Prieraišumas (angl. attachment) - teigiamas, paprastai stiprus ir ilgalaikis, apimantis ir priklausomybę, individų emocinis ryšys, užtikrinantis saugumo jausmą (Bagdonas ir Bliumas, 2019). Kiti autoriai (Lahousen et al., 2019) prieraišumą apibrėžia kaip santykį, kuriame prieraišumo objektas naudojamas, kaip saugus prieglobstis nelaimės metu ir pagrindas pasaulio tyrinėjimui.
Prieraišumo teoriją sukūrė Bowlby (1960, 1969, 1973, 1979, 1980) ir Ainsworth (1969, 1989). Dažniausiai ši teorija siejama su Bowlby, kuris analizavo, kaip formuojasi emocinis ryšys tarp kūdikio ir svarbiausio globėjo bei kokias pasekmes sukelia atskyrimas nuo prieraišumo objekto. Ainsworth et al. (2005) praplėtė prieraišumo sampratos ribas, aprašydami prisirišimo procesą pirmaisiais gyvenimo metais ir nagrinėdami individualius prieraišumo skirtumus.
Ainsworth (1989) teigė, jog vaikystėje tėvai dažnai funkcionuoja, kaip pirminės žmonių prieraišumo figūros. Tačiau vaikams pasiekus paauglystę, jaunų suaugusiųjų tarpsnį, jie pradeda labiau pasitikėti draugais ir romantiškais partneriais, kad patenkintų prieraišumo poreikius. Prieraišų vaiko santykį su motina Ainsworth (1969) apibūdina, kaip vieną iš svarbiausių ryšių, užmezgamų ir palaikomų gyvenimo eigoje. Visus šiuos ryšius ji vadina afektiniais ryšiais.
Afektinis ryšys - tai santykinai ilgai trunkantis ryšys, kai partneris svarbus tuo, kad yra nepakartojamas ir niekuo kitu nepakeičiamas. Šiuos ryšius apibūdina poreikis palaikyti artumą, liūdesys dėl nepaaiškinamo išsiskyrimo, džiaugsmas ir malonumas vėl susitikus bei sielvartas netekus svarbaus asmens. Afektiniai ryšiai gali sieti vaiką ir motiną, vaiką ir tėvą, seksualinių partnerių porą, brolius, seseris, artimus draugus bei klientą ir terapeutą.
Ankstyvojo prieraišumo patirtis ir jos metu nusistovėjęs prieraišumo tipas lemia emocijų reguliavimo sistemą ir vėlesnių santykių pobūdį. Tėvai netiesiogiai modeliuoja emocijų reguliacijos būdus, tiesiogiai reaguoja į vaiko emocijas, padeda jas atpažinti, įsisąmoninti ir suprasti, padeda nurimti ir moko būdų reguliuoti emocijas. Taip vaikas išmoksta, jog visi žmonės patiria emocijas, emocijos nėra pavojingos, emocijos gali būti atpažįstamos tėvų ir jie padeda jas reguliuoti, kitais žmonėmis galima pasitikėti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tačiau nesaugus prieraišumas gali atsirasti dėl pernelyg jaunų, žinių ir patirties stokojančių tėvų, tėvų depresijos, tėvų priklausomybės (-ių), fizinio ir emocinio apleistumo, nepriežiūros, smurto, traumuojančios patirties (pvz., tėvo netekties) ir prieraišumo figūros nepastovumo (auklė, tėvai, seneliai).
Prieraišumo stiliai
Prieraišumo teorija teigia, kad prieraišumas gali būti suskirstytas į keturis prieraišumo stilius:
- Saugus
- Nesaugus vengiantis
- Nesaugus ambivalentiškas
- Nesaugus dezorganizuotas
Saugus prieraišumas
Vaikas, turintis saugų prieraišumo tipą, pasitiki savo tėvais ir tvirtai žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai jam reikės pagalbos. Vaikas jaučiasi tėvų besąlygiškai priimtas, suprastas ir vertinamas, taip pat jis geba valdyti savo emocijas bei palaikyti šiltus santykius tiek su šeimos nariais, tiek su kitais žmonėmis savo aplinkoje. Užaugę tokie vaikai sukuria patikimus ilgalaikius santykius, nebijo ieškoti pagalbos, atvirai dalinasi savo jausmais, pasitiki savimi ir kitais, turi aukštą savivertę.
