Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi okupacija iš esmės pakeitė Lietuvos gyvenimą. Sovietinei valdžiai siekiant įgyvendinti komunistines idėjas, radikaliai keitėsi visi gyvenimo aspektai. Keitėsi ekonominis, kultūrinis žmonių gyvenimas. Neliko nepaliestas ir socialinis gyvenimas - jis buvo tvarkomas pagal Sovietų sąjungos modelį.
Socialinė padėtis tik blogėjo: mažėjo gamyba ir nacionalinės pajamos, didėjo skurdas. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis - nuolat trūko maisto ir kuro. Lietuvoje vykę ekonominiai-socialiniai pokyčiai labai veikė ir Vilniaus miesto gyventojus.
Peržvelgę Vilniaus regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų medžiagą rasime 1940-1941 metų sudėtingas Vilniaus miesto gyventojų sąlygas patvirtinančių faktų. Jų gyvenimui didžiausią įtaką turėjo krašto industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Būtent respublikoje vykę ekonominiai, socialiniai procesai lėmė, kad visuose miestuose pradėjo daugėti gyventojų.
Sovietinė okupacija privertė žmones pajusti, kas yra visuotinis skurdas ir materialinis nepriteklius. Kovai su skurdu ir menku pragyvenimo lygiu bei vyravusia bedarbyste valdžia pritaikė Sovietų sąjungoje veikusius kovos metodus. Vienas iš šių metodų buvo visoje respublikoje įsteigti Darbo punktai. Vilniuje tokie Darbo punktai buvo įsteigti 1941 m. sausio 1 d., vietoje veikusios Darbo biržos.
Darbo punktai, tarpininkaudami bedarbių samdos reikalais, registruodavo bedarbius, pildydavo kartotekas, skirstydavo bedarbius į darbovietes, tikrindavo užsiregistravusiųjų materialinę padėtį. Kiekvienas bedarbis privalėjo apie save suteikti teisingas žinias, kitu atveju - atsakydavo baudžiamąja tvarka. Pagal 1941 metų vasario mėnesio statistinius duomenis Vilniaus Darbo punkte buvo registruota „nedirbančiųjų 16692, iš jų vyrų 8001, moterų 8691“.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Atsiradus dideliam nedarbo lygiui, labai pablogėjo bedarbių moterų padėtis. 1941 m. kovo 22 d. Darbo punkto vedėjas raštu išdėstė esamą moterų padėtį Vilniaus mieste: „pastaruoju laiku pareikalavimas moterų visiškai sumažėjo. Darbo punktant moterų į darbus skirstymo dienomis (ketvirtadieniais ir penktadieniais) susirenka iki 2000 moterų ir daugiau. Tačiau aprūpinti darbu galima tik visiškai nežymią apsilankiusių dalį, būtent, šią savaitę tik 105 moterų. Pastovų darbą gauna tik nežymi moterų dalis, nes įmonės bei fabrikai, moterų į darbus visai nereikalauja“.
Blogėjant esamai gyventojų padėčiai Darbo Liaudies Komisaras 1941 m. sausio mėnesio 7 d. paskelbė bedarbių šelpimo taisykles. Jose buvo nurodoma, kad: „pašalpos dydis nustatomas pagal vidutinį pragyvenimo brangumą tam tikroje Lietuvos TSR teritorijos dalyje. Šiuo atžvilgių LTSR teritorija suskirstoma į 3 zonas. I-ajai zonai priskiriami Vilniaus ir Kauno miestai; II-ajai zonai - Šiaulių, Panevėžio ir apskričių miestai; III-ajai - visos kitos sritys.
