą. Tam, kad atsiribotų nuo nusikaltimų, nuo viešų smurtinių aktų, visuomenei reikalingas plataus ir sudėtingo administracinio bei teisminio aparato įsteigimas, kuris grindžiamas beribiais žmoniškaisiais ištekliais. Autorius formuoja ir vieną globaliųjų poveikio nusikalstamumui krypčių. etodą, kuris turėjo padėti kovoti su nusikalstamumu. Marksistai išaukštino socialinę taiką, įrodinėdami, kad tokiu būdu sunaikins nusikalstamumo ištakas.
1960-1970 m. Vakarų civilizacija išgyveno rimčiausią krizę, kurią itin pagilino nesėkmingas JAV karas Vietname ir socialistinės sandraugos šalių ideologinio poveikio sustiprėjimas. Revoliucinės idėjos atsispindėjo ir moksle apie nusikalstamumą. Tuo metu marksizmas tapo ypač populiarus Vakaruose. Jis įtakojo ir radikalių požiūrių, susijusių su nusikalstamumo aiškinimu, atsiradimą. Marksizmo iškelta pokyčių politinėje ir ekonominėje visuomeninėje sistemoje būtinybės nuostata kaip vienintelė veiksminga priemonė nusikalstamumui slopinti tapo daugelio naujų radikaliųjų teorijų politine baze.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Kriminologai-radikalai (G. Blochas; D. Geitsas; D. Kongeris; V. Milleris; R. Kuinni ir kiti) teigė, kad nusikalsta praktiškai visi visuomenės nariai, tačiau baudžiamojon atsakomybėn patraukiami tik labiausiai neturtingi ir nuskriausti. Iki 1973 m. neoradikalioji kriminologinė kryptis visiškai susiformavo. Šiuo atžvilgiu svarbiausiu įvykiu laikomas J. Teiloro, P. Valtono ir Dž. Jango knygos „Naujoji kriminologija“ pasirodymas.
Socialinė nelygybė
„1970 m. pradžioje amerikiečių tyrinėtojai Germanas ir Julija Švendingeriai, Antonis Plattas įsteigė Radikaliųjų kriminologų sąjungą ir sukūrė periodinį leidinį, kuris buvo skirtas radikaliųjų kriminologinių požiūrių propagandai. Neoradikalieji kriminologai manė, kad būtina atsiriboti nuo konformistinės kriminologijos, kuri palaikė valdančiųjų politikų gretas“ [2, p. 421]. Neoradikalai padarė nemažai drąsių, originalių ir įdomių išvadų, demaskuojančių socialinės nelygybės buržuazinėje visuomenėje įvairius aspektus.
Pavyzdžiui, R. Kuinni atskleisdamas pagrindinį kapitalizmo prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo, pažymėjo, kad stambių savininkų klasė pasinaudoja savo viešpatavimu kaip visuomenės valdymo instrumentu. Nusikaltimai piliečių atžvilgiu, neteisėta valdančiųjų veikla nekvalifikuojama kaip nusikalstama, kadangi kapitalistai turi pakankamą valdžią, reikalingą tam, kad užkirstų kelią savo pačių kriminalizavimui.
Vokiečių mokslininko H. A. Plattas iškėlė klausimą: kaip visuomenė turi elgtis, norėdama sulaikyti žmones nuo nusikalstamų veikų padarymo? Atsakydamas į šį klausimą mokslininkas akcentavo geresnių gyvenimo sąlygų sudarymą ir pabrėžė, kad tokioms sąlygoms sudaryti trūksta deklaracijų, įtvirtinančių teises. T. y. Neoradikaliųjų teorijų ideologinis pagrindas buvo nevienalytis.
Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir socialinę nelygybę. „Pvz., R. Kuinni linko link marksistinės kriminologijos, kai tuo tarpu D. Daunsas ir P. Rokas manė, kad tradicinio marksizmo rėmuose nusikalstamumo problemų nepavyks išspręsti“ [2, p. 423].
