Socialinis dialogas Skandinavijos šalyse: modelis ir principai

Socialinis dialogas Skandinavijos šalyse remiasi ilgalaikėmis tradicijomis, stipriomis profesinių sąjungų struktūromis, aktyviu darbdavių dalyvavimu ir valstybės vaidmeniu kaip tarpininku bei garantu. Tai nekonfrontacinis, derėtis bandantis kelias, kuris jau prieš 50 metų parodė savo naudą tiek darbdaviams, tiek dirbantiesiems.

Švedijos socialinis modelis kaip Skandinavijos pavyzdys

Tikslesnis pavadinimas yra Švedijos arba Skandinavijos socialinis modelis, dar vadinamas socialinės gerovės valstybės modeliu arba visai nepagrįstai - „trečiuoju keliu“, kuris interpretuojamas kaip mišri ekonominė santvarka tarp kapitalizmo ir socializmo. Šio modelio architektai, puoselėtojai, koreguotojai ir tobulintojai yra Švedijos socialdemokratai, kurie su mažom pertraukom valdė šalį. Modelio zenitas, t.y. buvęs didžiausias valstybinis sektorius Vakarų Europoje, sunkiausia mokesčių našta ir aukščiausio lygio valstybės teikiamos socialinės paslaugos, buvo pasiektas apytikriai prieš 40 metų.

Ekonominį pagrindą socialinei gerovei sukūrė išvystyta ekonomika. Pagal svarbiausią ekonominio išsivystymo rodiklį, t. y. vienam gyventojui tenkantį BVP, Švedija Europos Sąjungoje užima antrą vietą po Luksemburgo. Tačiau, perskaičiavus pagal perkamąją galią, ES po Luksemburgo pirmauja Airija ir Nyderlandai, o Švedija su Austrija dalijasi 3-4 vietas. Tai paaiškinama tuo, kad dideli atlyginimai ir mokesčiai kelia kainų lygį.

Valstybinis sektorius, privačios įmonės ir efektyvumas

Priešingai kai kuriems teiginiams, Švedijos socialdemokratai nesiekė įgyvendinti marksistinės santvarkos, o valstybinės įmonės niekada nebuvo dominuojančios, nes iš apytikriai 870 tūkst. įmonių apie 720 tūkst. buvo privačios. Vien tik žinomos Valenbergo šeimos akcinių bendrovių kapitalizacija Stokholmo vertybinių popierių biržoje siekia apie 40%.

Švedijos valstybinių įmonių dideli privalumai yra tai, kad jų valdymas nėra nei politizuotas, nei korumpuotas kaip daugumoje posovietinių šalių. Tačiau, nepaisant to, jų efektyvumas yra menkesnis nei privačių įmonių. Todėl 2006 m. valstybės vairą perėmusi centro dešiniųjų keturių partijų koalicija vykdo daugumos valdiškų įmonių privatizaciją, kuri apima įvairaus profilio įmones. Daugeliu atveju parduodama tik dalis valdiško turto. Pajamos už šiuos pardavimus šalies ir užsienio investoriams siekia apie 22 mlrd. eurų.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Mokesčių sistema ir socialinės išmokos

Aukšto lygio socialinės gerovės pasiekimo finansavimą užtikrina mokesčių sistema. Pagal mokestinę naštą, viršijančią 51% BVP, Švedija ir Danija pirmauja Europoje, o jų biudžeto išlaidų didžioji dalis atitenka socialinei sferai. Nors švedai priskiriami prie sveikiausių žmonių Europoje, išmokos pagal nedarbingumo lapelį siekdavo net iki 16% biudžeto išlaidų, ypač ekonominio bumo metais. Minėtose Skandinavijos šalyse pagrindinis 25% PVM tarifas yra aukščiausias Europoje. Tačiau Švedijos 12% PVM tarifą maisto produktams būtų galima pavadinti socialiu, jei ne, pavyzdžiui, 7% tarifas Vokietijoje ir analogiškas kai kuriose kitose šalyse.

