Socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje).
Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Apie socialinio darbo tikslus, iššūkius ir žmones, kurie imasi šios profesijos, 15min kalbasi su Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo instituto dėstytojais: doc. dr. Alina Petrauskiene, doc. dr. Brigita Kairiene ir doc. dr. - Šią profesiją yra apipynę nemažai stereotipų.
Viešojoje erdvėje vyrauja stereotipas, kad socialinis darbas yra dokumentacijos pildymas, pirkinių atnešimas ar ligonių priežiūra namuose. Universitete studentai mokosi teikti profesionalią pagalbą problemas patiriančiam žmogui.
Socialinis darbuotojas turi padėti žmogui atgauti savarankiškumą - padėti atrasti jo gyvenimą, atstovauti jo teises, atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Taip pat skaitykite: Šventinės Kūčios grupinio gyvenimo namuose
Tačiau norint tai padaryti, būtina surasti ir įvertinti priežastis, kodėl žmogus atsidūrė sudėtingoje situacijoje.
Manau, kad visuomenės požiūris į socialinį darbą pasikeitė. Pradėta suprasti socialinio darbuotojo indėlį ir pastangas kuriant socialinę gerovę ir gerinant gyvenimo kokybę. Taip buvo tikrai ne visada.
Tiesa, neretai apie šio darbo ypatumus pradedama kalbėti tik ištikus krizėms. O kasdienis darbas, kuris yra lėtas procesas, retai matomas ir parodomas. Pradedame suprasti, kad nuo to, kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe, priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė.
Reiktų pasakyti, kad pagaliau pradedama kreipti dėmesį ne tik į gyvenimo trukmę, bet ir į jo kokybę. Dabar įvairios nelaimės vis dažniau priverčia visuomenę atsigręžti ir pagalvoti, kur yra jų priežastys.
Kitaip tariant, pradedame suprasti, kad nuo to, kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe, priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė. Kad investicijos į žmogų lemia, kokią grąžą turėsime. Tai yra investicija į kiekvieną žmogų, nepriklausomai kokio amžiaus, būklės, sveikatos ar socialinio statuso jis bebūtų.
Svarbus pokytis, kad kitų sričių profesionalai pagaliau socialinius darbuotojus ėmė laikyti lygiaverčiais komandos nariais. Pavyzdžiui, kai kalbame apie pagalbą šeimai, turi bendradarbiauti visas skirtingų profesijų tinklas: policija, mokykla, sveikatos priežiūros ir vaikų teisių apsaugos institucijos, vietos bendruomenė.
Socialinis darbuotojas negali dirbti vienas - tai specialistas, telkiantis kitus specialistus ir veikiantis komandoje. Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas - mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti. Tai yra iššūkis, nes trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bet kito pasirinkimo nėra. Taip pat socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos - suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti.
Tik nuo studijuojančio žmogaus sąmoningumo, siekių ir norų priklausys, ką jis galės nuveikti. Į bakalauro studijas dalis ateinančių studijuoti jau turi įgiję savanoriškos veiklos patirties, socialinio darbo lauką pažįsta.
Svarbu išmokti dirbti tiek su individais, tiek su grupėmis, tiek su bendruomenėmis. Darbas su individu yra tai, konsultuoti socialiniais klausimais, atsekti problemų atsiradimo priežastis. Tam labai reikalinga analitinės kompetencijos. Galiausiai - darbas su bendruomene ir įvairios projektinės veiklos, kuriose socialiniai darbuotojai koordinuoja paslaugų teikimą, jį vertina.
Universitete studentai pasirenka specializaciją, kuri tikslingai siejasi pagalbos teikimu įvairioms grupėms: vaikai, šeimos, neįgalūs žmonės, nuteistieji ir t. t. Taigi, pasirinkimo laukas yra labai platus, o ši specializacijų įvairovė suteikia galimybę atrasti save.
