Socialinis darbas su vaikais ir vaiko teisių apsauga yra itin svarbi sritis, kurios tikslas - užtikrinti kiekvieno vaiko gerovę ir saugumą. Lietuvoje ši profesija yra palyginti jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę.
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti vaiko gerovės politiką ir vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, atskleidžiant socialinių darbuotojų vaidmenį ir problemas, su kuriomis jie susiduria dirbant su vaikais.
Socialinio darbo esmė ir svarba
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija apibrėžia socialinį darbą kaip veiklą, prisidedančią prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, diskriminacijos ir išnaudojimo priežastis bei pasekmes.
Ši veikla reikalauja plataus žinių spektro, apimančio humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas disciplinas.
Socialinis darbas su įvairiomis žmonių grupėmis, įskaitant vaikus, reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Pavyzdžiui, dirbant su vaikais, būtina gerai išmanyti vaiko teises, tarptautinius standartus ir nacionalinius teisės aktus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbas yra profesija, kurioje susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo.
Dėl to socialinį darbą neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai, pavyzdžiui, kad tai tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų arba kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas.
Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes.
Socialinis darbas su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei.
Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Vaiko gerovės politika Lietuvoje
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva orientuojasi į gerovės valstybių modelį, kuriame vaiko gerovės politika yra socialinės politikos ir apsaugos dalis.
1994 metais Lietuvoje pradėta kurti vaikų teisių apsaugos teisinė bazė ir institucinė sistema, o 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuva prisiėmė įsipareigojimus įgyvendinti tris pagrindinius principus: vaiko teisę į apsaugą, aprūpinimą ir vaiko dalyvavimą ginant jo teises.
Taigi, buvo restruktūrizuotos tam tikslui skirtos institucijos, priimti vaiko gerovę reglamentuojanty įstatymai, teisės aktai, dokumentai, sukurtos įvairaus lygio strategijos ir jų įgyvendinimo planai, į veiklą aktyviau įsitraukė NVO, mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose įsteigti socialinio darbuotojo ir pedagogo etatai.
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau - Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi.
Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau - TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai.
Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos. Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija.
Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti. Trumpai tariant: visi specialistai, kurie yra atsakingi, ieško būdų, kad Įstatymas taptų įgyvendinimas.
Įstatymas suteikia struktūrą ir asmenys, kurie įsitraukia į jo įgyvendinimą, taip pat turi turėti omenyje konkrečius vaikų poreikius, stiprybės ir vaiko bei jų supančių asmenų sugebėjimus, galimybes.
Visiems specialistams reikia laiko, kad sukurtoje struktūroje rastų/ atrastų savo konkrečias užduotis, atsakomybes, kompetencijas. Būtina susipažinti su kolegomis iš kitų organizacijų, sužinoti jų užduotis ir rasti konstruktyvų informacijos pasidalinimo būdą, išlaikant konfidencialumą ir pan.
Kovojant su minėtais aspektais, nepaisant gero linkinčių/ norinčių padėti asmenų įsitraukimo, vaikas/ jaunuolis, jos/ jo tėvai ar kiti globėjai gali lengvai pasimesti ar net pradingti.
Mes diskutuojame, dalinamės patirtimi, klausimais ir rūpesčiais reguliariuose grupiniuose susitikimuose, kuriuose įsitraukę praktikai iš skirtingų organizacijų. Šis straipsnis taip pat yra mūsų susitikimų rezultatas . Šio straipsnio pagrindą sudaro 5 pavyzdžiai, kuriuos parašė praktikai, kadangi norime ir toliau kalbėti apie praktiką/ realybę.
Daugelis skaitytojų atpažins socialinių darbuotojų ir atvejų vadybininkų, kurie parašė pavyzdžius, keliamas problemas, temas ar klausimus. Kiti skaitytojai gali neatpažinti paminėtų temų, kadangi gali skirtis jų požiūris ar užduotys.