Pagal Švedijos nacionalinio biudžeto pajamas pirmauja progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM), kurio tarifai daugelį metų buvo karpomi, bet aštri progresija su maksimaliu 57% tarifu, kuris yra aukščiausias Europoje, išsilaikė. Taip, pavyzdžiui, 1 200 eurų pajamoms taikomas 26%, o 4 000 eurų pajamoms - 38% tarifas. Tokios progresijos dėka pasiekiama žemiausia socialinė diferenciacija ES, kuriai pasitarnauja ir mažiausi atlyginimų skirtumai tarp politinio ir verslo elito, palyginti su mažiausiais uždarbiais.

Istorinės reformos ir socialdemokratų vaidmuo

Socialdemokratinio modelio sukūrimui pradžią davė dar 1924 metais į valdžią atėję socialdemokratai Danijoje, 1932 metais - Švedijoje ir 1935 metais - Norvegijoje. Per keletą dešimtmečių šios valstybės, taip pat Suomija sugebėjo ne formaliai, o faktiškai įtvirtinti socialinio teisingumo ir santykinės lygybės idėjas, užtikrinti žmogaus socialines teises ir laisves.

Po Antrojo pasaulinio karo Švedijoje buvo reformuotos socialinės sritys. Svarbiausi įstatymai buvo priimti 1945-1948 metais. 1947 metais buvo priimta busto statybos programa, tais pačiais metais padidintas akcinių bendrovių pajamų mokestis ir įvesti nuosavybės mokesčiai. 1948 metais įvykdyta mokyklų reforma - įvestas visuotinis devynerių metų mokymas. 6-ajame dešimtmetyje mokamos atostogos pailgintos nuo 2 iki 3 savaičių, įvykdyta pensijų reforma, įvestas nemokamas dirbančiųjų gydymas. 7-ajame dešimtmetyje SDDP pavyko pasiekti, kad darbo savaitė būtų sutrumpinta iki 45 val., kad buvo padidintos pensijos ir pašalpos, iki 4 savaičių pailgintos mokamos atostogos.

Svarbiausias 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių įvykis - priimtas SDDP pasiūlytas “dirbančiųjų (Meidnerio) fondų” įstatymas. Pagal jį dirbantieji įgalinami per ilgą laiką išsipirkti privačias gamybos priemones. Tačiau visų savo radikalių sumanymų SDDP nespėjo įgyvendinti. 1991 metais rinkimus SDDP pralaimėjo.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Skandinavų socialinio dialogo principai

• Abipusis kompromisas ir abipusis supratimas vardan socialinio teisingumo.
• Nekonfrontacinis, derybinis kelias sprendžiant darbo ir socialinius klausimus.
• Stiprios profesinės sąjungos kaip pagrindinis dialogo partneris.
• Platus valstybės vaidmuo kaip garantas universalioms socialinėms politikoms.
• Vertybinis pagrindas: atvirumas, pagarba ir noras bendradarbiauti.
• Lankstumas ir nuolatinis modelio tobulinimas reaguojant į globalizacijos iššūkius.

Socialinis dialogas - tai abipusio supratimo ar kompromiso ieškojimas vardan socialinio teisingumo, siekiant taikiu derybų būdu išspręsti iškilusius iššūkius. Bet kurioje gyvenimo srityje, ar ji būtų vieša, ar privati, idėjų raidos ar politinės veiklos progresas vyksta tik tuomet, kai abi šalys kalbasi, dalinasi mintimis ir reikalauja pokyčių. Tam, kad vyktų ne vienpusis kalbėjimas, o dialogas - reikia, kad dialoge dalyvaujančios pusės turėtų interesą keisti esamą situaciją.

Norvegiškas modelis kaip „supermodelis”

Norvegiškas modelis apibrėžia gerai organizuoto darbo, visuomenės gerovės ir ekonominio valdymo sintezę. Jo esmė - bendras ir sklandus vyriausybės, darbuotojų ir profesinių sąjungų darbas, sprendžiant konfliktus ir tenkinant interesus, ieškant sprendimų visuomenėje kylantiems iššūkiams. Šis principas lygiai taip pat taikomas kiekvienoje darbovietėje.