Įvairūs tyrimai rodo, kad žmogus yra laimingiausias, kai padeda kitiems. Kai žiūri į socialinius darbuotojus, tai iš tikrųjų ir yra pagrindinis dalykas, kuris juos motyvuoja. Dažnai jie yra vienintelė pagalbos galimybė tiems žmonėms, bet kartu ir tie, kurie geriausiai mato patį sveikimo procesą.
Principinė socialinių darbuotojų nuostata yra stiprybių perspektyva - pamatyti, ką klientas turi gero, kur jis yra stiprus, ir kaip su tuo galima judėti pirmyn.
Iš esmės, socialinis darbas yra galimybė padėti žmogui plačiąja prasme. O tai ir yra mūsų misija. Ir kiekvienam būtų naudinga kartais pasižiūrėti į situaciją iš socialinio darbo perspektyvos - nelikti abejingiems bet kokiam skausmui, bet kokiai nelaimei. Nežiūrėti tik į atlygį ar sąnaudas, bet suvokti, kad galima išgelbėti žmogų tiesiog pasakius kažką gero, pasiūlius pagalbą.
Galiausiai, empatijos, kurios mums kartais trūksta - įsijautimo į kito žmogaus situaciją ir neabejingumo. Apskritai tai yra universalus, visoms profesijoms reikalingas dalykas. Juk norime eiti ir pas gydytoją, kuris yra empatiškas ir geba įsijausti į situaciją, tikimės, kad mokytojas neliks abejingas vaiko problemoms.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu sąvoka bendradarbiauti kildinama iš lotyniško žodžio cooperari - bendradarbiauti (daryti ką bendromis jėgomis).
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2003) bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius.
Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo. Bendradarbiavimas gali būti laikinas ir nuolatinis, privatus ir viešas, formalus ir neformalus.
Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį. Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla.
Socialiniuose moksluose bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip socialinės sąveikos (lotyniškas atitikmuo - interakcija) forma, naudojama siekiant: a) organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti individualias pastangas, t. y. sąveikauti vienas su kitu; b) įgyvendinti bendrus tikslus, kurių kiekvienas partneris atskirai negalėtų pasiekti arba pasiektų daug sunkiau.
Bendradarbiavimo sritys - atitinkamų veiksmų sistemos kūrimas ir partnerių gerų santykių sukūrimas - yra reikšmingos ir svarbios socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi.
Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan. Keičiantis idėjomis, informacija, žiniomis, nuomonėmis, patirtimi ir resursais.
Šis procesas padeda užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų. Bendradarbiavimo ir kontaktų palaikymo vertė ir pranašumai didėja labiau, kuo aktyviau šioje veikloje dalyvaujama.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas.
Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Tarpinstitucinis koordinuotas darbas išviešina tokias problemas: profesionalis įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę ištvermę bei išteklių stoką.
Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo į socialines demokratines struktūras, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą.
Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairios veiklos patirtį, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinis darbas ir bendradarbiavimas
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą.
Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Minėta prieštara kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemts sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Socialinis darbuotojas dirbdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis darbo sutartyje jau turi numatytas funkcijas, kurias jis prisiima vykdyti, tačiau esminė funkcija - suteikti socialinę pagalbą senėjimo proceso paveiktiems asmenims, labiausiai yra susijusi su gebėjimu įžengti į savo kliento pasaulį, jį suprasti, atjausti, identifikuoti, ko iš tiesų jam reikia, o svarbiausia, sustiprinti jo norą gyventi ir, jei neišvengiama, priimti skausmą, ligą ir apribojimus.
Tačiau tikrovė, kad klientas toliau sens, būklė silpnės ir jis mirs, neretai sukelia prieštaringus jausmus ir patį profesinį darbą socialinis darbuotojas gali išgyventi kaip beprasmį ar mažiau prasmingą. Tad šis tyrimas - tai mėginimas įžengti į prasmingai savo gyvenimą kuriančių senolių (80 metų ir vyresnių) vidinį pasaulį ir patyrinėti, kaip jie geba tvarkytis su gyvenimu, kad savo kasdienybės dienas persmelkia susitaikymu ar net džiugesiu.
tags: #gyvenimo #prasmes #ieskos #aspektai #socialinio #darbo