Pavyzdys 1
Pirmasis pavyzdys paraišytas atvejo vadybininkės. Jos dėmesio centre yra mamos alkoholio priklausomybės problema. Lieka neaišku, kaip šiame pavyzdyje yra įsitraukusi Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. “Šeimą sudaro trys asmenys - mama, jos partneris ir paauglys sūnus. Mama turi alkoholio priklausomybės problemą. Šeimos gyvenimo sąlygos yra skurdžios ir jų gyvenamoji vieta nutolusi nuo miesto ir dėl šios priežasties jiems sudėtinga pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Moteris nedirba ar dirba tik atsitiktinius darbus, kadangi alkoholio vartojimas turi didelį poveikį jai. Ji negali susitvarkyti su kasdieninėmis problemomis - tokiomis kaip darbas ar sūnaus mokymosi problemos. Tai ją labai erzina/ liūdina ir dėl alkoholio vartojimo jos emocijos siūbuoja. Ji emocionali, verksminga ir impulsyvi. Jos emocinė ir fizinė būklė blogėja. Po pokalbio su šeimos socialine darbuotoja, siekiant padėti spręsti iškilusias problemas, sutarėme pradėti atvejo vadybos procesą, kadangi norėjome įtraukti daugiau jos aplinkos žmonių. Jos brolį ir partnerį pakvietė į susitikimą. Moters brolis nėra priklausomas nuo alkoholio ir nori jai padėti. Bet jos brolis jau praradęs tikėjimą ja. Jos partneris taip pat turi alkoholio vartojimo problemą, tačiau nori palaikyti moterį, tačiau tam jam trūkstą socialinių įgūdžių. Klientė atvyko į susitikimą ir aiškiai matėsi, jog yra vartojusi alkoholio. Moteris buvo emocionali ir susitikimas nevyko sklandžiai. Ji atsisakė visos jai siūlomos pagalbos ir staiga išbėgo iš susitikimo. Mes nusprendėme nesukelti didesnio streso ir suteikti mamai daugiau laiko. Sutarėme, kad moteris du mėnesius galės pagalvoti dėl reabilitacijos. Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja sudarė pirmąjį pagalbos šeimai planą, kurio pagrindiniai tikslai buvo užmegzti kontaktą su kliente ir motyvuoti ją priimti pagalbą dėl priklausomybės. Plane taip pat buvo numatyta, jog socialinė darbuotoja motyvuos klientę ir suteiks informaciją apie gydymąsi, taip pat kai moteris bus pasiruošusi priimti sprendimą dėl gydymosi, jai padės emociškai pasiruošti susitikimui. Į antrąjį susitikimą moteris atvyko kartu su broliu. Jis labai palaikė moterį ir motyvavo ją gydytis. Ji buvo ramesnė ir apsisprendė ieškoti pagalbos. Su socialinės darbuotojos pagalba moteris buvo pasiruošusi pradėti gauti priklausomybės terapeuto konsultacijas, siekiant geriausios gydymo priemonės. Socialinė darbuotoja turėjo sunkiausią užduotį, ne tik motyvuoti klientę siekti pagalbos, bet padėjo jai suvokti problemos rimtumą.
Pavyzdys 2
Pirmajame pavyzdyje buvo atskirta, ties kuo buvo dirbama pirmiausia ir kokie numatyti kiti žingsniai. Moteriai nebuvo suformuluoti visi tikslai iš karto, jog ji vienu metu juos turėtų pasiekti. “Praėjus atvejo vadybos posėdžiui socialinis darbuotojas gauna pagalbos šeimai planą, kuriame yra nemažai uždavinių klientui ir socialiniam darbuotojui, siekiantiems, kad šeimoje įvyktų pokyčiai. Pasiekti pokyčių duodamas įvairus terminas nuo mėnesio iki pusės metų ar ilgiau. Dirbant ir vykdant daugybę užduočių yra sudėtinga pastebėti teigiamus pokyčius dėl paprastos žmogiškos priežasties, mūsų klientai nėra laisvi 24 valandas per parą ir tik užsigeidus, negali ateiti pas socialinį darbuotoją konsultacijai. Ir planuojant vizitus pas socialinį darbuotoją ar socialiniam darbuotojui lankantis šeimoje (nepamirškime, kad socialinis darbuotojas dirba su 15 šeimų) mėnesio ar dviejų eigoje sudėtinga pastebėti teigiamų pokyčių, nes šeima pagal planą vykdo dar 4-5 užduotis pvz. Lanko psichologą, tėvystės įgūdžių programą, planuoja su vaikais vizitus pas gydytojus ir pan. O dar socialinis darbuotojas konsultuoja trimis temomis apie vaikų auklėjimą, pozityvų bendravimą, taisyklių bei ribų nustatymą ir t.t. (!) Taigi užduotys žingsnis po žingsnio šeimai ir socialiniam darbuotojui gali būti veiksmingesnės. Kalba eina apie pagalbos šeimai plano sudarymą su konkrečia viena-dvejomis užduotimis klientui ir socialiniam darbuotojui pvz. kliento emocinė būsena neleidžia jam tinkamai nustatyti taisyklių bei ribų savo vaikams, tuomet pagalbos šeimai plane planuokime