Kitas svarbus norvegiško modelio principas yra vertybinis pagrindas. Atvirumas, pagarba ir atviras noras bendradarbiauti yra vertybės, kuriomis vadovaujamasi kuriant socialinį dialogą tarp profesinių sąjungų ir darbdavių. Jei dialogo metu sprendimą rasti sekasi sunkiai, norvegai deda visas pastangas, kad susitikimai ir dialogas vyktų su maksimalia pagarba kitos pusės nuomonėms bei pasiūlymams.

Norvegija pasižymi itin stipriu profesinių sąjungų judėjimu savo valstybėje. Lyginant su kitomis šalimis, Norvegijos profesinių sąjungų narių procentas labai didelis. Didžiausia šalies profesinė sąjunga, Landorganisasjonen (LO), vienija apie 1 milijoną narių!

Istoriniai susitarimai ir teisėkūra

Esminis susitarimas, šiandien įvardijamas kaip pakeitęs „žaidimo taisykles“, buvo priimtas 1935 metais, tarp LO ir Norsk Arbeidsgiverforening, NHO (Norvegijos pagrindinės darbdavių asociacijos). Pokytį susitarimas atnešė dėl to, kad jame profesinės sąjungos pripažįstamos kaip reikšminga ir atsakinga darbo bei bendruomenės gyvenimo grandis.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Dar viena reikšminga teisėkūros naujovė - 1977 m. Darbo aplinkos aktas, kuris gerokai sumažino darbdavio valdymo teises ir įtvirtino darbuotojų teises darbo aplinkoje.

Socialinio dialogo pritaikomumas Lietuvoje: galimybės ir iššūkiai

Lietuvoje socialinio dialogo vystymo prasme situacija yra gilioje komoje, tai konstatavo ES komisija. Kol kas darbdavių akyse sukasi tik pelno skaičiukai: bet kokiais socialiniais klausimais įžvelgiama tik ekonominė nauda. Daugelis darbdavių arba jų atstovų, kaip kolektyvinių sutarčių šalis (nurodyta ir LR DK) kol kas labai pasyvūs. Priešingai nei Skandinavų ar Europos verslininkai, Lietuvos darbdaviai kolektyvines sutartis vertina, kaip papildomą ir sunkiai pakeliamą naštą savo verslui.

Pagrindinės idėjos aplink socialinio dialogo plėtrą buvo komunikacinės - įvairiomis projektinėmis veiklomis kelti socialinių partnerių kompetencijas, sukurti neformalias erdves užmegzti artimesnius ryšius. Tokia socialinio dialogo forma gali veikti Skandinavijos šalyse, kur susiformavusi darbuotojų ir darbdavių atstovų specifinė derybinė kultūra - šalys laikosi duoto žodžio, gerbia vieni kitų interesus, ieško kompromisų.

Pavyzdžiui, Trišalės tarybos įkūrimas 1995 m. ir platesnė socialinio dialogo politika buvo įkvėpta šiaurės šalių pavyzdžio. Lietuvoje socialinio dialogo principai pradėti įgyvendinti nuo trišalės tarybos įkūrimo 1995 m., tačiau rimtesnės teisinės reformos atsirado 2003 m. ruošiantis stojimui į Europos Sąjungą.

Praktiniai iššūkiai Lietuvoje

• Žema kolektyvinių sutarčių pasirašymo reikšmė: Lietuvoje kolektyvinių sutarčių pasirašoma tik 7,1%, kai ES vidurkis siekia 32,6%.
• Silpnos profesinės sąjungos: narystės sumažėjimas pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius ir toliau kylančios organizacijos stiprinimo problemos.
• Darbdavių pasyvumas ir požiūris, jog kolektyvinės sutartys neturi duoti pelno.
• Tarpininkavimo ir viešojo švietimo trūkumas apie darbuotojų teises bei dialogo naudą.
• Biurokratijos ir valstybės valdomų įmonių valdymo problemos bei politizacija, kurios trukdo efektyviam socialiniam dialogui ir ekonominiam atsigavimui.

