Formuojama atskirtis: pradžioje - žodžiais, apibūdinimais, apibrėžtimis, vėliau - veiksmais, poelgiais, galiausiai - požiūriu, kai brėžiame ribą tarp „jie“ ir „mes“. Ilgainiui tai formuoja ne tik visuomenės požiūrį, bet ir benamių savivoką. Individas nori įsitraukti, būti svarbus, matomas, priklausyti žmonių grupei ir / ar bendruomenei. Suvokimas, kad priklausai bendruomenei, kelia asmens savivertę.
Iš žmonių, galimai padariusių daug neefektyvių ar pavojingų sprendimų savo gyvenime, atimamas esminis orumo elementas - galimybė priklausyti, būti grupės dalimi. Socialinio dalyvavimo požiūriu yra dvi kraštutinės ir savo esme priešingos individo būsenos - tai visavertis socialinis įsitraukimas arba socialinė izoliacija (visiškas neįsitraukimas). Mokslinėje literatūroje asmenys, kurių prasmingi ryšiai su kitais yra labai riboti arba jų visai nėra, apibūdinami kaip socialiai izoliuoti (Wenger ir Burholt, 2004). Socialinė izoliacija jiems būdinga dėl nutrūkusių ryšių su artimaisias, ribotos draugų ir pažįstamų grupės, skurdaus gebėjimo užmegzti naujus ryšius.
„Ištremdami“ žmones iš visuomenės, stigmatizuodami bei užklijuodami etiketes, atimame esminį įrankį, kuriuo jie kuria prasmę ir santykius, kuris gali padėti išgyventi, susidūrus su benamyste. Benamystė žmones sukrečia bei padaro silpnus, tačiau, nepaisant to, kiekvienas puoselėja viltį gyventi geriau. Dirbant su benamiais asmenimis siekiama stiprinti jų motyvacinį mąstymą, įgalinti imtis veiksmų, vedančių tikslo link. Socialiniai darbuotojai siekia pašalinti „mus“ ir „juos“ skiriančią ribą.
Pasak M. Levasseur (2010), socialinis dalyvavimas yra „asmens įsitraukimas į veiklas, kurios suteikia galimybę palaikyti sąveiką su kitais visuomenės ar bendruomenės nariais“. Mokslininkai (Greaves ir Farbus, 2006), socialiai izoliuotiems žmonėms siūlę socialines kūrybines veiklas, nustatė teigiamus jų fizinės ir psichinės sveikatos pokyčius, sustiprėjusį grupinį tapatumą, pasitikėjimą savimi ir savivertę. Kelyje į bendradarbiavimą, pažinimą, supratimą yra svarbus naratyvinis požiūris į žmogų.
Įgalinančios aplinkos kūrimas mažina benamystės stigmą, padeda įveikti ir valdyti krizines situacijas. Dirbant su ekstremalią atskirtį patiriančiais paslaugų gavėjais reikia laikytis principinės nuostatos, kad iškilusių problemų negalima tapatinti su žmogumi. Susitapatinęs su problema, žmogus negali su ja kovoti, nes tai tampa kova su pačiu savimi. Praradęs ryšį su artimaisiais, tikslą ir pastangas veikti, jis patiria ekstremalią atskirtį ir pripažįsta - „toks jau esu“.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Visi žmonės turi gebėjimų ir kompetencijų keisti požiūrį į savo problemas, ieškoti kelių, kaip jas spręsti (Širvinskienė G. Individualizuojant socialines paslaugas, taikant inovatyvius darbo metodus, pirminis ir svarbiausias kontaktas yra „žmogaus su žmogumi“. Susitikimas su paslaugų gavėju - pagarbus, empatiškas siekis išgirsti / išklausyti. Siekiant įtraukti paslaugų gavėjus į paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, svarbu remtis apklausomis / tyrimais. Pasakodami savo istorijas, jie gali įvardinti jausmus, pažinti savo lūkesčius, poreikius, sustiprinti savivertę, akcentuotis į nuosavas patirtis, susivokti, „kokia mano problema, kas nutiko mano gyvenime“.