Nesaugus vengiantis prieraišumas
Vaikai, turintys nesaugų vengiantį prieraišumą, jaučiasi vieniši ir atstumti, jie išgyvena didžiulę atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia agresyviu elgesiu. Paauglystėje tokie vaikai nuvertina tiek santykių, tiek emocijų svarbą. Suaugę tokio tipo vaikai turi sunkumų užmezgant patikimus ilgalaikius intymius ryšius, linkę įsipainioti į atsitiktinius santykius, nesugeba dalintis savo jausmais su kitais bei suprasti savo paties emocines būsenas.
Nesaugus ambivalentiškas prieraišumas
Nesaugus ambivalentiškas stilius kuriamas tada, kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (pvz: dažnai keičia savo nuomonę - vieną dieną leidžia, kitą dieną - neleidžia ir pan.), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir ugdytis saugumo jausmą. Vaikas tampa nepatiklus, ima abejoti savo verte: ar jis tėvams tikrai rūpi, ar yra mylimas? Todėl nuolat reikalauja dėmesio netinkamais būdais, siekdamas atstatyti prarastą savivertės jausmą.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Tokie vaikai rodo didelį nepasitenkinamą, atsiskirdami nuo tėvų, ir yra sunkiai nuraminami. Jie gali reaguoti labai pasyviai arba labai agresyviai. Suaugę tokie asmenys nenoriai kuria artimą santykį ir jaučiasi atstumti kitų, kaltina savo partnerį šaltumu ir abejingumu. Toks jų požiūris dažnai veda į išsiskyrimus, kuriuos jie labai sunkiai išgyvena.
Dažnai tokį prieraišumo stilių turintys tėvai prisiriša prie savo vaikų, taip tenkindami savo saugumo jausmą ir išnaudodami savo vaiką kaip saugumo objektą, kurio jie patys neturėjo vaikystėje.
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ir išsigandę, nesugebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis. Tokie tėvai negali užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Dėl to vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę o į tėvus reaguoja vengimu ir pasipriešinimu. Stresinėmis aplinkybėmis vaikas negeba valdyti savo emocijų, pats sunkiai nusiramina.
Suaugusiųjų prieraišumo tipai
Kaip ir ankstyvojo, taip ir suaugusiųjų prieraišumo kokybė gali būti skirtinga. Buvo išskirti keturi prieraišumo tipai: saugusis, neramusis, vengiantysis ir baimingas vengiantysis.
- Saugiojo prieraišumo (angl. secure attachment) tipui priskiriami asmenys, kurių santykiams nėra būdingas nerimas ir vengimas.
- Nerimastingo prieraišumo (angl. preoccupied attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis nerimas ir mažas vengimas. Save jie suvokia neigiamai, kitus vertina teigiamai. Tokie asmenys pernelyg susirūpinę ir priklausomi nuo santykių. Jiems reikia, kad kiti nuolat patvirtintų, jog jie yra vertingi. Taip pat reikia stiprių emocinių ryšių, nes pajutę net menkiausią kito asmens atitolimą jaučiasi nesaugūs ir nevertingi.
- Vengiančiojo prieraišumo (angl. dismissing attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis vengimas ir mažas nerimas. Save jie suvokia teigiamai, kitus vertina neigiamai. Intymumo poreikis tenkinamas ar pakeičiamas savęs išaukštinimu ir visiška autonomija, jie teigia, kad kiti yra nereikalingi ir jiems nerūpi. Galiausiai šie asmenys iš tiesų tampa abejingi aplinkiniams, neigia patiriantys sielvartą ir sumenkina artimų santykių svarbą.
- Baimingojo vengiančiojo prieraišumo (angl. fearful attachment) santykių tipo asmenys jaučia didelį nerimą ir vengimą. Save ir kitus jie vertina neigiamai. Nors socialinių ryšių poreikis egzistuoja, tačiau didžiulė baimė, besiremianti neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus, verčia vengti bet kokio artumo ir intymumo.
Visi šie trys pastarieji prieraišumo tipai (nerimastingas, vengiantysis ir baimingas vengiantysis) kartu dar vadinami nesaugiu prieraišumu.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
| Prieraišumo tipas | Nerimas | Vengimas | Savęs suvokimas | Kitų suvokimas |
|---|---|---|---|---|
| Saugus | Mažas | Mažas | Teigiamas | Teigiamas |
| Nerimastingas | Didelis | Mažas | Neigiamas | Teigiamas |
| Vengiantis | Mažas | Didelis | Teigiamas | Neigiamas |
| Baimingas vengiantis | Didelis | Didelis | Neigiamas | Neigiamas |
Kaip elgtis?