Antra svarbi problema buvo menką darbą turinčių gyventojų skurdas. Nuolatinis pinigų trūkumas net būtiniausiems daiktams ir maistui versdavo gyventojus prašyti valdžios paramos. Štai 1941 m. sausio 16 d. Švietimo skyrius gavo bibliotekos darbuotojų Švarcienės Beilės ir Žukienės Hesios prašymą, kuriame rašoma, kad „nuo ilgų metų dirbam tvarkdarės Vilniuje bibliotekose… Mūsų atlyginimai labai maži 144 rub. Jie mūms vos užtenka pragyvenimui, bet už būta jau neturime kuo mokėti. Pažymimė kad kitoje bibliotekoje Nr. 5 tvarkdarės gauna būta, kūra ir šviesa, prie tokio atlyginimo ir lygaus darbo.
Kita opi socialinė problema buvo suaugusiųjų ir vaikų elgetavimas. Sovietmečiu elgetavimas buvo uždraustas ir prilygintas valkatavimui. Buvo manoma, kad dažniausiai elgetavimu versdavosi darbingi, vengiantys dirbti asmenys arba tokių asmenų išnaudojami nedarbingi šeimos nariai: neįgalieji, seni žmonės ir net vaikai. Su tokiu reiškiniu sovietinė valdžia griežtai kovojo. Dažniausiai į pagalbą būdavo pasitelkiami milicijos darbuotojai. Pastarieji turėjo kiekvieną elgetaujantį sulaikyti ir pristatyti „suaugusius - vietos gyventojus - į Gydymo - Darbo ekspertų komisiją, atvykusius iš kitur - vietos milicijai“.
Vaikų elgetavimas buvo laikomas labai pavojingu ir neleistinu reiškiniu, kuris atnešdavo žalos „nes vaikas, iš mažens pripratęs prie tinginiavimo, dykaduoniavimo, ištvirksta ir su laiku užauga ne naudingu valstybei piliečiu, bet visuomenei našta“.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Dar viena problema, su kuria susidūrė Vilniaus miesto valdžia, buvo gyventojų elementarios higienos stoka. Individualių higienos priemonių trūkumas, netinkamos gyvenimo sąlygos įtakojo ne tik suaugusiųjų bet ir vaikų sveikatos būklę. Mokyklų gydytojai Valstybės sanitarijos inspekcijai pranešdavo, kad „Vilniaus mokyklų mokiniai yra nešvarūs ir utėlėti, kai kuriose mokyklose nešvarių ir utėlėtų vaikų yra apie 70%“.
Didelis skaičius gyventojų, gyvenančių antisanitarinėmis sąlygomis, susirgdavo ir mirdavo nuo įvairiausių infekcinių ligų. 1940 gruodžio 31 d. - 1941 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto infekcinės ligoninės mėnesio statistiniais duomenimis nuo užkrečiamųjų ligų gydėsi: „67 vyrai, 49 moterys, 74 vaikai iki 12 metų“.
Taigi pirmaisiais okupacijos metais Vilniaus miesto gyventojų kasdienybė ir tvarka, kurioje žmonės galėjo orientuotis ir planuoti bei lemti savo gyvenimus, buvo suardyta. Sovietinė socialinė sistema žmonėms buvo ne tik netikėta ir prievartinė, bet ir svetima. Naujoji sistema prišaukė skurdą, nepriteklius bei moralinį nuosmukį.
"Perestrojka" ir jos įtaka Lietuvai
Gelbėti Sovietų Sąjungą nuo kracho ėmėsi naujasis lyderis - Michailas Gorbačiovas, tapęs generaliniu sekretoriumi 1985 m. kovą. Jau balandį jis pareiškė, kad sovietų ekonomika stagnuoja ir jai atgaivinti reikalingos reformos. Šalyje prasidėjo vadinamoji „perestrojka“ (liet. pertvarka). Pirmieji sprendimai buvo skirti ekonomikos efektyvumui ir pramonės pelningumui padidinti bei nepaslankiai biurokratijai išjudinti.