Taip jie prisimena praeities išgyvenimus, apmąsto ateities perspektyvas. Aptardami priimtus sprendimus, sujungia pozityvias ir negatyvias patirtis. Tiriant išryškėja, su kokiais sunkumais susiduria paslaugų gavėjai (priklausomybės, nerimas, liūdesys, pyktis dėl situacijų), kaip vertina gaunamas paslaugas. Pasakodami savo gyvenimo istorijas, paslaugų gavėjai gali geriau pažinti save, mokytis kurti tarpusavio ryšį, įprasminti pozityvią ir negatyvią patirtį ir įvertinti, kaip svarbu laiku spręsti iškilusias problemas, kol jos netapo įtampomis. Paslaugų gavėjai turi galimybę būti išklausyti ir išgirsti, o socialiniai darbuotojai - išgirsti ir suprasti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, o jo išgyvenimai - vertingi. Tyrimo metu svarbu gerbti individualumą ir orientuotis į asmenį, mažinti galios santykius ir skatinti įgalinimą.
Gyvenimo kokybės vertinimas
Gyvenimo kokybės suvokimas yra subjektyvus ir kinta einant laikui. Svarbu skatinti paslaugų gavėjus įsivertinti savo gyvenimo kokybę daugelyje skirtingų gyvenimo sričių: motyvaciją ir atsakomybę (sąmoningumą, iššūkių įveiką), asmens higieną, gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus, ryšių su aplinkiniais ir artimaisiais palaikymą, žalingų įpročių valdymą, fizinę sveikatą, emocinę ir psichinę sveikatą, prasmingą laiko praleidimą, būstą, ryšius su teisėtvarka (įstatymų laikymąsi, atsakomybės už pažeistus įstatymus ir taisykles suvokimą / prisiėmimą, padarinių atitaisymą). Pirminis gyvenimo kokybės proceso įsivertinimas atliekamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo paslaugų teikimo pradžios. Įsivertinimo metu sudaromas individualus paslaugų gavėjo gyvenimo kokybės profilis, jis aptariamas su paslaugų gavėju.
Apsibrėžiami paslaugų gavėjo gyvenimo kokybės sričių prioritetai, kuriuose bus siekiama pokyčių, išsikeliami ir suformuluojami gyvenimo kokybės gerinimo tikslai, ieškomos asmens stiprybes bei galimybes. Tikslai koreguojami atsižvelgiant į poreikius, lūkesčius ir pasirinkimus bei kintančias sąlygas. Ekstremali stresinė patirtis paveikia ir destabilizuoja žmogaus gyvenimą, stiprina socialinę izoliaciją bei mažina asmens pasitikėjimą savimi. Emocinė parama gali padėti žmogui sukurti naujus socialinius ryšius, atgauti motyvaciją ir teigiamai vertinti save.
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama emocinio intelekto ugdymo, kaip saviugdos krypties, svarba, sprendžiant socialinio pobūdžio problemas. Saviugda skirta ne tik asmenybei tobulėti ar pažinti save, bet ir keisti gyvenimo būdą. Nuo įsitraukimo į saviugdos procesą priklauso gyvenimo kokybė, kuri glaudžiai susijusi su dvasine, psichologine ir socialine sveikata. Mokslinėje literatūroje saviugda įvardijama kaip viena iš „mokymosi visą gyvenimą“ krypčių, todėl svarbu, kad procesas būtų pastovus ir ilgalaikis. Vienas pagrindinių benamystę patiriančių asmenų saviugdos tikslų yra gyvenimo įpročių keitimas, ugdant save socialiniu-ekonominiu, psichologiniu ir dvasiniu lygmenimis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Saviugdos kryptys yra orientuotos į savęs pažinimą, gyvenimo sąlygų gerinimą, dvasinių vertybių puoselėjimą, socialinio bendravimo gerinimą. Per saviugdos užsiėmimus pildomas Gyvenimo tikslo žemėlapis. Pirmųjų užsiėmimų metu paslaugų gavėjai gali būti sutrikę ir nematyti galimybių spręsti savo problemas. Aktyviai įsitraukusieji į saviugdos užsiėmimus siekia suvokti esminius darnaus gyvenimo principus ir įžvelgia jų naudą. Tokiuose užsiėmimuose galima formuoti gyvenimo būdo vertybes, keisti požiūrį, įvertinti, kad kiekvienas mažas pasiekimas yra didelis pasiekimas asmens gyvenime. Analizuodami saviugdos reiškinį, mokslininkai nustatė sąsajas su asmens gyvenimo kokybės gerinimu.