Neoradikalai gilinosi ir į tas socialinio gyvenimo sritis, į kurias kiti mokslininkai stengėsi nesikišti, kadangi tai prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms, neapsimokėjo materialiai arba net buvo pavojinga. Jie atkreipė visuomenės dėmesį į daugelį šiuolaikinės visuomenės negatyvių socialinių reiškinių.
Kartu tai buvo ne tik žodinės idėjos, bet ir jų pritaikymas praktikoje: kapitalistinėse šalyse pradėtos iškėlinėti baudžiamosios bylos stambių prekybininkų ir aukštas pareigas užimančių politikų atžvilgiu (keliose valstybėse buvo nuteisti net prezidentai, JAV prezidentas R. Niksonas už įstatymo pažeidimą nušalintas nuo valdžios, teismo proceso išvengė tik dėl to, kad savo įpėdinio Dž. Fordo buvo pasigailėtas). Praktiškai visose šalyse prasidėjo kovos su korupcija kampanijos.
Daugelyje valstybių iš esmės pakeista įstatymų leidyba, priimti įstatymai skirti kovai su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Įstatymų leidėjai į baudžiamuosius kodeksus įtraukė naujas nusikaltimų sudėtis. R. Klarkas, buvęs jūrų pėstininku, vėliau tapęs administracinės prezidento Džonsono justicijos ministru, palaikė daugumą neoradikalių idėjų. 1970 m. išleido knygą „Nusikalstamumas JAV“, kuri vaizdavo jį ne tik kaip sąžiningą politiką, bet ir kaip žymų teoretiką.
Remdamasis savo ilga poveikio nusikalstamumui patirtimi, R. Klarkas prieina prie išvados, kad prievartos pagalba išspręsti nusikalstamumo problemų nepavyks. Pradėdamas nuo nusikaltėlio asmenybės analizės, jis pereina prie rimtų socialinių problemų. Jo teigimu, dauguma sunkiai nusikaltusių žmonių nepasižymi sveika psichika.
Tie, kurie gyveno arba dirbo kalėjimuose tarp pavojingiausių nusikaltėlių žino, kad beveik visiems jiems reikalinga psichologinė pagalba ir medikamentai stabilizuojantys emocijas. Protinis atsilikimas neatsiranda savaime, jį sukelia blogos sąlygos nėštumo metu, badas, medicininės pagalbos trūkumas, smurtas prieš vaikus ir nėščias moteris, alkoholio ir narkotikų vartojimas moterų ir mažamečių tarpe. R. Ne mažiau kritiška buvo ir prezidento Kovos su nusikalstamumu komisijos nario E.
| Autorius | Pagrindiniai nusikalstamumo faktoriai |
|---|---|
| K. Marksas ir F. Engelsas | Socialinė nelygybė, darbininkų išnaudojimas (bedarbystė, skurdas, žemas išsimokslinimo lygis). |
| F. Engelsas | Šiuolaikinė visuomenė, sąlygojanti socialinį "visų prieš visus" karą. |
| Radikaliosios kriminologijos atstovai | Privatinė nuosavybė (panaikinus ją, išnyks nusikalstamumo priežastys). |
Reziumuojant paminėtina, kad radikaliosios kriminologijos šalininkai siekė kriminologinius tyrimus pateikti objektyviau ir teisingiau, nepriklausomai nuo valdančiųjų grupių pasipriešinimo. Radikaliosios ir neoradikaliosios kriminologijos atstovai manė, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks ir nusikalstamumo priežastys. Šių teoretikų išskirtinėmis savybėmis laikytina: makrolygis jų gvildenamoms priemonėms (t. y. šių priemonių realizavimas numatomas vienu metu eilėje valstybių arba net visose pasaulio šalyse); poveikio nusikalstamumui pagrindas - revoliucinės reformos.