Tačiau ilgus metus griežtai centralizuotai veikusi planinė ekonomika lengvai nepasidavė pertvarkai. Netrukus Gorbačiovas ir jo komanda suprato, kad reikalingos kur kas platesnės politinės ir socialinės reformos. Taip prie užmojų paspartinti ekonomiką nuo 1986 m. prisidėjo visuomenės laisvėjimo siekiai - demokratizavimo ir viešumo (rus. glasnost') šūkiai, turėję įtraukti žmones į problemų aptarimą ir sprendimą. Atsivėrė galimybės viešai kalbėti iki tol draustomis temomis ir iš tikrųjų, o ne fiktyviai kritikuoti sistemos problemas ir siūlyti išeitis.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
„Perestrojka“ delsė ateiti į Lietuvą. Vietinė partinė valdžia į Maskvoje padvelkusias permainas žiūrėjo labai atsargiai ir iki pat 1988 m. pavasario nesiėmė jokių rimtesnių politinių reformų. Ji stengėsi išsaugoti esamą padėtį ir nežinojo, kiek paskelbta pertvarka gali trukti ir kur nuvesti. Pokyčiai partinės vadovybės viršūnėje taip pat nežadėjo tikrų permainų: 1986 m. rudenį LKP CK antruoju sekretoriumi paskirtas Nikolajus Mitkinas stabdė demokratizavimą, o 1987 m. lapkritį mirusį LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių pakeitė pilka ir marionetinė figūra - brežnevinio tipo vadovas Ringaudas Songaila, nerodęs jokio entuziazmo iš Maskvos sklindančioms nuotaikoms.
Lietuvos inteligentija taip pat abejojo, ar viešumo ir demokratizavimo šūkiai yra tikri. Bet viešumo politika slopino cenzūrą. Pirmieji viešai kelis dešimtmečius mūrytą draudimų sieną pamėgino pramušti spaudos redaktoriai ir rašytojai. 1986 m. pabaigoje Algimanto Čekuolio redaguojamas Gimtasis kraštas publikavo straipsnius apie Kūčias, kaip esą už krikščionybę senesnę ir todėl sovietiniam liaudžiui tinkamą šventę. Po šio straipsnio sekė nauji bandymai į viešumą iškelti ilgus metus draustas temas. Žmonės puolė skaityti atviriau prabilusią spaudą - Gimtojo krašto tiražas šoktelėjo nuo 13 tūkst. iki 300 tūkst. egzempliorių. Tų pačių metų pabaigoje rašytojas Vytautas Petkevičius pakvietė diskutuoti apie publicistiką straipsniu, iškalbinga antrašte - „Metas tiesai ir atvirumui“.
1987 m. ėmė aiškėti, kad „perestrojka“ nėra tik laikinas valdžios eksperimentas. Ekonominės naujovės išjudino ir sujaukė nusistovėjusius reikalų tvarkymo būdus. Iš komandinės-administracinės sistemos dalis galių perduotos privačiai iniciatyvai. Pavyzdžiui, nuo 1987 m. žmonės galėjo užsiimti individualia darbine veikla, ėmė sparčiai kurtis kooperatyvai. Mokslininkai, menininkai, filosofai, visuomenės veikėjai taip pat ėmė plėsti leistino viešojo kalbėjimo ribas, vis garsiau ir kritiškiau prabildami apie skaudžias Lietuvos problemas. Remdamiesi centrinės spaudos publikacijų pavyzdžiais, jie kėlė klausimus apie neefektyvią planinę ekonomiką, pramonės alinamą gamtą, neprižiūrimą ir niokojamą paveldą, kultūros išsaugojimą ir lietuvių kalbos diskriminavimą, dešimtmečius po devyniais užraktais laikytus tautos istorijos puslapius ir kt.
Panašiomis meno, kultūros ir istorijos temomis intelektualai pradėjo diskutuoti viešuose forumuose. 1988 m. balandį filosofas Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungoje perskaitė referatą ir išreiškė nepasitenkinimą Lietuvos istorijos klastojimu. Tuoj prasidėjo diskusijos apie represijas ir tremtis stalinmečiu. Gegužę poetas Justinas Marcinkevičius savaitraštyje Literatūra ir menas pasmerkė sovietinės okupacijos pradžioje vykdytus trėmimus, o vasarą pasirodė pirmieji tremtinių atsiminimai - Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros. Tad pirmaisiais „perestrojkos“ metais intelektualai ėmė vis aktyviau oponuoti stagnuojančiam partiniam aparatui, bet dar nekėlė Lietuvos nepriklausomybės siekių, o tik entuziastingai palaikė Gorbačiovo iškeltas demokratizavimo ir viešumo idėjas.
Tikrais permainų ženklais reikėtų laikyti 1986-1987 m. suaktyvėjusią sąmoningąją visuomenės dalį, kuri ypač rūpinosi kultūros ir istorijos paveldo bei ekologijos problemomis. 1987 m. gegužę buvo įkurtas geografo Česlovo Kudabos vadovaujamas Lietuvos kultūros fondas. Jo nariai kėlė aplinkosaugos klausimus, rūpinosi kultūros objektų restauracija ir praeities įprasminimu, puoselėjo Lietuvos kultūros vertybes ir kt. Burėsi kiti paveldosaugos ir aplinkosaugos judėjimai, siekę apsaugoti gamtą, protestuoti prieš jai žalingus sprendimus, sutvarkyti paminklus ir kritikuoti valdžios abejingumą.
Kaip ir ankstesniais metais, ryžtingiau ir drąsiau „perestrojkos“ nuotaikas mėgino išnaudoti garsūs rezistentai ir disidentai - Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos Helsinkio grupė. Būtent jie žengė tam metui patį reikšmingiausią žingsnį - surengė pirmąjį viešą nesankcionuotą mitingą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo susirinkę žmonės pasmerkė Lietuvai pražūtingą Molotovo-Ribbentropo paktą. Tokia politinė akcija net pertvarkos laikams buvo svarbus drąsos proveržis, padėjęs pamatus tolimesnėms masinėms manifestacijoms. Nors valdžia netrukdė disidentams ir jų šalininkams susirinkti, tačiau po to KGB pareigūnai „profilaktiškai apdorojo“ apie 80 mitingo dalyvių, o darbovietėse kai kuriems iš jų buvo surengtos pasmerkimo kampanijos.
Svarbu ir tai, kad tokiomis akcijomis „perestrojkos“ reformos pradėtos sieti su tautinėmis aspiracijomis. Neatsitiktinai valdžia baiminosi artėjančios 1988 m. vasario 16-osios, manydama, kad patriotiškai nusiteikę gyventojai per Nepriklausomybės paskelbimo 70-ąsias metines gali surengti masines demonstracijas. LKP kruopščiai ruošėsi tai dienai, o jos metu Lietuvoje faktiškai buvo įvesta pusiau karinė padėtis, žymiausi disidentai visą dieną išlaikyti KGB pastate arba savo namuose. Surengti demonstracijų žmonėms nepavyko, tačiau valdžia neužkirto kelio paminėjimui - Rasų kapinėse ant Jono Basanavičiaus kapo buvo padėtos gėlės, kai kur iškilo lietuviškos trispalvės, minia susibūrė prie Mickevičiaus paminklo. 1987 m. ir 1988 m. pradžioje Komunistų partija ir KGB dar visais būdais bandė kontroliuoti ir riboti pertvarkos procesą, todėl apie nepriklausomybės siekius drįsdavo prabilti tik nedidelė grupelė rezistentų. Tuo tarpu didelį autoritetą visuomenėje turėję inteligentai laikėsi Gorbačiovo „generalinės linijos“. Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ir nepriklausomybės atkūrimo idėjos palengva susiformavo jau po Persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo.