Patyrę benamystės atskirtį, asmenys netenka interakcijos šeimoje, draugų ir bendradarbių grupėse, praranda savo tapatumą, emocinį ir moralinį stabilumą. Susitapatinę su skurdu - mažai ko besitiki iš ateities ar rytdienos. Dirbant su šiais paslaugų gavėjais svarbu siekti, kad būtų patenkintas jų saviraiškos poreikis, stiprinama savivertė, įprasmintas laiko užimtumas. Įsitraukimas į socialinės atsakomybės veiklas ir savanorystę yra vienas iš būdų skatinti jų kūrybiškumą.
Kurti darnią bendrystę motyvuoja ir visuomenei naudingų iniciatyvų vykdymas: energijos taupymo, atliekų rūšiavimo, daiktų prikėlimo „antram“ gyvenimui, kitos visuomenei naudingos veiklos, skatinančias tvarų vartojimą. Socialinės įtraukties procese socialinis darbuotojas leidžia suprasti paslaugų gavėjui, kad neišspręs už jį problemų, o padės pačiam tapti pajėgiam tvarkytis su iškylančiais sunkumais. Nėra vieno bendro modelio, kaip „sugrįžti“ į visuomenę, iš kurios asmuo jaučiasi tarsi „iškritęs“. Socialinis darbuotojas „nebėga“ pirmas, o „eina“ greta, kartais - truputį iš paskos, taip palikdamas vietos ir erdvės paslaugų gavėjui pačiam rinktis tolesnį žingsnį.
Remiantis FEANTSA (European Federation of National Organisations working with the Homeless), visada ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pažeidžiamiausiai žmonių grupei Europoje, o ypač tiems žmonėms, kurie pasitiki socialinėmis paslaugomis arba už kuriuos viešosios paslaugos prisiėmė atsakomybę. Lietuvoje išlieka didelis socialinės rizikos asmenų skaičius, todėl šių asmenų socialinių problemų sprendimas vis dar yra aktuali socialinė, psichologinė bei teisinė visuomenės problema.
Sveikatos priežiūros įstaigos yra svarbios institucijos, kuriose socialinis darbuotojas, siekdamas efektyviai padėti asmenims iš socialinės rizikos grupės, turi organizuoti įvairiapusią pagalbą, tikslingai taikyti socialinio darbo metodus bei gebėti naudotis socialinio darbo teoriniais modeliais. Darbo tikslas - išanalizuoti socialinio darbo su benamiais sveikatos priežiūros įstaigose organizavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Tyrimo eigoje taikomi mokslinės literatūros ir dokumentų analizės, interviu, pokalbio, turinio analizės ir apibendrinimo metodai. Pirmoje dalyje nagrinėjamos socialinio darbo su rizikos grupės asmenimis organizavimo koncepcinės nuostatos, benamystės kaip socialinės problemos bei teorinės sampratos apibrėžimas mūsų šalyje ir palyginimas su užsienio šalių praktika. Antroje darbo dalyje analizuojami interviu su benamiais Lietuvos gyventojais rezultatai, įvertinama socialinio darbuotojo nuomonė, analizuojami sveikatos priežiūros įstaigos dokumentai bei statistiniai duomenys siekiant įvertinti bendrąją situaciją bei atsakyti į iškeltus klausimus.
Apibendrinus atlikto tyrimo rezultatus, pateikiamos išvados ir socialinio darbo sveikatos priežiūros įstaigose tobulinimo pasiūlymai. Socialinio darbo su benamiais sveikatos priežiūros įstaigoje vertinimas leidžia teigti, kad pastaraisiais metais sparčiai daugėja į ligoninę besikreipiančių asmenų be nuolatinės gyvenamosios vietos. Socialinė pagalba rizikos grupės asmenims ir ypatingai asmenims be nuolatinės gyvenamosios vietos sveikatos priežiūros įstaigose yra labai reikalinga ir aktuali.
Siūloma inicijuoti ir įgyvendinti programas, skirtas sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų asmenims be nuolatinės gyvenamosios vietos teikimo tobulinimui.
Benamystės apibrėžimas
Vieni mokslininkai teigia, kad benamystė- tai daug daugiau nei pastogės neturėjimas. Neturintieji stogo virš galvos; neturintieji namų; turintieji nesaugų arba nenuolatinį būstą; turintieji nepriimtinas būsto sąlygas; priverstinai ilgą laiką besidalijantys būstu.
