Lietuvoje socialinis darbas yra nauja ir besiformuojanti profesija. Todėl yra akivaizdus metodinės literatūros, skirtos profesionaliam socialiniam darbui trūkumas bei didelis profesinės savivokos poreikis.
Dirbti socialinį darbą reiškia kasdien ir nuolat susidurti su nuoga gyvenimiška realybe, su nelaime, su nepavykusiu, neišsipildžiusiu gyvenimu, su visuomenės silpniausiais ir, deja, labiausiai jai nereikalingais.
Praktinio darbo metodai yra socialinio darbo profesijos pagrindas. Kaip teigia l. Gvaldaitė ir b. Švedaitė, profesija, siekianti aukštu lygiu spręsti visuomenės jai patikėtus uždavinius, privalo savo veikloje remtis preciziška metodologija, antraip kyla pavojus, kad dirbsime chaotiškai, nesistemingai, pasikliaudami vien asmenine intuicija, nuojauta, laikysimės skirtingų vertybinių nuostatų.
Socialinio darbo klientai priklauso silpniausiam, skurdžiausiam visuomenės socialiniam sluoksniui, todėl socialinio darbuotojo veikla turi būti kuo mažiau formali ir biurokratiška, antraip ji nepasieks savo tikslinės grupės.
Pasak l. Gvaldaitės ir b. Švedaitės, socialinis darbuotojas taikydamas vienokius ar kitokius socialinio darbo metodus atlieka socialinės kontrolės, normalizavimo funkciją, nes siekiama atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tačiau XXI amžiaus visuomenėje ypač svarbus yra ir socialinio darbuotojo kaip įgalintojo, padedančio savarankiškai individams kurti savo gyvenimą, vaidmuo.
Kita vertus, siekiama padėti konkrečiam asmeniui - pasiekti, kad jis vidujai pasikeistų, o tam reikia ne tik įsigilinti į asmens situaciją, bet ir užmegzti draugišką, nuoširdų abipusio pasitikėjimo santykį su klientu.
Socialinio darbo kaip profesijos uždaviniai ir klientų problemų specifiškumas reikalauja kompleksinės intervencijos ir aukštos specialistų kvalifikacijos. Šiandieninėje Lietuvoje galima išskirti du pagrindinius tiesioginės intervencijos metodus, kurie yra taikomi dirbant tiesiogiai su klientais - tai individualus ir grupinis socialinio darbo metodai.
Šie metodai yra taikomi ir dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų - tai tikslinė grupė, į kurią reikia atkreipti ypatingą dėmesį.
Vaikai iš socialinės rizikos šeimų
Lietuva yra viena iš daugelio pasaulio valstybių, kurios išgyveno ir tebeišgyvena esmines socialines permainas. Nuolatinės permainos sukelia naujus rizikos veiksnius, kurie įtakoja socialinės rizikos šeimų socialinės atskirties tendencijas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai yra veikiami įvairių rizikų: skurdo, nedarbo, alkoholizmo, nusikalstamumo, vaikų nepriežiūros ir t. t.
Vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų ankstyvasis ugdymas teikia ypač didelę pridėtinę vertę - reikšmingai padidina jų sėkmės mokykloje tikimybę, užkerta kelią formuotis įgūdžių skirtumams, mažina socialinę atskirtį. Vaikų darželis yra vienas efektyviausių būdų mažinti socialinę atskirtį ir suteikti visiems vaikams vienodas galimybes.
Tai ypač reikšminga vaikams iš socialinės rizikos šeimų, nes darželis jiems tampa ne tik mokymosi, bet ir socialinės įtraukties vieta.
Tyrimai rodo, kad ikimokyklinis ugdymas daro teigiamą poveikį vaikų mokymosi pasiekimams, socialinei ir emocinei raidai.
Pasak Dr. Vilmos Navickienės, darželis yra svarbi socializacijos vieta, čia vaikas ugdomas kaip žmogus. Tai padeda formuoti socialinius įgūdžius, kurie yra labai svarbūs vėlesniame gyvenime. Aplinka, kurioje vaikas auga, ir santykiai su kitais vaikais yra labai svarbūs, nes tai ugdo ne tik kognityvinius gebėjimus, bet ir emocinę bei socialinę brandą.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Darželyje dažnai pastebimi vaiko raidos sutrikimai, kurie šeimoje gali likti nepastebėti - pavyzdžiui, vėluojanti kalbos raida ar kalbos sutrikimai.
Socialinės rizikos šeimos: priežastys ir ypatumai. Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimos vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje.
Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Svarbu, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos, jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999).
Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Šis dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m.
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinė rizika dažnai apima šeimas, kuriose auga vaikai, patyrę smurtą, prievartą, nepriežiūrą. Apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti.
Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas.
Šias tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis.
Svarbu, identifikavimas, sąlygojusis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei. Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus.
Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinė rizika yra sąlygojama įvairių veiksnių, tokių kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, žemas išsilavinimas, socialinė atskirtis ir kt. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis.
Šios šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio.
Dėl šios susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas.
Vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu.
Trūksta konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialiniai paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), ją dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato.
Aptariant socialinės rizikos potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.
I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Tokios rizikos įtampa dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006).
Kaip teigia R. Šlapkauskaitė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę.
Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga.
Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais.
Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baranauskaitės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt.
Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt.
Vaikų dienos centrai
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (2012 m. - 221 922 socialinės pašalpos gavėjai), uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas.
2011 m. 18 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Juos sudaro 4 proc. visų šiauliečių. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą.
Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - ši veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimos vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą.
Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei. Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimos vaikų poreikiais.
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc. Šis sumažėjimas atitinkamai 8,5 proc. bei 16,4 proc. Šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Literatūros apžvalga
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe.
S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmei tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaitėms, neigiamai sąlygoja jų socializaciją.
A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaikų fizinę sveikatą bei saugumą.
V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centrų darbuotojų socialinius įgūdžius bei karjeros kompetencijas. Šia ir dabar“, t. y. aktualizuojamas socialinis įgūdžių ugdymas, bet jis sąmoningai nesiejamas su ugdymu karjerai, t. y. M. Wadsby (2012) gilinosi į motinos psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaka vaikams.
V Gudžinskienė ir R. Ūselienė(2011) analizavo socialinės rizikos šeimų patirtis, t. y. šiose šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus. B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį.