Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs. Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka.
Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą.
Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas. Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014)). J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų.
Nerimauti dėl motyvacijos stokos kartais tenka įvairiose šeimose: sunkumus patiriantys klientai dažnai nemotyvuoti spręsti savo problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013). R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) tyrimas parodė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą įvardijo šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku.
Tyrimai rodo, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015)). Socialinę riziką patiriančios šeimos dažnai neigia savo problemas ir prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija dažnai būna vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti įprastą gyvenimo būdą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
L. Bartulienė (2006) pabrėžia, kad teikiant paslaugas svarbu užmegzti pasitikėjimu pagrįstus ryšius su klientu. Specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Nebrėžti teigusio požiūrio ir rodyti empatiją - tai kritiniai veiksniai. E. Januškevičienės (2017) tyrimas rodo, kad siekdami sužadinti kliento pokyčius, socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius ir kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialinius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Tačiau įrašant šeimą į „socialinės rizikos šeimų sąrašą“, socialiniam darbuotojui tenka labai sunki užduotis - padėti šiai šeimai. Tai gali būti labai sudėtinga, nes šeima gali būti labai įpykusi. Įgalinimas šiame apibrėžime - pagrindinė sąvoka. Ir tai sudėtinga sąvoka, nes tik ją įgyvendinant praktikoje tampa aišku, ar klientas vėl gali tvarkytis su savo problemomis ir ar gyvenimo kokybė pagerėjo. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Pastaruoju atveju klientas taptų priklausomas nuo socialinio darbuotojo.
Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Kaip to pasiekti ir nuo ko pradėti galima atrasti tik konkrečioje situacijoje. Dažnai atrodo, jog reikia rizikuoti. Kaip įgalinti konkretų klientą dažnai yra diskusijų tarp socialinių darbuotojų tema. Tai išaiškėja tik per konkrečius pavyzdžius: „Po kursų apie socialinį darbą parvykusi į darbą supratau, kad aš tikrai per daug darau už klientus.“
Šeima su alkoholio vartojimu ir sunkumais tvarkant buities reikalus gali būti nepasitikinanti ir sunkiai įtraukiama į bendradarbiavimą. Tačiau vienas iš pavyzdžių - kaip socialinio darbuotojo kolegės įsikišimas gali keisti situaciją: „Ji paėmė klientei duotus pinigus ir pati nuėjo į paštą.“ Tokie praktikos fragmentai skatina aprašyti įgalinimo patirtis ir dalintis jas su kolegomis siekiant geresnių rezultatų.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Tyrimo tikslas - teoriniu ir empiriniu būdu atskleisti socialinių darbuotojų vertybių raišką santykiuose su klientais bei analizuoti konfliktų valdymą. Tyrimas atliktas kokybiškai su 7 socialiniais darbuotojais. Tai leidžia išryškinti, kaip darbuotojai prisitaiko prie kliento ir situacijos, keičia savo vaidmenis ir išlaiko profesionalumą, kai klientai nenori keistis. Konfliktai kyla dėl skirtingų požiūrių, klientų agresijos, priklausomybių ir nepagrįstų reikalavimų.
Šeiminiai patirtiniai virsmai - teigiamos patirtys apima ryšio užmezgimą, įkvėpimą pokyčiams, palaikymą, padrąsinimą ir mentorių vaidmenį, o neigiamos - nesitikėjimą, mažą pastangų į įgalinimą ir neigiamas nuostatas. Streso valdymas socialiniame darbe yra būtinas, nes darbuotojai dirba su kitų žmonių išgyvenimais. Supervizijos, pokalbių tinklas ir komandinio darbo skatinimas - pamatinės strategijos siekiant išvengti išsekimo ir pagerinti profesinę savijautą.
Intervencijos principai ir praktikas: kaip įgalinti klientą
Įgalinimas - pagrindinė sąvoka, kuria siekiama, kad klientas gebėtų pats spręsti savo problemas ir būti atsakingas už savo gyvenimą. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, o ne už jį. Intervencija turi būti orientuota į teigiamus pokyčius, kurie padėtų šeimai sustiprinti vidinį potencialą, pagerinti gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir atstatyti socialinius santykius.
Šeimos, kurios įtraukiamos į socialinę riziką, gali reaguoti į pagalbą skirtingai dėl savo motyvacijos, pasitikėjimo specialistais ir informacijos apie teikiamas paslaugas trūkumo. Dėl to svarbu bendrauti be smerkiamo tono, užtikrinti konfidencialumą ir skatinti pasitikėjimą. Tokiu būdu socialiniai darbuotojai gali kurti saugius santykius, kuriuose klientai jaučiasi laisvai dalintis sunkumais ir priimti pagalbą.