užduotis susijusias su emocinės būsenos stiprinimu: psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsultacijos pasitikėjimo savimi klausimais, išsprendus šią problemą, tobulėkime toliau ties kitomis šeimos problemomis. Socialinis darbuotojas, kuris parašė šį pavyzdį atkreipia dėmesį į realistiškus planus/ balansą tarp reikalavimų, kurie numatyti Pagalbos šeimai plane, ir kliento “kasdieninių” įsipareigojimų, tokių kaip namų ruoša, sodo priežiūra, darbas, kuriame gali būti reiklus vadovas ar bet kokios kitos pareigos. Išskiriant konkrečias užduotis ir suformuluojant prioritetus, ties kuo norima dirbti pirmiausia, reikia sudaryti skirtingus Pagalbos šeimai planus, kurie seka vienas paskui kitą. Kaip buvo minėta pirmajame pavyzdyje. Tokiu būdų formuluojant tikslus tampa aiškiau, ką reikia pasiekti. Dirbant mažais žingsneliais asmeniui suteikiamas pasitenkinimas ir keliamas jos pasitikėjimas savimi. Per daug užduočių vienu metu sukelia chaosą ir mažina koncentraciją. Gali pradėti kilti klausimai “Nuo ko pradėti? Ką daryti pirmiausi? Gerai stebėdamas ir komunikuodamas atvejo vadybininkas, padedamas socialinio darbuotojo, pastebės kada yra per dideli žingsniai ar skirta per daug užduočių vienu metu. Tai labai individualus procesas. Kaip dažnai mes sakome “Žmonės yra skirtingi...”. Pokyčiams reikia laiko. Kartais reikia žymiai daugiau laiko nei vadovai nori suvokti ir priimti tą faktą. Norint atsižvelgti į minėtus aspektus, būtina sąlygą yra geras bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bei kitų institucijų.
Pavyzdys 3
Dėl itin jautrios situacijos buvo nuspręsta nepradėti atvejo vadybos. “Spalio mėnesį gavau naują šeimą. Trumpai aprašysiu situaciją. X šeima nebuvo iki to žinoma mūsų centrui su ja nebuvo dirbamas socialinis darbas, paslaugos nebuvo teikiamos. Informaciją apie šeimą gavome iš TBK, kartu gavome ir rekomendacijas iš „Užuovėjos“ (red. pastaba vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Minėtoje X šeimoje nepilnametė patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. Mergina seksualinę prievartą ir smurtą patyrė ne šeimoje, bet iš bendraamžio. Ji kelias dienas buvo nuvykusi ištyrimui į Užuovėją. Pagal dabartinę darbo su šeimomis tvarką šeimai turėtų būti organizuojama atvejo vadyba, tačiau mano vadovai paskyrė man dirbti su šeima be vadybos ir įvertinti paslaugų poreikį. Labai džiaugiausi šiuo sprendimu, dėl to, kad problema dėl kurios su šeima buvo pradėtas socialinis darbas labai jautri. Aplankius šeimą iš karto buvo aišku, kad jiems sunku kalbėti apie įvykusį patyrimą, jie labai užsidarę savyje, jautėsi nepasitikėjimas, nenoras kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Šiuo atveju šeimos nariai prašė tik psichologinės pagalbos mergaitei. Jeigu šeimai būtų pradėta atvejo vadyba į procesą automatiškai būtų įtraukti ir kiti asmenys/dalyviai ir šeimai galimai būtų dar sunkiau atsiskleisti ir priimti pagalbą. Vertinant šios šeimos situacija smagu, kad vadovai leido su šeima dirbti be atvejo vadybos. Visų pirma dėl to kad problema labai intymi ir jautri, šeimai reikia laiko susivokti ir priimti pagalbą, socialiniam darbuotojui reikia laiko užmegzti ryšį, labiau pažinti šeimą, įvertinti realią situaciją ir apgalvoti galimos pagalbos variantus. Taip pat džiugu ir dėl to, kad buvo pasižiūrėta į šeimos atvejį individualiai. Šiame pavyzdyje patraukia dėmesį, kad bent kol kas, organizacijos vadovas nusprendžia neįtraukti atvejo vadybininkės ir vadovauti procesui paskiria socialinį darbuotoją. Toks sprendimas atrodo išmintingas dėl labai jautrios situacijos ir šeimos narių nevilties. Taip elgiantis buvo mintis, palaikyti/ suteikti pagalbą ne per daug formaliai. Organizacijai šeimą nukreipė TBK, taip pat buvo gauta rekomendacija iš “„Užuovėja“ (vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Policija buvo informuota. Socialinis darbuotojas labai džiaugėsi, jog nebuvo pradėta minėta procedūra. Tai tikriausiai buvo padaryta gerai apsvarsčius informaciją gautą iš tėvų, TBK ir “Užuovėjos”. Tai labai aiškus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą. O toks darbas reikalauja laiko. Vėl gi suformuluoti ir terminai.
