Šiandieniniame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta pokyčiai, bendruomenių veikla tampa vis svarbesnė. Ji padeda puoselėti visuomenės piliečių kultūrą, skatina jos perimamumą ir tenkina kultūrinius bendruomenės narių poreikius. Straipsnyje nagrinėsime, kaip socialinis darbas bendruomenėje, apimantis įvairias veiklas ir psichologinius aspektus, gali prisidėti prie žmogaus gerovės, socialinės įtraukties ir visaverčio gyvenimo.
Bendruomenės samprata ir jos svarba
Bendruomenės apibrėžimas
Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės apibrėžimų. V. Baršauskienė ir I. Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas). Taigi, bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes.
Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus. Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998).
Teritorinės bendruomenės filosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą - artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Bendruomenės uždavinys - „vertybių sudaiktinimas“, tai yra žmogaus formavimas Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). V. Jovaiša (2003) pažymi, kad formuoti žmogų - tai išvesti jį iš chaoso, suteikti jam pavidalą, jį tobulinti.
Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Bendruomenių formavimosi istorinis kontekstas Lietuvoje
Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų. Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu.
Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras.
Bendruomenių veiklos svarba
Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos. Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti prasmę, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus.
R. Polinkis skaidytis, o ne jungtis.
Seno griovimas, o ne pritaikymas naujam panaudojimui.
Polinkis kritikuoti, o ne siūlyti.
Polinkis girdėti tik save (monologinė kultūra).
Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo. Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau gerovė buvo skaidoma į atskiras sritis (ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių. Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. Švietimo tikslas - suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.
Socialinis darbas: apibrėžimas ir reikšmė
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje” (Cholostova, p.
Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas.
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinis darbas gyvuoja jau daugelį metų. Tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusias iššūkiais. Socialiniame darbe didelę reikšmę turi asmenims ar šeimoms savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis sudėtingose situacijose.
Socialinis darbas į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinant socialinę kaitą, gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą. Be to, tai yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais. Tai yra pokyčių profesija, kuri reikalauja ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų gerinimo.
Sparčiai besipletojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų su kuriomis jie patys nesugeba susitvarkyti, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas. Socialiniai darbuotojai - tai žmonės, kurie būna šalia, kai reikia pagalbos, kurie išklauso, paguodžia, pataria. Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Kiekvieno žmogaus problema socialiniam darbuotojui yra svarbi, kiekviena problema yra skirtinga ir yra sprendžiama individualiai.
Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusio pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti. Todėl svarbu socialiniam darbuotojui mokėti pažinti kitą, įsiklausyti ir kartu įveikti kylančias problemas bei gyvenimo iššūkius.
Dirbdamas su žmonėmis socialinius darbuotojas siekia pagerinti paslaugų gavėjų ir jų aplinkos ryšius, sustiprinti asmenų bendruomenėje prisitaikymą, integruotis visuomenėje. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.
Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš. Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima.
Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų.
Socialinio darbo įtaka socializacijai
Apibendrintai galima teigti, kad bendruomenė gali įtakoti žmogaus socializaciją edukaciniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Kadangi bendruomenės jungia žmones, turinčius bendrus interesus, todėl norint kryptingai organizuoti bendruomenės veiklą, išryškėja būtinybė ištirti bendruomenės narių interesus. Bendruomenė daro įtaką savo nariams ir tuo pačiu atveria plačias galimybes sprendžiant jų problemas ir tenkinant jų poreikius.
Bendruomenės sistemos formos
Bendruomenės sistema gali būti pačių įvairiausių formų, kurios visos yra labai svarbios socialiniame darbe. Visos jos įtakoja sąveiką tarp individų, šeimų ir mažų grupių. Nustatant bendruomenės ribas gali padėti žemėlapių sudarymas. Žemėlapyje nurodomos pagrindinės mažmeninės ir didmeninės prekybos vietos, sunkiosios ir lengvosios pramonės objektai, mokyklos, bažnyčios, kitos kultūros institucijos, tautinių mažumų rajonai, vietos, kuriose gyvena etninės ir socialinės grupės. Suklasifikuoti bendruomenių sunku dėl egzistuojančių skirtumų ir daugybės skirtingų kintamųjų. Galima tik pažymėti tris sritis, kurios yra svarbiausios nustatant bendruomenės bruožus - tai: dydis; bendruomenės vidaus prigimtis; socialiniai - kultūriniai ypatumai.
