Tai nemažas Lietuvos skaudulys - vaikai, netekę tėvų globos. Jau publikuotoje I dalyje diskutuota apie vaiko globos situaciją Lietuvoje ir kodėl toks mažas skaičius žmonių nori tapti globėjais.
Diskusiją vedė psichologas, VšĮ „Sotas“ narys Andrius Atas. Andrius Atas, tardamas įžanginį žodį, sakė, jog diskusija norėta paskatinti vaikų globos problemos analizę. Be to, labai svarbu suvokti, kaip iš skirtingų pusių matoma ši problema. Diskusijos vedėjas priminė, kad esame dar iš sovietinės sistemos paveldėję didžiulę globos namų infrastruktūrą, taip pat vyksta didelės diskusijos apie vaiko teisių užtikrinimą (kartais šios diskusijos tampa dviprasmiškos, ideologizuotos - kiek tėvai turi užtikrinti teisių ir kaip jie tai daro).
Taip pat galima prisiminti, jog jau yra vieša diskusija apie profesionalių globėjų instituto steigimą. Manoma, kad profesionalūs globėjai galėtų vaiku pasirūpinti geriau, nei vaikų globos institucijos.
Žinoma, kad tik šeimos aplinka daro vaikui teigiamą poveikį, todėl pirmenybę turėtume teikti būtent šeimai. Tuo tarpu šiandien beveik 50 proc. tėvų globos netekusių vaikų yra institucijose; pagal amžių vaikus būtų galima suskirstyti į du blokus: 1-3 metų vaikai ir paaugliai.
Kas atsitinka su institucijose atsiduriančiais vaikais? Visų pirma jie perima tą institucinę kultūrą, ir labai greitai, ir ji neigiamai veikia vaiką: griežta dienotvarkė, ribotos personalo galimybės (kad ir kokia gera būtų įstaiga) atsižvelgti į vaiką ir tenkinti individualius jo poreikius, priskyrimas grupei, asmens, su kuriuo vaikas galėtų užmegzti emocinį ir saugų ryšį nebuvimas, savarankiško gyvenimo įgūdžių neturėjimas….
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Eivilė Žemaitytė teigia, kad turi būti vykdomas prevencinis darbas ir teikiama pagalba krizinę situaciją išgyvenančioje šeimoje, kad vaikas galėtų likti savo biologinėje šeimoje ir iš jos būtų paimamas tik išskirtiniais atvejais. Tai vienas iš aspektų, kuris teigiamai sąlygotų sudėtingą globos situaciją Lietuvoje.
Iš vaiko teisių apsaugos tarnybos pozicijų turiu pasakyti, kad vaikas paimamas iš šeimos tik tada, jeigu jau yra pranešimas apie nekontroliuojamą situaciją šeimoje ir nėra alternatyvų vaiko laikinai apgyvendinti giminaičių šeimoje. Bet net ir paėmus iš šeimos, tas paėmimas ne visada yra ilgalaikis.
Reikia pripažinti, kad socialinės rizikos šeimos yra nemotyvuotos priimti pagalbą. Galbūt šiandieninėje situacijoje ir specialistai nėra pajėgūs skirti tiek laiko, kiek reikėtų, nes dar negalime užtikrinti, kad su kiekviena šeima socialinis darbuotojas dirbtų „nuo… iki“, t. y. Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis šiandien neretai priimamas kaip prievarta, kaip ultimatumas „arba-arba“.
Turime ugdyti suvokimą, kad pagalba turi ateiti ne kai situacijos nebevaldome, o kai suprantame, kad yra sunku, kad nebijotume ir žinotume, kur kreiptis pagalbos.
Ramunė Jurkuvienė teigia, kad socialinis darbuotojas, dirbantis su socialinės rizikos šeimomis, turėtų būti atvejo vadybininkas. Bet juk socialinis darbuotojas nėra stebukladarys, lengvai keičiantis žmones. Turime padėti šeimoms ugdyti įgūdžius, spręsti problemas, nes paslaugų šeimoms tikrai trūksta. Labai svarbus ir metodas, kuriuo socialinis darbuotojas dirba su šeimomis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Deja, bet pas mus labai įprasta yra kontroliavimo kultūra ir pasitikėjimu grįstą santykį užmegzti tarp darbuotojo ir šeimos , ypatingai, kai klientas yra prievartinis, tai praktiškai neįmanoma. Juk socialiniai darbuotojai ištisai bijo vaiko teisių tarnybos ir pan. Taigi esminis momentas - geranoriškas požiūris, tik tada situacija pradėtų keistis., nes dabar egzistuojanti kontroliavimo kultūra sukuria būtinybę slėptis ir išsisukinėti. Ir tada norisi prie globėjų priskirti dar kažką, kas kontroliuotų, yra labai pavojinga.
Pabandykime iškelti vizijas, ką galima padaryti šiandieną, kad šeimoje tėvai išmoktų saugaus prieraišumo su vaiku, kad optimalus vaizdinys, kaip turėtume gyventi, taptų mūsų tikrove?