Pavyzdys 4
Šis pavyzdys bendrais bruožais apibūdina atvejo vadybos procesą šeimos skyrybų atveju. Tai buvo ilgas procesas, kuris dėl kruopštaus atvejo vadybininkės darbo išsisprendė sėkmingai. “Gauta informacija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad šeimoje augančio vaiko atžvilgiu nustatytas I grėsmės lygis. Kadangi tėvui parvežus dukrą į namus, pas motiną, kuri buvo galimai neblaivi, agresyvi ir naudojo smurtą nepilnametės tėvo atžvilgiu. Iškvietus policijos pareigūnus moteris atsisakė pasimatuoti blaivumą. Pradėjus teikti paslaugas, atvejo vadybininkas drauge su socialiniu darbuotoju vyko susipažinti su motina ir vaiku. Pirmiausiai buvo pristatytas atvejo vadybos procesas, specialistai, paslaugų spektras ir kokie bus tolimesni veiksmai. Šio apsilankymo metu buvo surinkta pagrindinė informacija apie šeimą, jos artimą aplinką, kitas įstaigas, kurios teikia paslaugas. Drauge su paslaugų gavėja identifikuotos pagrindinės problemos, galimi keistini dalykai ir numatyti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis. Kadangi pokalbio metu motina emocionaliai buvo jautri, sutrikusi dėl šeimoje vyraujančių santykių, tėvo vaidmens dukros gyvenime, galimai pačios žalingai vartojimų alkoholinių gėrimų ir kitų prieštaringų minčių. Konsultacijos metu moteriai teikta psichosocialinė pagalba, pasiūlyta užregistruoti psichologo konsultacijoms. Sekantis žingsnis minėtų specialistų susipažinimas su vyriškiu, vyriškiui pristatymas atvejo vadybos proceso, paslaugų spektro ir tolimesnių veiksmų sekos. Išklausyta vyriškio nuomonė ir pozicija dėl patiriamų sunkumų bendravime su motina., vaiko auginime. Aptarti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis, atsižvelgiant jog vyriškis gyvena kitame mieste. Atvejo vadybininkas išsiunčia informaciją, pagal individualų šeimos poreikį, įvairių įstaigų specialistams dėl organizuojamo atvejo nagrinėjimo posėdžio. Renkasi informaciją apie š…
Rizikos šeimų padėtis ir prevencinio socialinio darbo svarba
Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas rizikos šeimų padėčiai ir prevencinio socialinio darbo svarbai. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį identifikuojant rizikos veiksnius, teikiant pagalbą šeimoms ir užtikrinant vaikų saugumą.
Prevencinis socialinis darbas padeda išvengti krizinių situacijų ir užtikrinti vaikų augimą saugioje ir palankioje aplinkoje.
Socialinių darbuotojų vaidmuo ir problemos dirbant su vaikais
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su vaikais, atlieka daugybę funkcijų, įskaitant:
- Vaiko ir jo šeimos socialinės pagalbos poreikio įvertinimą.
- Socialinės pagalbos administravimą.