Galbūt žinojimas apie prieraišumo stilių skirtumus padės mums geriau suvokti skirtingą artimų žmonių elgesį: kodėl pasipasakojus apie savo krizes ar sunkumus vienam draugui jis nepabėgs nuo mūsų - išklausys, apkabins, ras raminančių paguodos žodžių, o kitas nežinos, kaip elgtis, sureaguos labai abejingai ar paprašys, kad neužkrautume jam tokios didelės naštos - savo bėdų. Nes kadaise savo vaikystėje jis patyrė, kad jo poreikių tenkinimas buvo didelė našta jo mamai, ir mama negebėjo jo poreikių tinkamai patenkinti, ko dabar negeba jis pats.
Todėl negalime ir reikalauti iš tokio žmogaus atliepti mūsų poreikius -mylėti, sulaukti užuojautos ir supratimo, poreikio būti priimtam, nes juk iš tuščio indo negalime įsipilti vandens ir atsigerti. Taip yra ir su žmogum, kuris jaučia tuštumą savo viduje - jis negebės jums duoti tai, ko pats negavo ankstyvoje vaikystėje.
Šioje vietoje ir ryškėja atsakymas į mūsų pirminį klausimą - kaip artimi žmonės turėtų su mumis elgtis? Svarbiausia, kad mūsų norai gauti neprasilenktų su to žmogaus galimybėmis duoti. Visi mes norime jaustis svarbūs, reikalingi, priimti su visais savo trūkumais, - tai yra žmogaus bazinis poreikis. Bet kaip sunku tai padaryti, ypač tiems, kurie neturi bazinio saugumo jausmo, kurie nėra patyrę besąlyginės meilės ir šilto rūpesčio, į kurių poreikius buvo reaguota pavėluotai ir abejingai.
Galbūt žinios apie tai, kaip mes skiriamės pagal prieraišumą, padės daugiau suprasti ir mums savo artimą žmogų, o pagal tą supratimą ir kelti adekvačius lūkesčius tam žmogui, ir užgriuvus nelaimei eiti pas tą draugą, kuris supras ir užjaus, o ne abejingai palinguos galva ir pasiūlys tvarkytis su savo problemomis patiems.
O ką daryti jums, jeigu jūs esate tas, kuriam sunku suprasti bei nuraminti save ir kitus, ir priimti save tokį, koks esate? Juk apie tokį priėmimą svajoja visi. Svarbu atsiminti, kad prieraišumo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui - jis gali būti pakeistas, patobulintas iš nesaugaus į saugų. Kaip? Tik ryšyje. Tik santykyje su kitu saugiu asmeniu. Ir nėra labai svarbu, kas tas asmuo - gal tai jūsų teta, vyras, o gal - psichoterapeutas, padedantis sukurti saugų prieraišumo stilių.
Svarbu tikėti, kad viltis suvokti ir atliepti savo bei kito poreikius tikrai yra. Nors šį rezultatą pasiekti gali užtrukti keletą metų. Juk prieraišumas - tai pamatai, ant kurių statomas mūsų asmenybės pagrindas.
Terapija ir prieraišumo tipas
Ryšys tarp terapijos ir prieraišumo tipo yra itin reikšmingas, nes prieraišumo tipai dažnai yra tyrinėjami ir koreguojami terapinėje aplinkoje.
- Prieraišumo tipo supratimas: terapija dažnai prasideda nuo individo prieraišumo tipo įvertinimo. Terapeutai naudojasi šiuo supratimu, norėdami sužinoti apie turimus klientų emocinius modelius, santykių dinamiką ir jų emocinių iššūkių kilmę.
- Ankstesnių žaizdų gydymas: klientai, turintys nesaugų prieraišumo tipą (nesvarbu, ar jie nerimaujantys, ar vengiantys, ar baimingai vengiantys) gali turėti neišspręstų praeities problemų, kurios turi įtakos jų dabartiniams santykiams ir psichinei sveikatai.