Atrodo, kad artimiausiu metu profesinėms sąjungoms teks užsiimti švietėjiška veikla, pasitelkiant žinomus ekspertus, kurie sugebėtų paaiškinti socialinio dialogo naudą ir prasmingumą. Švietėjiškos pamokos ypatingai reikalingos jauniems Lietuvos verslininkams.

Konkrečios rekomendacijos Lietuvos kontekstui

1. Skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą ir institucines priemones, kurios palengvina derybas tarp darbdavių ir darbuotojų.
2. Stiprinti profesinių sąjungų kompetencijas per edukacines programas ir tarptautinį bendradarbiavimą (pvz., su Norvegijos organizacijomis).
3. Integruoti darbuotojų teisių ir socialinio dialogo temas į formalų švietimo procesą.
4. Užtikrinti teisinius mechanizmus, saugančius darbuotojų atstovus nuo neteisėtų atleidimų ir represijų.
5. Valstybės institucijoms aktyviau kurti lygesnes finansines ir administracines sąlygas darbdavių ir darbuotojų organizacijoms.

Verta pažymėti, kad pažangai Lietuvoje prireiks laiko ir nuoseklių pastangų: „Deja, situacijai Lietuvoje nėra greito ir lengvo būdo viską sutvarkyti, todėl tai dar užtruks laiko ir pastangų“, - teigia norvegų atstovas.

Socialinio dialogo naudos pavyzdžiai ir vertybės

Socialinio dialogo naudą akivaizdžiai demonstruoja Skandinavų šalys, kurios jau prieš 50 metų suprato, kad nekonfrontacinis, o derybinis kelias yra pats naudingiausias ir darbdaviams, ir dirbantiesiems. Buvęs Europos komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker yra aiškiai deklaravęs, jog socialinis dialogas turi tapti svarbiausiu Europos sąjungos prioritetu.

Skandinavų modelis demonstruoja, jog socialinis dialogas gali būti pagrindinis instrumentas: 1) užtikrinti socialinę taiką, 2) mažinti socialinę nelygybę, 3) išlaikyti aukštą užimtumo lygį per aktyvias darbo rinkos priemones, 4) derinti makroekonominę politiką su socialinių išlaidų tvarumu.

Vertybinė dimensija

Vertybinis pagrindas - atvirumas, pagarba ir noras bendradarbiauti - padeda Skandinavijos šalims pasiekti ilgalaikių rezultatų. Jei dialogo metu sprendimą rasti sekasi sunkiai, šalys stengiasi dialogą vykdyti su pagarba kitos pusės nuomonei, kas padeda palaikyti stabilumą ir pasitikėjimą.

Kaip Skandinavijos patirtys gali būti pritaikytos

Skandinavijos patirtis rodo: socialinio dialogo diegimas reikalauja stiprių institucijų, teisinio reguliavimo, aktyvios pilietinės kultūros ir vertybių, kurios skatina atvirą bendravimą ir kompromisų paiešką. Lietuvoje reikalingas sisteminis požiūris - nuo švietimo, per teisines garantijas iki praktinių instrumentų, skatinančių kolektyvines sutartis ir saugančių darbuotojų atstovus.

Be to, būtina aiški valstybės politika, kuri remtų dialogo procesus ir kartu užtikrintų biurokratijos mažinimą bei skaidrumą viešajame sektoriuje. Tai padėtų mažinti ekonomines kliūtis investicijoms ir kurti palankesnę terpę produktyviam dialogui.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Bendradarbiavimas su šiaurės šalių profesinėmis sąjungomis, pvz., vizitai ir mainai su Norvegijos NFF ar kitomis organizacijomis, gali suteikti praktinių žinių ir stiprinti vietines profesines sąjungas. „Partnerystę su NFF užmezgėme praėjusių metų pabaigoje… Tiek mes, tiek kolegos norvegai neabejoja, kad šis bendradarbiavimas bus abipusiai naudingas“, - pažymi LTPF atstovai.

tags: #socialinis #dialogas #skandinavijoje