Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį. Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Socialinis darbas, kaip profesija, susiformavo XX amžiaus pradžioje.
Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja. Ateityje šių paslaugų paklausa didės. Šiuolaikiniame ir dideliais tempais besikeičiančiame mūsų pasaulyje, kai tęsiasi nepastovi ir įtempta situacija, ekonominės krizės bei kyla įvairios kitos grėsmės, kurios sukelia žmonėms įvairių iššūkių bei sunkiai išsprendžiamų problemų, matome, jog didėja socialinių darbuotojų poreikis ir socialinis darbas užima vis didesnę bei svarbesnę vietą žmonių gyvenimuose.
Kas yra socialinis darbuotojas ir kokios jo funkcijos?
Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbuotojas tai - socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas. Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe.
Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos.
Profesijos reikšmė ir vertė
Socialinio darbo profesijos dalykai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrinant esminius socialinius poreikius - socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse. Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą. Pasaulinė socialinio darbo profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla tikrai yra tikslinga.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinio darbo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems. Šio darbo tikslas - ne tik teikti konkrečią pagalbą, bet ir padėti žmonėms atkurti pasitikėjimą savimi, stiprinti jų gebėjimus spręsti problemas bei skatinti socialinę integraciją. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo.
Iššūkiai ir sunkumai profesijoje
Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Antra problema - mažas skaičius žmonių, norinčių tęsti mūsų darbą. Trečias profesijos sunkumas - profesinis perdegimas. Bendraudamas su disfunkciniais, stresą patiriančiais, kenčiančiais žmonėmis, už kurių sveikatą ir gyvybę socialinis darbuotojas neša moralinę atsakomybę, darbuotojas dažnai atsiduria stresinėje situacijoje. Ir tik stipri asmenybė gali „įjungti“ savisaugos mechanizmą. Ne visi su tuo susidoroja, ir tai taip pat rodo profesijos prestižo sumažėjimą.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą.
Visuomenės lūkesčiai ir prestižas
Socialinio darbo profesijos privalumas, jos prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą, kuris yra svarbus žmogaus gyvenime. Socialinio darbo, kaip profesijos, prestižo kėlimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, institucijų, visuomeninių organizacijų nuomonės - būtent ši nuomonė daugiausia lemia prestižo ateitį. Dėl daugybės objektyvių veiksnių socialinio darbo profesijos prestižas yra prieštaringas. Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms.
Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas ir dėl jos sudėtingumo, didelių fizinių ir psichinių jėgų darbo sąnaudų, poreikio nuolat susisiekti su daugelio sunkių problemų „nešėjais“ ir dažnai žmonių tragedijos. Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kaip stiprinti profesijos prestižą?
Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose. Todėl socialinio darbuotojo pareiga pirmiausia yra skatinti žinias apie socialinį darbą, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę.
Socialinio darbo profesijos atstovai turi pabrėžti, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais. Taip pat būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant jo vaidmenį kaip bendradarbio, ne kaip kontrolės vykdytojo.
Praktika Lietuvoje ir kvalifikacija
Socialinį darbą Lietuvoje išskirtinai dirba tik socialiniai darbuotojai, kurie turi būti įgiję profesinio bakalauro, bakalauro, magistro socialinių mokslų kvalifikacinį laipsnį. Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirba per 14 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei vaikų globos namuose dirba apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų. Socialinių paslaugų įstaigose dirba socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kiti socialinių paslaugų srities darbuotojai.
Vilma Kazlovienė pateikė informaciją, kur Lietuvoje galima studijuoti socialinį darbą: universitetuose - Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete, Klaipėdos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje; kolegijose - Vilniaus kolegijoje, Kauno kolegijoje, Marijampolės kolegijoje, Panevėžio kolegijoje, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Utenos kolegijoje, Šiaulių valstybinėje kolegijoje, Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje, Kolpingo kolegijoje.
Kasdienybė: iššūkiai, siurprizai ir džiaugsmai
Kokia yra socialinio darbuotojo profesija? Sunku? - Taip. Gali būti taip sunku, kad kartais norisi viską mesti, išvykti atostogų ir užsimiršti. Bėgdama per įvairias institucijas ir jaučiuosi lyg maratono bėgikė. Bėgame ne dėl savęs, o dėl kitų. Ir jūs, kolegos, turite klientų dešimt ir daugiau.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Bet ateina laikas ir tu pradedi ilgėtis mielų senjorų, nerimauti dėl jų sveikatos. Nueini pas juos, o pats pagauni save galvojant, kad skubi vien tam, kad išsiaiškintum, ar tu gyvas, sveikas, kas nutiko vakar, kokios problemos. Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai. Ir šiuo metu didžiuojatės, kad įveikėte pirmąjį sunkumą - laimėjote pagyvenusių žmonių meilę ir pasitikėjimą.