K. Marksas ir F. Engelsas pakankamai išsamiai ir objektyviai išanalizavo nusikalstamumo priežastis kapitalistiniame pasaulyje. Prie svarbiausių nusikalstamumo faktorių jie priskyrė: socialinę nelygybę, darbininkų išnaudojimą, kurio esminiais padariniais laikoma: bedarbystė, didelis skurdas ir vargingumas, žemas išsimokslinimo lygis ir blogas auklėjimas darbininkų aplinkoje.
Pagal F. Engelsą, šiuolaikinė visuomenė sąlygojanti atskiro individo patekimą tarp kitų priešiškai nusiteikusių žmonių, tokiu būdu priveda prie socialinio „visų prieš visus“ karo, kuris atskiriems žmonėms, ypač neišsimokslinusiems, neišvengiamai įgauna šiurkštų, smurtinį, barbarišką pavidalą - nusikaltimo pavidalą. Teigiama, kad nusikalstamumas, susijęs su nuosavybe, pats savaime pradės nykti tokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas gaus viską, kas yra būtina fiziniams ir dvasiniams poreikiams patenkinti, kurioje neliks socialinės nelygybės.
Išsamūs socialiniai-psichologiniai bedarbystės poveikio nusikalstamumui tyrimai buvo viena iš stambiausių gairių kriminologinėje analizėje, aiškinant nusikalstamumo priežastis. Vėlesniems šio reiškinio tyrinėjimams Vakaruose paskirta daugybė monografijų, kurios patvirtino F. Neoradikalieji kriminologai manė, kad būtina atsiriboti nuo konformistinės kriminologijos, kuri palaikė valdančiųjų politikų gretas. Pažymėtina, kad neoradikaliųjų teorijų ideologinis pagrindas buvo nevienalytis.
Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir socialinę nelygybę. Neoradikalai gilinosi ir į tas socialinio gyvenimo sritis, į kurias kiti mokslininkai stengėsi nesikišti, kadangi tai prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms, neapsimokėjo materialiai arba net buvo nesaugu. Jie atkreipė visuomenės dėmesį į daugelį šiuolaikinės visuomenės negatyvių socialinių reiškinių.
Žmonių patekimą į nepritekliaus būklę galima sieti ir su dorovingumo praradimu. Ch. Ortega I Gasetas rašė: “Kurį laiką moralinis palaidumas savotiškai įdomus, tiesiog žaismingas. Žemesnės klasės pasijuto lyg naštą nusimetusios…Viso pasaulio žemesniesiems sluoksniams įgriso, kad ant jų vis krauna ir krauna, ir dabar jie šventiškai džiūgaudami, mėgaujasi šiuo laikotarpiu, išvadavusiu juos iš griežtų varžtų. Tačiau šventė trunka neilgai. Be priesakų, kurie verčia laikytis tam tikrų gyvenimo normų, gyvenimas virsta gryna tuštybe… Betikslis egzistavimas žudo gyvenimą labiau už pačią mirtį”. Todėl kai kurie socialiniai sluoksniai turi būti tvarkomi kitų; jo nuomone, “Valdyti, tai įtraukti žmogų į kasdienį darbą, sudaryti jam sąlygas atlikti savo pareigą, būti pačiam savimi, apsaugoti jį nuo klystkelių, į kuriuos nuveda dykinėjimas, tuščias ir beprasmis gyvenimas”.
Mąstant filosofinėm kategorijom, skurdo būsena reiškia, jog iš pilnatvės žmogus leidžiasi į suvaržymą ir vargą. Tyrinėtojams dažnai iškyla klausimas, kaip aprašyti vargingumo jauseną; tam pasitelkiamos egzistencializmo sąvokos.. Ne vieno mąstytojo nuomone, viena iš svarbiausių žmogaus vargšiškumo būsenų yra kentėjimas. Kančia yra stoka, slenkstis į nebūtį, į susinaikinimą.
tags: #socialinis #dykinejimas #atsiranda