Avanšūro ir įgalinimo praktikai įtraukti į praktiką tokius elementus kaip: aiškiai paaiškinti paslaugų tikslus ir galimą naudą, kurti draugiškus tarpusavio santykius, kaupiant su klientu informaciją ir demonstruojant empatišką požiūrį, siekiant įsijausti į jų situaciją. Tokiu atveju klientas jaučiasi gerbiamas, konfidencialumas yra užtikrinamas, o paslaugos tampa labiau įtraukiamos.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Streso valdymas socialiniame darbe
Socialiniai darbuotojai dirba nuolat kintančioje, daugialypėje aplinkoje ir susiduria su įvairiais klientais. Konfliktai yra neišvengiami dėl skirtingų požiūrių, reikalavimų nevykdymo, klientų priešiškumo, priklausomybių ir emocinio intelekto stokos. Konfliktų metu socialiniai darbuotojai stengiasi prisitaikyti prie kliento ir situacijos, išlaikyti profesionalumą ir lankstumą, keisti vaidmenis, kad užtvirtintų tarpasmeninį supratimą.
Streso pasekmės gali būti įvairios: prastėjantis miegas, nuotaikų kaitos, nerimo, apetito pokyčiai, perdegimo rizika. Vienas iš efektyvių būdų - supervizijos ir komandinė parama, kurios skatina refleksiškai įsiklausyti į save, identifikuoti streso šaltinius ir rasti individualius bei grupinius sprendimus. Taip pat svarbu įtraukti saugų poilsį, pertraukas darbe ir laikytis dienotvarkės, kad būtų išlaikytas darbingumas ir psichologinė sveikata.
Sveikai reaguojant į stresą taikomos priemonės apima pokalbius su kitais žmonėmis, prasmingą veiklą, atsipalaidavimo technikas, humorą ir socialinį palaikymo tinklą. Nesveikos streso įveikos priemonės, tokios kaip izoliuotas darbas, nepiešiama emocinė užsidarymo ar agresijos forma, gali nuvesti prie dar labiau pablogėjusios savijautos. Todėl rekomenduojama skatinti kolegų paramą, reguliarų poilsį ir darbo pertraukėles.
Konfliktų valdymo praktikos socialiniame darbe
Konfliktai kyla dėl skirtingo požiūrio, klientų priešiškumo ir elgesio problemų. Socialinio darbuotojo vaidmenų lankstumas ir gebėjimas taikyti skirtingus elgesio modelius gali sumažinti įtampą ir skatinti taikų sprendimą. Tyrimai rodo, kad svarbu ne tik analystiškai išnagrinėti kliento elgesį, bet ir suvokti, kaip socialinio darbuotojo elgesys gali skatinti konfliktus. Todėl tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų patirtį valdant konfliktus su klientais ir numatyti efektyvias, etines praktikas.
Aktualūs praktiniai renginiai: gebėjimas įgalinti klientą dažnai išreiškiamas per konkrečius, praktikoje išbandytus pavyzdžius, kuriuose socialinis darbuotojas skatina klientą imtis atsakomybės, kol klientas sprendžia savo problemas. Pavyzdžiai iš praktikos - kvietimai kolegoms pasidalinti įgalinimo patirtimi, siekiant tobulinti bendrą praktiką ir gebėjimą dirbti su socialinės rizikos šeimomis.
Socialinis darbas Lietuvoje ir užsienyje analizuoja konfliktus, jų sprendimą ir valdymą, tačiau dažnai dėmesys sutelkiamas į socialinio darbuotojo vaidmenis conflictų metu ir į sprendimų strategijas. Šio tyrimo tikslas - gilintis į klientų ir socialinių darbuotojų elgesio įtaką tarpasmeniniams konfliktams bei parodyti, kaip profesionalumas, empatiškumas ir pagarba įtakoja paslaugų kokybę.
Praktinės įžvalgos ir rekomendacijos
- Prieš diegiant intervencijas būtina užtikrinti konfidencialumą ir skaidrią komunikaciją su šeimomis.
- Siekti įgalinti klientą, o ne daryti už jį - skatinti atsakomybės jausmą ir mažais žingsneliais pasiekti pokyčius.
- Streso valdymas turi būti nuolatinė darbo dalis - naudoti supervizijas, grupinę paramą ir pertraukas.
- Svarbu išlaikyti pagarbią, be smerkiamo požiūrio bendravimą, vengti vienareikšmių sprendimų, kurios neatsižvelgia į kliento patirtis.
- Kolektyvinis darbas ir mentorystė gali sustiprinti socialinių darbuotojų gebėjimą įveikti konfliktus ir teikti kokybišką pagalbą.
tags: #socialinis #darbas #kaip #problemos #siaus #klientais