Kūrybingas? Taip! Socialinio darbuotojo darbas yra nuolatinis persikūnijimas iš vieno įvaizdžio į kitą. Tai - žaidimas įvairaus žanro filmuose, kuriuos parašė vienas režisierius - gyvenimas. Per vieną dieną gali tapti psichologu, gydytoju, gelbėtoju, paštininku. Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai.
Profesinės istorijos ir patirtys
Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent šią - socialinio darbuotojo - profesiją? Žvelgdama pašnekovui į akis jaučiuosi kaip egzamine, tik gyvenimo egzamine. Atsakau, esu tikra, kad tai - mano profesija. Socialinio darbuotojo darbas, tai ne tik profesija, bet ir misija. Pasirinkdami šią specialybę, mes tapome pokyčių kūrėjais, kurie padeda žmonėms įveikti sunkumus, atgauti pasitikėjimą savimi ir pradėti naują gyvenimo etapą.
Socialinio darbo profesionalams dažnai tenka priimti sudėtingus sprendimus, jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste.
Kolegų refleksijos
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė: „Socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju.“
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas: „Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame.“
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič pasakoja, kaip perėjimas nuo teorijos prie praktikos išmokė nebijoti nežinomybės ir skatino tobulėti. Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė pabrėžia, kad nuolatinis profesinis tobulėjimas (socialinio darbo magistro laipsnis, mokymai, seminarai) padeda rasti „savo vietą“ ir mėgautis darbu bei matyti klientų pokyčius.
Gerosios praktikos pavyzdžiai ir bendradarbiavimas
Norisi paminėti ir pasidžiaugti Šilutės socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkais, kurie siekdami gerinti bendradarbiavimą su Klaipėdos apskrityje esančių savivaldybių atvejo vadybininkais, suorganizavo Regioninę atvejo vadybininkų konferenciją. Konferencijos metu aptarti „Atvejo vadybininkų iššūkiai, dirbant su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis“. Konferencijos metu vyko diskusijos tarp kolegių, pasidalinta darbine patirtimi bei praktinėmis įžvalgomis apie atvejo vadybos proceso organizavimą, kylančius iššūkius mūsų darbe. Po konferencijos svečiams buvo suorganizuota išvyka į Šilutės socialinių paslaugų centro padalinius: Nakvynės namus, Savarankiško gyvenimo namus, Krizių centrą, Socialines dirbtuves „Antras šansas“.
Anykščių rajono socialinių paslaugų centro specialistė Vilma Kazlovienė Anykščių r. Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje organizuotame profesinio orientavimo užsiėmime pristatė, kur Lietuvoje galima studijuoti socialinį darbą bei vykdomas veiklas ir teikiamas paslaugas.
Rekomendacijos ir įkvėpimas
Socialinio darbuotojo profesija šiandien peržengia prestižinių profesijų ribas. Tai galima paaiškinti ne tik profesijos jaunumu, bet ir mažu atlyginimu, pašalpų ir privilegijų stoka. Nepaisant to, socialinio darbo profesijos prestižas auga. Pastaraisiais metais į socialines tarnybas ateina daug profesionaliai apmokytų jaunuolių, kurie moka dirbti su į keblią gyvenimo situaciją patekusiais piliečiais.
Mes tampame tais darbuotojais, kurie padeda įvairaus amžiaus ir gyvenimo situacijų žmonėms atgauti prarastą balansą, skatinti jų savarankiškumą ir kovoti už jų teises. Kaip sakė garsus filantropas Nelsonas Mandela: „Tikras lyderis yra tas, kuris tarnauja žmonėms, įkvėpdamas juos pasiekti tai, ką jie manė esant neįmanoma“. Tegul Socialinių darbuotojų diena primena, kad mūsų darbas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas, kuriuo galime didžiuotis.
| Aspektas | Reikšmė / Pastaba |
|---|---|
| Profesijos raida Lietuvoje | Socialinio darbo pradžia Lietuvoje siejama su 1990-1991 m.; profesija jauna, profesionalizacija vyksta |
| Darbuotojų skaičius | Per 14 tūkst. darbuotojų socialinių paslaugų srityje, apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų biudžetinėse įstaigose |
| Kvalifikacija | Reikalaujama aukštojo socialinio darbo išsilavinimo (bakalauro, magistro) |
| Pagrindiniai iššūkiai | Mažas atlyginimas, profesinis perdegimas, aukšti visuomenės lūkesčiai |
| Stiprinimo priemonės | Profesinis pasididžiavimas, visuomenės švietimas, geros praktikos sklaida, tarpinstitucinis bendradarbiavimas |
Interview Coach by Get Schooled
Skatinti profesijos poreikį ir pasidžiaugti pasiekimais
Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Socialinį darbą dirbantys specialistai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį.
Norint, kad visuomenė geriau suprastų socialinio darbo prigimtį, būtina šviesti visuomenę apie šios profesijos tikrąją reikšmę ir išvengti stigmatizuojančios kalbos, kuri mažina tiek paslaugų gavėjų, tiek socialinių darbuotojų orumą. Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi.
tags: #socialinis #darbuotojas #prano #masioto