Į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeimos patenka dėl labai įvairių priežasčių, ir tai, kad šeima yra šioje apskaitoje, nereiškia, kad ji neturi socialinių įgūdžių, piktnaudžiauja priklausomybėmis ir pan. Iš tikro, būtų labai sveikintinas žingsnis atsisakyti šio apibrėžimo, kuris uždeda labai neigiamą etiketę. Ministerijoje siūlymų jau yra.
Dar vienas dalykas, turi būti užtikrintas paslaugų prieinamumas - ir ne rajono centre, o šalia tos vietos, kurioje gyvenama. Vien socialinių darbuotojų skaičiaus didinimas problemų neišspręs.
Diskusijos šiuo klausimu vyksta labai seniai ir yra labai aktyvios, bet kaži ar galima nustatyti baigtinį kriterijų sąrašą, pagal kurį galėtume nuspręsti. Turi būti tam tikri rėmai, kada valstybė gali įsikišti į šeimos gyvenimą. Valstybė privalo gerbti šeimos autonomiją, bet gyvenimas toks daugiabriaunis, kad niekada į įstatymą neįrašysi detaliai kiekvieno atvejo, o netgi ir visų kriterijų, todėl šiandien ir apsiribojame tokiomis sąvokomis kaip „reali grėsmė vaikos sveikatai ar gyvybei“.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Bet ką reiškia „kištis“? Štai pavyzdys: jeigu ateinu pas kaimyną ir pasiūlau jam obuolių, ar aš kišuosi į jo šeimą, ar ne? Kai kalbame mūsų tema, reikia pasakyti, kad turime labai mažai pozityvaus pasiūlymo šeimai, kuriai jau yra sunku. Per visą Lietuvą tik 400 tūkst. litų yra skiriama programoms, kurios padeda tarpusavio santykiams, o milijonų milijonai eina ten, kada viskas yra blogai. Kodėl taip darome? Manau, kad pirminė ir antrinė prevencija irgi yra kišimasis, bet jis yra toks, kurį valstybė privalėtų padaryti tam, kad pagelbėtų šeimoms, kai dar nėra visai blogai.
Kol kas neturime kultūros ir įgūdžių skaičiuoti socialinės problemos kainą. Pavyzdžiui, benamiai: atrodo, jie nieko nekainuoja, Bet jeigu, tarkime, pažiūrėtume, kokią tuberkuliozės epidemiją jie sėja ir paverstume tai pinigais, jei pridėtume kitas gausybes problemų, tada pamatytume, kad tai yra milžiniška kaina.
Manyčiau, kad stabdis dar gali būti ir tai, kad tas 1 litas prevencijai, jis vis tiek turės būti skiriamas papildomai prie tų lėšų, kurios skiriamos intervencijai (t.y. gaisrų gesinimui). Nepaisant to, kaip tai apsimoka ateityje, šiuos pinigus reikia skirti dabar. Galbūt ta priežastis ir sustabdo, kad šitos papildomos investicijos reikia jau dabar. Jei šnekėtume apie vaiko globą šeimoje, tai šiandien vaiko auginimo šeimoje kaštai yra ženkliai mažesni nei institucijoje: šeimoje tai yra 520 litų per mėnesį, institucijoje - apie 2000 Lt (o kūdikių - net apie 4000 Lt). Negalime net įrodyti, kad globos skatinimo šeimose priemonės atsipirks, jos atsipirks jau šiandien, bet sprendimų priėmimus stabdo tai, kad papildomos lėšos reikalingos šiandien.
Turime keisti mąstymą.
Klaipėdos miesto vaiko krizių centras įgyvendina projektą „Venk akligatvio!“, kurį finansuoja Šiaurės ministrų tarybos informacinis biuras Lietuvoje. Projekto metu Klaipėdos miesto vaiko krizių centras ypatingą dėmesį skirs socialiniam darbui su socialinės rizikos šeimomis, kurių vaikai gyvena ir elgetauja gatvėje. Socialinis darbas vyks kompleksiškai: bus dirbama su elgetaujančiais gatvės vaikais, jų šeimų nariais bei šviečiama visuomenė.
Gatvės vaikams surengta išvyka į gamtą. Dalyvavo keliolika vaikų nuo 11 iki 14 metų amžiaus. Tai bendraamžiai, kurie dažnai bėga iš namų, elgetauja, rūko, uosto klijus.
Projekto metu bus vykdoma visuomenės požiūrio į elgetaujančius vaikus bei pačių elgetaujančių gatvės vaikų apklausa. Tyrimo rezultatai lapkričio mėnesį bus pateikti konferencijoje „Gatvės vaikai: problema ir ateities perspektyvos“, skirtoje Lietuvos specialistams nagrinėjantiems gatvės vaikų problemas.
Institucinės globos ir globos šeimoje kaštai
Šiandien vaiko auginimo šeimoje kaštai yra ženkliai mažesni nei institucijoje. Žemiau pateikta lentelė iliustruoja šį skirtumą:
| Globos forma | Mėnesio kaštai |
|---|---|
| Šeimoje | 520 Lt |
| Institucijoje | apie 2000 Lt |
| Institucijoje (kūdikiams) | apie 4000 Lt |
Ši statistika rodo, kad globos skatinimas šeimose ne tik atsipirks jau šiandien, bet ir yra ekonomiškai naudingesnis.
tags: #socialinis #darbas #su #socialines #rizikos #seimomis