Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo metodus, taikomus dirbant su neįgaliųjų šeimomis Lietuvoje, iššūkius, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai, ir perspektyvas, kaip gerinti šių šeimų gyvenimo kokybę.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir iššūkiai
Socialinis darbas reikalauja stiprybės ne tik profesine prasme, bet ir bendražmogiškąja. Renkantis šią specialybę, pasak Aristidos, labai svarbi vidinė asmens parengtis. Socialinis darbuotojas turi gebėti ne tik išklausyti, patarti, paguosti, bet ir susitvardyti, prireikus - greitai ir tinkamai spręsti konfliktines situacijas.
Aristida teigia pastebėjusi, kad neretai studijuoti socialinį darbą renkasi gyvenimo sunkumų išgyvenę žmonės - jie tikrai geriau supranta ir jaučia kitus. Juk dažniausiai pagalba teikiama pažeidžiamiausio visuomenės sluoksnio žmonėms.
Viena vertus, tai gerai, nes į juos atsigręžiama vos tik kas nutinka. Dėstytoja džiaugiasi, kad socialiniai darbuotojai mūsų visuomenėje yra vis dažniau matomi. Kita vertus, socialiniai darbuotojai neretai pastebimi kaip tie kaltieji, kurie kažko nepadarė. Vadinasi, visuomenė socialinį darbuotoją pradeda atpažinti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialiniame darbe džiugina net mažiausi pasiekimai, nes į juos įdedama daugiausia pastangų. Darbas - tai procesas, o procesas būna įvairus - su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Aristida pastebi, kad socialinio darbo klientai nori gauti kokybiškas socialines paslaugas, todėl dirbdama neįgaliųjų dienos centre ji kartu su kolegomis didelį dėmesį skiria socialinių paslaugų kokybei.
Lietuvoje socialinis darbuotojas - pagalbinis darbininkas. Aristida papasakojo, kad, dalyvaudama programoje ERASMUS+, ji turėjo galimybę pamatyti skirtumus, kaip socialinis darbuotojas vertinamas pas mus ir kitose šalyse.
Šiais metais pašnekovė dalyvauja projekte „Socialinių paslaugų kokybės gerinimas, taikant EQUASS kokybės sistemą“. Tai iššūkis ne tik socialinio darbo specialistams, bet socialinių darbuotojų padėjėjams, nes kokybė neegzistuoja pati savaime, ją kuria įstaiga, darbuotojai ir paslaugų gavėjai, partneriai.
Jei man ne tas pats, kas vyksta su klientu, jei noriu jam padėti - galbūt tai ir yra pašaukimas?
Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinio darbo metodai
Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą.
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes.
S. Rutkauskienė, J. Gudliauskaitė - Godvadė (2011), taip pat teigė, kad socialinės rizikos šeimoms padedama per prevenciją ir intervenciją. Socialinis darbuotojas dažniausiai veikia intervencijos srityje, t. y., kartu su klientu sudaro pagalbos planą ir jį įgyvendina, kad būtų įveikiamos šeimos krizės, dėl kurių vaikas gali būti atskirtas nuo šeimos, dėl jį žalojančių veiksnių.
Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais. Probleminių šeimų formavimosi priežastys yra labai įvairios, tačiau pagrindinės yra: materialiniai sunkumai, smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio vartojimas, nedarbas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, socialinių įgūdžių stoka.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Šeimoms, neturinčioms vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Įsigaliojus šiam teisės aktui, pagalba teikiama šeimoms jų pačių prašymu arba pagalbos teikimas inicijuojamas pagalbą vaikams ir/ar šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų prašymu, kai įvertinama, kad vaikams ir/ar šeimai reikalinga kompleksinė pagalba. Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją.
Šeimos socialinės rizikos veiksniai:
- Socialiniai-ekonominiai, (žemas materialinis gyvenimo lygis, prastos būsto sąlygos, tėvų nedarbas).
- Socialiniai-demografiniai veiksniai, (nepilna šeima, pakartotinė santuoka, svetimas vaikas šeimoje).
- Medicininiai-sanitariniai veiksniai (nepalankios gyvenimo sąlygos, lėtinės ligos, negalia).
- Psichologiniai-pedagoginiai veiksniai (tarpasmeninių santykių sutrikimai, vertybinių orientacijų deformacija, pedagoginės tėvų nesėkmės, tėvų ir vaikų susvetimėjimas, nepakankamai emocionalūs ar nepasitikėjimu grįsti santykiai ir pan.).
- Kriminaliniai veiksniai (smurtas šeimoje, parazituojantis tėvų gyvenimo būdas, girtavimas ir pan.).
Kaip ir visose aukštojoje mokykloje vykdomose studijų programose, taip ir šioje daug dėmesio skiriama pasirengimui tiesioginei praktinei veiklai, t. y. tam, kad studentai įgytų gebėjimų veikti realiomis darbo sąlygomis. Dėstytoja pabrėžia, kad jos veiklos, vykdomos kolegijoje, apima darbą ne tik su studentais, bet ir su pačia studijų programa. Juk tam, kad studijų programa būtų patrauklesnė, tenkintų studentų, praktikų poreikius, ji turi būti nuolat atnaujinama vadovaujantis teisiniais dokumentais, atsižvelgiant į visuomenės ir darbo rinkos poreikius.
Stiprinant reflektyvaus mokymo(si) metodikos realizavimą studijų procese Socialinio darbo studijų programos dėstytojų iniciatyva įvesta patirtinė studija, kuri vėliau buvo integruota į Savanorystės ir patirtinio mokymo(si) dalyką. Dalyvaudami šioje veikloje studentai skatinami bendrauti ir bendradarbiauti, nuolatos permąstyti savo vertybines nuostatas, atpažinti ir valdyti studijų ir praktinės veiklos procese kylančią įtampą. Būsimieji socialinio darbo specialistai mokomi ne tik tiesioginių profesinių žinių, bet ir savarankiško darbo, bendravimo įgūdžių, pabrėžiant profesines vertybes ir etiką. Studijų procese atsirado tarptautiškumo dimensija. Studentams sudarytos sąlygos studijuoti, atlikti profesinės veiklos praktiką / absolvento praktiką užsienio aukštosiose mokyklose, kitose organizacijose.
Dirbant su studentais yra labai svarbu praktinis darbas, tam, kad būtų galima teoriją pagrįsti praktiniais pavyzdžiais.
Šio tinklapio idėja gimė 2012 metais. 18 socialinio darbo praktikų susirinko rašyti metodinės medžiagos socialiniams darbuotojams, dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis. Ilgai galvojome kaip galėtume vienas su kitu kalbėtis, palaikyti ir džiaugtis pasiekimais darbe. Todėl 2014 metais susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri pradėjo žengti pirmuosius žingsnius kuriant šį tinklapį.
Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Aida Globienė.
tags: #socialinis #darbas #dirbant #su #neigaliuju #seimomis