L.C. Johnson (2001) išskiria keturis bendruomenių tipus pagal dydį: mažas miestas (15 - 20 tūkst. gyv.), mažas rajono centras (8 - 20 tūkst. gyv.), kaimo bendruomenė (iki 10 tūkst. gyv.) ir rezervato bendruomenė. Nustatant bendruomenės prigimtį renkama informacija siekiant identifikuoti esamą socialinę sąveiką bendruomenės viduje, numatyti galimą poveikį bendruomenei ar iš bendruomenės pusės, bendruomenės išteklius, jos vertikalius ir horizontalius ryšius.
Socialinio darbo uždaviniai bendruomenėje
Socialinis darbas bendruomenėje apima įvairius uždavinius, tokius kaip:
- Šalinti kliūtis ir mažinti žmonių diskriminaciją, t.y. nuolat kritiškai vertinti įprastinius organizacijų bei institucijų veiklos būdus ir institucijų bei žmonių tarpusavio ryšius (p.
Apibendrinant galima pasakyti, kad bendruomenę galima pažinti remiantis organizuotais tyrimais. Juos išanalizavus ir įvertinus, galima efektyviai organizuoti darbą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir potencialias galimybes.
Natūralios pagalbos sistema bendruomenėje
Natūralių pagalbininkų svarba
Natūralios pagalbos sistema bendruomenėje - tai priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Natūralūs padėjėjai gali būti asmenys, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių santykių kontekste (L.C. Johnson, 2001). Dažniausiai tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Socialinis darbuotojas turėtų pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos. Viena iš priemonių atsakomybei, kurią žmonės jaučia vieni kitiems, prisiimti gali būti savarankiška maža grupė, dažniausiai spontaniškai susikūrusi, sutelkusi žmones, turinčius panašių problemų ar interesų.
Savanorių veikla bendruomenėje
Savanorių veiklos sritys bendruomenėje gali būti labai įvairios: kova už permainas, aktualizuojant pokyčius bendruomenėje; visuomeninė veikla įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas; vadybinė veikla (įvairių programų sudarymas, vykdymas ir kontrolė); savipagalba (mikrorajono socialinio klimato gerinimas, dalyvavimas pagalbos sau grupėse); finansinių išteklių paieškos (V. Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p. Kontaktų užmezgimas apima tiek verbalinius, tiek ir neverbalinius ryšius; tai procesas, susidedantis iš diskusijos, dialogo, klausinėjimo bei klausymo ir pastangų vieniems kitus suprasti. Kontaktus su tiksline grupe sociokultūrinis darbuotojas gali formuoti dvejopai: kaip informacinį pokalbį ir kaip interviu. užmezgant kontaktus reikia rasti pusiausvyrą tarp draugiškos, komunikabilios, atviros laikysenos ir dalykiškumo, orientuoto į informacijos kaupimą (Spierts M., 2003, p. Grupinis savanorių kuravimas užima mažiau laiko, tačiau grupėje rečiau išsakomi asmeniniai klausimai ir problemos. Organizavimas ir administravimas apima: įstaigų ir lokalinių punktų administravimą, finansų vadybą ir administravimą, praktikantų ir bendradarbių kuravimą, reklamą ir viešuosius ryšius.
Sociokultūrinio darbo politika
Sociokultūrinio darbo politika apima tikslų realizavimo strategiją. Kadangi bendruomenėse susiduriama su įvairiais žmonių poreikiais ir interesais, būtina pasiūlyti įvairių kultūrinių renginių ir paslaugų paketą. Pagal šias sritis galima nustatyti sociokultūrinio darbo poziciją kitų mokymo, socialinės gerovės ir kultūros įstaigų atžvilgiu.