M. Ravenhilla pastebi, kad pirminis prisitaikymas gyventi gatvėje trunka 2-3 dienas. Tuo metu benamis: išgyvena pirminį šoką; sužino, kur galima gauti maisto, drabužių, nusiprausti; sužino kur galima elgetauti; susiranda draugų ir iš jų sužino apie gyvenimą gatvėje.
Pirmajai, salyginai galėtume sakyti ,,elitinei’’ grupei buvo priskirti asmenys , gyvenę miesto užribyje. Antrąją benamių grupę sudarė miesto benamiai, šaltu metu laiku gyvenę šildymo trasose, rūsiuose ar pastogėse. Trečiąjai grupei priskirti likusieji benamiai. Paprastai šie asmenys laiką leisdavo miesto centre, vietose, kur būdavo daugiau žmonių.
Skiriamos trys moterų tapsmo priežastys: Vyro alkoholizmas. Prieš moteris vyrai smurtaudavo. Šeimos sudužimas. Didžioji dalis 16-18 metų benamių merginų palieka namus dėl šeimyninių konfliktų. Priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Priklausomybės yra susijusios ankstyvoje vaikystėje.
Didėjantis nakvynės namų paslaugomis besinaudojančių asmenų skaičius gali liudyti augančią benamystės problemą.
Socialiniam darbuotojui, dirbančiam su benamiais, svarbu suprasti benamystės priežastis ir pasekmes, siekiant efektyviai padėti šiems asmenims integruotis į visuomenę ir gerinti jų gyvenimo kokybę.
Socialinis darbuotojas „nebėga“ pirmas, o „eina“ greta, kartais - truputį iš paskos, taip palikdamas vietos ir erdvės paslaugų gavėjui pačiam rinktis tolesnį žingsnį.
Aprašymas / Turinys
- -Benamystės apibrėžimas. Vieni mokslininkai teigia, kad benamystė- tai daug daugiau nei pastogės neturėjimas.
- Benamių kategorijos. Neturintieji stogo virš.
- Tapsmas benamiu. M. Ravenhilla pastebi, kad pirminis prisitaikymas gyventi gatvėje trunka 2-3 dienas.
- Benamystė skirtingais amžiaus tarpsniais. -49 metų amžiaus žmonių benamystės priežastimi gali būti prievartinis nedarbas.
- Benamių hierarchija. Pirmajai salyginai.
- Benamės moterys. Skiriamos trys moterų tapsmo priežastys Vyro alkoholizmas.
- Nakvynės namai. Didėjantis nakvynės namų paslaugomis besinaudojančių asmenų skaičius gali liudyti augančią benamystės problemą.
Socialinio darbuotojo veiklos kryptys. Socialiniam darbuotojui, dirbančiam su benamiais. Testas grupei Nr. Benamystė vadinama Gyvenimas ,,už įstatymo ribų’’ B Būsto neturėjimas C Valstybės programos nebuvimas. -49 metų amžiaus žmonių benamystės priežastimi gali būti Įkalinimas Kordinacijų Sutrikimai C Našlystė. Benamių moterų priežastimi gali būti A Stigmatizacija B Šeimos sudužimas C Diskriminacija. Testo atsakymai grupei. B a c b. Data. IštraukaNeturintieji stogo virš galvos; neturintieji namų; turintieji nesaugų arba nenuolatinį būstą; turintieji nepriimtinas būsto sąlygas; priverstinai ilgą laiką besidalijantys būstu.M. Tuo metu benamis: išgyvena pirminį šoką; sužino, kur galima gauti maisto, drabužių, nusiprausti; sužino kur galima elgetauti; susiranda draugų ir iš jų sužino apie gyvenimą gatvėje.Pirmajai, salyginai galėtume sakyti ,,elitinei’’ grupei buvo priskirti asmenys , gyvenę miesto užribyje. Antrąją benamių grupę sudarė miesto benamiai, šaltu metu laiku gyvenę šildymo trasose, rūsiuose ar pastogėse. Trečiąjai grupei priskirti likusieji benamiai. Paprastai šie asmenys laiką leisdavo miesto centre, vietose, kur būdavo daugiau žmonių.Skiriamos trys moterų tapsmo priežastys: Vyro alkoholizmas. Prieš moteris vyrai smurtaudavo. Šeimos sudužimas. Didžioji dalis 16-18 metų benamių merginų palieka namus dėl šeimyninių konfliktų. Priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Priklausomybės yra susijusios ankstyvoje vaikystėje.
tags: #socialinis #darbas #ir #benamiai