- Saugi bazė: terapijoje terapeutas gali būti saugia baze, panašia į saugią prieraišumo figūrą, kurios dėka klientas gali tyrinėti savo mintis, emocijas ir praeities traumas.
- Saugaus prieraišumo ugdymas: terapeutai dirba su klientais, kad padėtų jiems sukurti saugesnius prieraišumo modelius.
- Su prieraišumu susijusių problemų sprendimas: klientai, turintys su prieraišumu susijusių problemų, tokių kaip intymumo baimė, pavydas, priklausomybė arba emocinio artumo vengimas, gali dirbti su terapeutu, kad identifikuotų ir įveiktų šiuos iššūkius.
- Santykių tobulinimas: prieraišumo tipai turi didelę įtaką artimiems, romantiškiems ir intymiems santykiams bei tarpasmeninių santykių dinamikai.
- Savęs suvokimas ir emocijų reguliavimas: terapija gali sustiprinti savimonę ir emocinį reguliavimą, kurie yra esminiai įgūdžiai keičiant prieraišumo tipą.
Apibendrinant galima teigti, kad terapija ir prieraišumo tipas yra glaudžiai susiję, nes terapija suteikia palankią aplinką prieraišumo modeliams tyrinėti ir keisti. Tai padeda asmenims suprasti savo prieraišumo tipo kilmę, iš(si)gydyti praeities žaizdas ir užmegzti bei palaikyti sveikesnius ir saugesnius santykius. Teigiama, jog terapiniai santykiai turi trukti bent vienus metus, turint kassavaitinius susitikimus, jog būtų galima patyriminė prieraišumo tipo korekcija. Visgi dažniausiai rekomenduojama lankyti terapiją 2-3 metus, o kartais net ilgiau. Nuo terapinio proceso greitumo ir efektyvumo priklauso, koks yra prieraišumo stilius, kiek klientas įsitraukęs ir deda pastangų, kliento turimų problemų kompleksiškumas.
Jeigu sudomino ši tema ir norite į ją pasigilinti, tai galite įsigyti D. P. Galite atlikti virtualų testą, koks yra jūsų prieraišumo tipas (testas anglų kalba).
Kaip ankstyvosios prieraišumo traumos įtakoja mūsų gyvenimus?
Socialinis darbuotojas dirbantis VDC yra, anot mano supervizoriaus D.Drucker, “žmogaus gyvenimo dramos pirmoje eilėje sėdintis žiūrovas”. Socialinis darbuotojas dirba ne tik su vaikais, bet ir su tų vaikų tėvais ( įtėviais, globėjais, seneliais, sugyventiniais). To darbo tikslas - padėti tėvams, tuo metu esantiems socialinės rizikos sąrašuose tvarkytis savo gyvenimą taip, kad jų vaikai nepatektų į valstybės globą ar globėjų šeimą. Kai kurie tėvai nesuvokia problemos esmės ir dėl šios priežasties kai kada pagalbos priemonės jiems nepadeda. Tačiau darbas su vaikais, kurie yra labai apleisti, kurių fiziniai, pedagoginiai, medicininiai ir emociniai poreikiai yra nepatenkinti, yra prasmingas ir, kartais, veiksmingas.
Darbas su apleistais vaikais neturi konkrečiai apibrėžto reglamento. Būna, kad suplanavus veiklą į grupę ateina vaikas kraujuota koja (ištinusia koja) ir turi staigiai keist visa veiklą ir vežti vaiką į gydymo įstaigą. Buvo, kad vaikas susižalojo grupės metu, kad grupės metu vieno vaiko mamai lūžo ranka “Ledo arenoje”. Darbas su vaikais reiškia nuolatinį “šeimos pulso” matavimą (kažkas liūdnas - tėtis gėrė, kažkas su mėlyne - brolis primušė, kažkas nemiegojęs -mama naktį "baliavojo" ) ir tai įtakoja vaikų emocinę, fizinę, medicininę būklę. Socialinis darbuotojas yra ta “kempinė”, kuri sugeria vaikų džiaugsmus ir skausmus, perka vaistus, kai vaikas serga, perka vadovėlius, kai šių nenuperka tėvai. Socialinis darbuotojas turi susidoroti su savo dviprasmiškais jausmais, kai vaikas meluoja apie kažkokią situaciją todėl, kad prieš tai mama yra melavusi socialinei darbuotojai.
tags: #socialinis #darbuotojas #prisirisimas