Socialinis darbas gyvuoja jau daugelį metų. Tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusias iššūkiais. Socialinis darbas į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinant socialinę kaitą, gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą.
Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis sudėtingose situacijose. Socialiniame darbe didelę reikšmę turi asmenims ar šeimoms savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Be to, tai yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais. Tai yra pokyčių profesija, kuri reikalauja ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų gerinimo.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Kiekvieno žmogaus problema socialiniam darbuotojui yra svarbi, kiekviena problema yra skirtinga ir yra sprendžiama individualiai. Socialiniai darbuotojai - tai žmonės, kurie būna šalia, kai reikia pagalbos, kurie išklauso, paguodžia, pataria.
Dirbdamas su žmonėmis socialinius darbuotojas siekia pagerinti paslaugų gavėjų ir jų aplinkos ryšius, sustiprinti asmenų bendruomenėje prisitaikymą, integruotis visuomenėje. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinio darbo svarba ir iššūkiai
Sparčiai besiplėtojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų su kuriomis jie patys nesugeba susitvarkyti, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas. Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš.
Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.
Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Šiuolaikiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai, reikalauja iš mūsų lankstumo, gebėjimo kurti individualius sprendimus.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinio darbuotojo savybės ir įgūdžiai
Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusio pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti. Todėl svarbu socialiniam darbuotojui mokėti pažinti kitą, įsiklausyti ir kartu įveikti kylančias problemas bei gyvenimo iššūkius.
Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais - ir tai yra socialinių darbuotojų ir jų klientų lūkestis visuomenei.
Socialinis darbas, tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje.
Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins.
Socialinio darbuotojo profesijos prestižas ir iššūkiai
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms. Tiek patys socialiniai darbuotojai, tiek gyventojai supranta, kad socialinio darbo profesijos atstovai susiduria su labai sudėtingu klientų kontingentu, susiduria su profesine rizika, patiria psichologinę įtampą, dažnai yra linkę į profesinį perdegimą. Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą.
Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas ir dėl jos sudėtingumo, didelių fizinių ir psichinių jėgų darbo sąnaudų, poreikio nuolat susisiekti su daugelio sunkių problemų „nešėjais“ ir dažnai žmonių tragedijos. Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose.
Kaip išvengti perdegimo sindromo
Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.
Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.
Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.
Socialinis darbas Lietuvoje: istorija ir dabartis
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena.
tags: #socialinis #darbuotojas #tai #specialistas #kurio #darbo