Socialinis darbas: profesijos apibrėžimas ir svarba Lietuvoje

Kiekvienas iš mūsų turime didesnių ar mažesnių problemų. Svarbus yra pats žmogaus požiūris kaip jas priima - vienam net ir maža problema gali atrodyti pati didžiausia tragedija. Ne visiems visuomenės žmonėms yra lengva funkcionuoti, išgyventi savo iššūkius ir krizes be tarnybų pagalbos.

Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.

Socialinis darbuotojas padeda senjorui.

Socialinis darbuotojas, šiuo atveju, yra arčiausiai rizikos grupių esantis asmuo, tad tiesiogiai turi išgyventi ir kitų žmonių bėdas. Tačiau darbas su rizikos grupėmis reikalauja labai plataus spektro išsilavinimo, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su galimai socialinio funkcionalumo sutrikimų turinčiais asmenimis.

Socialinio darbo profesijos raida ir ypatumai

Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).

Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje).

21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.

Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.

Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną minima Socialinių darbuotojų diena.

Socialinio darbuotojo kompetencijos ir vaidmenys

Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius. Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais.

Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.

Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.

Socialinio darbo samprata, anot McPherson ir Abell (2022), yra profesija, pirmiausia susijusi su psichosocialinių problemų ir trūkumų, egzistuojančių asmens ir jo socialinės aplinkos santykiuose, ištaisymu.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.

Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.

Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene. Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus.

Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.

Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių. Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria. Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.

Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias.

Socialinis darbuotojas bendrauja su klientu.

Bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe

Socialinis darbuotojas, sistemingai padėdamas rizikos grupėms, valstybei gali sukurti pridėtinę vertę. Viena iš vietų, kur rengia šios srities specialistus - Klaipėdos valstybinė kolegija. Trejus metus trunkanti socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialinius darbuotojus, gebančius nuolat besikeičiančioje visuomenėje profesionaliai ir kūrybiškai taikyti socialinio darbo žinias ir įgūdžius teikiant socialinę pagalbą skirtingoms klientų grupėms. Numatoma studijų programa yra taip, kad per numatytą laikotarpį būtų įgytos kuo įvairiapusiškesnės kompetencijos. Iš viso studijų laikotarpiu per trejus metus galima įgyti nemažai praktinės patirties. Yra numatomi net trys praktikos etapai: pažintinė praktika, pradinė praktika ir pagrindinė praktika. Šiuo metu socialinio darbo studijas siūlo dauguma didžiųjų Lietuvos universitetų ir kolegijų. Specialiai šias dažniausiai studentai pasirenka ne atsitiktinai, o turėdami natūralų norą padėti kitam. Dažnai tokį interesą turėdami moksleiviai dar vidurinėje dauguma išbando alternatyvias šio darbo sritis: darbą organizacijose, darbą su žmonėmis.

Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes. Socialinis darbas  tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jo galimybes ir jam dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jo atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.

Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. Dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių  bendradarbiavimas. Šis principas užtikrina žmogaus socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei tarpusavio pagalbą. Šiais principais suteikiama pagalba asmeniui ar šeimai.

Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams.Šis darbas reikalauja inspekcijos, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt. Šios organizacijos veikia siekdamos bendro tikslo, laikydamosi naujų sprendimo taisyklės ir bendrų reikalavimų. Pagrindinis tikslas  kliento (re-) integracija į visuomenės gyvenimą, t. y. jo galios savarankiškai gyventi tam tikroje socialinėje aplinkoje suaktyvinimas. Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šį tikslą. Tai ne tik galimybė, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus. Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų  nevisiškai integruoja klientus į visuomenę.

Šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.

Bendradarbiavimas padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai yra informacija, žinios, gebėjimai. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldaus) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje. Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda  bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.

Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.

Pavyzdžiui, R. Civinskas (2006) pastebėjo, kad organizuojamos paramos vaikui mechanizmas neveikia dėl to, kad neveikia tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo mechanizmas. Esantis kontekstas, reikalauja ypatingo bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą. Šiais agentais ir pastarųjų ryšys su klientais  tai svarbus teigiamas socialinio darbo veiklos baras, susijęs su tuo, kad būtent telkiamos pastangos koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas. Tai asmens ar kitų ekologinių veiksnių. Čia atsispindi socialiniam darbui būdinga ir plintanti filosofija, kartu socialinio darbo praktikos bruožas  pastangos taip spręsti problemas, kad jos didintų kliento individualų ir kolektyvinį integralumą ir stiprintų jo pajėgumą įveikti keblias situacijas, į kurias jis yra patekęs.

Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, įveikiant gyvenimo problemas. Tai pagrindinis profesijos reikalas, kuriam yra skirta visa vertybių ir profesinių žinių sistema. Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių.

Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.

Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip:

• Santykio palaikymo ir bendravimo būdas.
• Priešingybė konkuravimui.
• Priešingybė biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.

Socialinis darbas  viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Esantis kontekstas kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius. Siekiama patenkinti atitinkamus kliento poreikius. Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.

Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.

Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais.

Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.

tags: #socialinis #darbas #profesines #veiklos #ivadas