- Įvairių socialinio darbo metodų taikymą, vadovaujantis nacionaliniais, tarptautiniais teisės aktais bei profesine etika.
- Sistemingos ir kompleksinės pagalbos teikimą vaikui ir jo šeimai įvairiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir organizacijose.
- Saugumu grįsto ryšio su vaiku bei jo aplinka užmezgimą ir vystymą.
- Socialinių ir kompleksinių paslaugų įgyvendinimo galimybių numatymą vaikui ir jo šeimai.
Nepaisant svarbaus vaidmens, socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiomis problemomis, įskaitant didelį darbo krūvį, nepakankamą finansavimą, kvalifikacijos kėlimo galimybių trūkumą ir visuomenės nepakankamą supratimą apie socialinio darbo svarbą.
Socialinio darbuotojo funkcijos Kupiškio socialinių paslaugų centre
Kupiškio socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su šeimomis, vadovaudamasis žmogiškosiomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais, planuoja ir teikia socialinę pagalbą šeimoms jų socialinėje aplinkoje. Socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės įgūdžius, socialinius įgūdžius, skatinant glaudesnį šeimos santykį su socialine aplinka, organizuoja šeimų pagalbos sau grupes, kitą prevencinę pagalbą.
Jis tarpininkauja šeimai dėl pagalbos priemonių, parengia šeimos narius kreiptis į kitas institucijas, kuriose šeima gali gauti pagalbą, nusiunčia ir, esant poreikiui, palydi į jas.
Socialinis darbuotojas bendradarbiauja ir veikia kartu su atvejo vadybininku organizuojant, planuojant ir teikiant pagalbą šeimai, teikia siūlymus atvejo vadybininkui dėl pagalbos šeimai efektyvumo, keičiasi informacija apie situaciją šeimoje su atvejo vadybininku, informuoja jį apie pokyčius šeimoje. Jis dalyvauja atvejo nagrinėjimo posėdžiuose, rengia informacinius ir kitus dokumentus, paklausimus ir atsakymus valstybės ir savivaldybių įstaigoms, nagrinėti skundus ir pasiūlymus.
Socialinis darbuotojas pagal Centro nustatytą tvarką veda šeimų apskaitą, formuoja ir tvarko jų asmens bylas, rengia ir atsako į su šeimomis susijusius raštus, pildo reikalingas ataskaitas ir laiku jas pateikia atsakingam darbuotojui, atitinkamoms įstaigoms. Jis dalyvauja kuriant bei plėtojant pagalbos vaikams ir šeimoms paslaugų sistemą seniūnijoje bei (ar) savivaldybėje, teikia siūlymus Centro direktoriui dėl darbo organizavimo, vykdo su Centro funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio direktoriaus pavedimus, tam kad būtų pasiekti Centro tikslai ir įgyvendinti uždaviniai, vykdo kitas teisės aktuose ir pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Socialinių darbuotojų rengimas Lietuvoje
Per 3 nuolatinių ar 4 ištęstinių studijų metus parengiami vaiko gerovės ir socialinės apsaugos specialistai, gebantys įvertinti vaiko ir jo šeimos socialinės pagalbos poreikį, administruoti vaikui ir jo šeimai teikiamą socialinę pagalbą, taikyti įvairius socialinio darbo metodus, vadovaujantis nacionaliniais, tarptautiniais teisės aktais bei profesine etika.
Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programos absolventai yra kvalifikuoti specialistai, pasiruošę teikti sistemingą ir kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai įvairiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir organizacijose, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir saugumą.
Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programos studentai rengiami dirbti socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, teisėtvarkos ir kt. srityse. Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programa baigiama absolvento kompetencijos įvertinimu per baigiamojo darbo gynimą. Programoje numatytos trys mokomosios ir baigiamoji praktika, kurių tikslas - praktinėje veikloje taikyti teorines žinias bei praktinius gebėjimus, remiantis etiniais socialinio darbo principais. Baigiamoji praktika trunka 3,5 mėnesio, tad studentai turi puikią galimybę išbandyti save vaiko gerovės srityje.
Studentai mokosi taikyti įvairius socialinio darbo metodus, užmegzti ir vystyti saugumu grįstą ryšį su vaiku bei jo aplinka, numatyti socialinių ir kompleksinių paslaugų įgyvendinimo galimybes vaikui ir jo šeimai.