Jai būdingas darbo metodas, kuris teikia galimybių kuo geriau prisiderinti prie dalyvių kultūros ypatumų bei įpročių. (M. Spierts, 2003, p. Visos paminėtos sutelkties sritys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Rekreacija yra žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė, ir darbas, ir poilsis, ir pramogos, ir tradicinė visuomenės iš kartos į kartą perduodama humanistinė, žmonių gyvenimo būdo, filosofinė proceso schema, leidžianti spręsti laikmečio problemas. Individo elgseną rekreacijoje įtakoja jo gyvenimo stilius, vertybės, nuostatos, interesai, aplinka. Terapinių grupių dalyviai gana pasyvūs. Paramos grupėse specialistų vaidmuo nėra toks svarbus. Savivaldžiose grupėse profesionalūs darbuotojai siekia įgalioti dalyvius perimti grupės darbą ir jį toliau plėtoti. Svarbiausias tikslas - padėti atsirasti vadovybei iš grupės ar bendruomenės gelmių (Sutton C., 1999, p.
Grupių formavimosi etapai
Susidariusios grupės (bendruomenės) išgyvena keletą etapų: formavimą, šturmavimą, normavimą, vykdymą. Formavimo etapui būdingas nerimas, lyderio ieškojimas, užduočių ir situacijų netikrumas. Šturmavimo etapui būdingas konfliktas tarp atskirų žmonių ir subgrupių, iššūkis vadovybei ir priešinimasis grupės tikslams ir užduotims. Normavimo etape įsivyrauja didesnis stabilumas, normas pripažinti skatinantis grupės struktūros susidarymas, sutelktumo didėjimas. Vykdymo etape atsiranda didesnis dėmesys užduočiai, konstruktyvus problemų sprendimas (Sutton C., 1999, p. 163).
Socialinės atskirties mažinimas
Švietėjiška veikla, organizuojama bendruomenėse, mažina įvairių socialinių grupių socialinę atskirtį. Aktualiausios socialinės atskirties grupės yra:
- Neįgalieji.
- Ilgalaikiai bedarbiai.
- Asocialūs asmenys.
- Mažas pajamas gaunančios šeimos.
- Asmenys, iškritę iš švietimo sistemos.
Darbas su benamiais
Benamystė yra vienas šiuolaikinės visuomenės iššūkių, su kuriuo susiduria tiek atskiros šalys, tiek pasaulinė bendruomenė. Tai ne tik fizinė gyvenamosios vietos netektis, bet ir gilus socialinis atskirtis, ekonominė nelygybė, sveikatos problemos bei psichologinis pažeminimas. Benamystės priežastys gali būti labai skirtingos. Tai gali būti ekonominė krizė, darbo netekimas, sveikatos problemos ar psichikos ligos. Kai kuriais atvejais, benamystė tampa smurto šeimoje ar priklausomybių pasekme.
Pasekmės apima ne tik gyvenamosios vietos trūkumą, bet ir socialinio ryšio praradimą. Asmenys be gyvenamosios vietos dažnai susiduria su sveikatos problemomis, tokiomis kaip infekcijos, lėtinės ligos ar psichikos sutrikimai, nes neturi galimybės gauti tinkamos medicininės pagalbos.
Socialiniai darbuotojai atlieka esminį vaidmenį, dirbdami su asmenimis be gyvenamosios vietos:
- Pagalbos teikimą: socialiniai darbuotojai rūpinasi saugia nakvyne, maisto dalijimu, higienos paslaugomis ir medicinine priežiūra. Tai yra pirma pagalba, kuri padeda patenkinti būtiniausius poreikius.
- Konsultavimą ir psichologinę paramą: dažnai asmenys be gyvenamos vietos susiduria su psichologiniais iššūkiais. Socialiniai darbuotojai padeda jiems spręsti emocines problemas, atkurti pasitikėjimą savimi ir padeda rasti naujus gyvenimo tikslus.
- Reintegraciją: socialiniai darbuotojai padeda ieškoti darbo, tvarkyti dokumentus ir rasti ilgalaikį būstą.
Darbas su šiais asmenimis yra svarbus socialinės srities aspektas, kuriam reikia jautrumo, empatijos ir praktinių įgūdžių. Daugelis šių asmenų turi psichikos sveikatos problemų arba yra patyrę traumą. Kiekviena iš šių metodikų turėtų būti pritaikyta prie individualių žmonių poreikių ir vietos bendruomenės sąlygų.
Socialinis darbas yra neatsiejama darbo su benamyste dalis. Tai daugiau nei materialinė pagalba - tai pastangos atkurti žmogaus orumą, suteikti viltį ir galimybes pradėti gyvenimą iš naujo.
tags: #socialinis #darbas #su #bendruomene