Apibendrinant, sovietinė okupacija ir „perestrojka“ laikotarpis Lietuvoje buvo kupinas socialinių ir ekonominių iššūkių. Nors sovietinė valdžia siekė įgyvendinti komunistines idėjas ir pertvarkyti šalies ūkį, šie pokyčiai dažnai atnešdavo skurdą, nepriteklius ir moralinį nuosmukį. Tačiau „perestrojka“ atvėrė galimybes viešumui ir demokratizavimui, o tai galiausiai paskatino tautos atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą.
Statistiniai duomenys
Statistiniai duomenys apie nedarbą Vilniuje 1941 m. vasario mėn.:
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Registruota nedirbančiųjų | 16692 |
| Iš jų vyrų | 8001 |
| Iš jų moterų | 8691 |
Sovietų Sąjungos ekonomika
Sovietmečiu elgetavimas buvo uždraustas ir prilygintas valkatavimui. Buvo manoma, kad dažniausiai elgetavimu versdavosi darbingi, vengiantys dirbti asmenys arba tokių asmenų išnaudojami nedarbingi šeimos nariai: neįgalieji, seni žmonės ir net vaikai. Su tokiu reiškiniu sovietinė valdžia griežtai kovojo. Dažniausiai į pagalbą būdavo pasitelkiami milicijos darbuotojai. Pastarieji turėjo kiekvieną elgetaujantį sulaikyti ir pristatyti „suaugusius - vietos gyventojus - į Gydymo - Darbo ekspertų komisiją, atvykusius iš kitur - vietos milicijai“.
Vaikų elgetavimas buvo laikomas labai pavojingu ir neleistinu reiškiniu, kuris atnešdavo žalos „nes vaikas, iš mažens pripratęs prie tinginiavimo, dykaduoniavimo, ištvirksta ir su laiku užauga ne naudingu valstybei piliečiu, bet visuomenei našta“.
Dar viena problema, su kuria susidūrė Vilniaus miesto valdžia, buvo gyventojų elementarios higienos stoka. Individualių higienos priemonių trūkumas, netinkamos gyvenimo sąlygos įtakojo ne tik suaugusiųjų bet ir vaikų sveikatos būklę. Mokyklų gydytojai Valstybės sanitarijos inspekcijai pranešdavo, kad „Vilniaus mokyklų mokiniai yra nešvarūs ir utėlėti, kai kuriose mokyklose nešvarių ir utėlėtų vaikų yra apie 70%“.
Didelis skaičius gyventojų, gyvenančių antisanitarinėmis sąlygomis, susirgdavo ir mirdavo nuo įvairiausių infekcinių ligų. 1940 gruodžio 31 d. - 1941 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto infekcinės ligoninės mėnesio statistiniais duomenimis nuo užkrečiamųjų ligų gydėsi: „67 vyrai, 49 moterys, 74 vaikai iki 12 metų“.
Taigi pirmaisiais okupacijos metais Vilniaus miesto gyventojų kasdienybė ir tvarka, kurioje žmonės galėjo orientuotis ir planuoti bei lemti savo gyvenimus, buvo suardyta. Sovietinė socialinė sistema žmonėms buvo ne tik netikėta ir prievartinė, bet ir svetima. Naujoji sistema prišaukė skurdą, nepriteklius bei moralinį nuosmukį.
Sovietinė okupacija ir „perestrojka“ laikotarpis Lietuvoje buvo kupinas socialinių ir ekonominių iššūkių. Nors sovietinė valdžia siekė įgyvendinti komunistines idėjas ir pertvarkyti šalies ūkį, šie pokyčiai dažnai atnešdavo skurdą, nepriteklius ir moralinį nuosmukį. Tačiau „perestrojka“ atvėrė galimybes viešumui ir demokratizavimui, o tai galiausiai paskatino tautos atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą.
tags: #socialiniai #ir #ekonominiai #pokyciai #lietuvoje #sovietu