Bendraudami su savivaldybės darbuotojais arba socialinių paslaugų teikėjais, galime pastebėti daug susierzinimo ir nesusipratimų tarp šių socialinių darbuotojų grupių ir tų, kurie dirba savivaldybėse. Toliau pateikiami savivaldybių darbuotojų ar socialinių paslaugų teikėjų pavyzdžiai gali būti laikomi iliustracijomis, kurios kelia klausimą: „Kaip galima pagerinti bendradarbiavimą?“ Gera žinia ta, kad jau keletą metų nevyriausybinės organizacijos (toliau - NVO) gali lengviau teikti socialines paslaugas, nereikia vykdyti viešųjų pirkimų procedūrų. Įstatymai ir kiti teisės aktai reglamentuoja, kad biudžetinės įstaigos ir NVO vienodomis sąlygomis, t. y. Socialinis darbas su senyvo amžiaus žmonėmis yra svarbi ir atsakinga socialinio darbo sritis, apimanti pagalbą, švietimą ir paramos organizavimą tiems, kurie dėl amžiaus pokyčių tampa pažeidžiamesni.
Šios profesijos tikslas - ne tik užtikrinti žmogui saugumą ar fizinę priežiūrą, bet ir padėti išsaugoti orumą, savarankiškumą, asmeninio gyvenimo kontrolę bei galimybę išlikti aktyviems visuomenės nariams. Dirbdamos socialinės globos namuose, mes, socialinės darbuotojos, kasdien susiduriame su situacijomis, kuriose būtina derinti globos ir įgalinimo principus. Mūsų pareiga - padėti žmogui išlikti stipriam net kai silpnėja sveikata, mažėja savarankiškumas ar keičiasi socialinės galimybės. Įgalinimas socialiniame darbe suvokiamas kaip gebėjimas rinktis, veikti pagal savo jėgas ir kontroliuoti bent dalį savo gyvenimo sričių. Tai ypač svarbu senyvo amžiaus žmonėms, kurie neretai susiduria su priklausomybe nuo aplinkinių bei nuvertinimu.
Žmonės, jaučiantys gyvenimo prasmę ir turintys galimybę dalyvauti bendruomenės veikloje, išlieka psichologiškai stipresni ir labiau pasitikintys savimi. Niekada nesvarsčiau galimybės persikelti gyventi į užsienį. Nusprendusi palikti okupaciją (2022 m. liepos 2 d.), surinkusi dokumentus, buvau įsitikinusi, kad viskas greitai baigsis ir grįšiu ruoštis naujiems mokslo metams. Keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, „pasenęs“, ribotos kompetencijos. Visgi socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje.
Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai „pravėdina galvą“, „padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus“. Birželio 9 d., daugiau nei metus sirgusi, mirė Ramunė Jurkuvienė. Ramunė pradėjo savo darbinę karjerą dirbdama gydytoja: „kai Nepriklausomybės pradžioje iš JAV atvykęs profesorius skaitė paskaitą apie socialinį darbą, apie tai, kad vienas iš svarbiausių principų apsaugoti kiekvieno žmogaus orumą, aš supratau, kad tikrai noriu tokioje srityje dirbti.“
Tačiau šios studijos iš esmės skyrėsi nuo buvusiųjų. požiūriu į žmogų, studentą. Dėstytojai klausdavo mūsų nuomonės, tardavosi su mumis. Tai buvo labai nauja man, patyrusiai kitokį dėstymo stilių - kad dėstytojai gali šaukti, tyčiotis, priekaištauti. Tiesa, buvo Medicinos institute keletas itin gerbiamų dėstytojų, kurie kalbėdavo ramiai, nepakeldami balso, vadino studentus kolegomis. Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį. Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialine darbuotoja dirbu ketvirtus metus ir norėtųsi trumpai pasidalinti mintimis apie savo darbą, patirtimi. Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo vieta yra seniūnijoje. Sulaukiame žmonių, kurie ateina su įvairiausiais klausimais, nuo socialinių iki teisinių. Man kartais pritrūksta žinių ir ne visada galiu atsakyti į visus rūpimus klausimus, todėl nukreipiu asmenis į atitinkamas institucijas. Tačiau kartais pasižiūriu į savo kolegę, kuri dirba jau daugybę metų, ir pagalvoju, kokį didelį žinių bagažą ji turi. Asmeniui suteikia informaciją ne tik socialiniais klausimais, bet ir buitiniais, truputį net teisiniais klausimais. Darbo pradžioje net truputį pavydėdavau, kad neturiu tiek žinių, gebėjimų, kad galėčiau taip išsamiai konsultuoti žmogų ir tokio žmonių pasitikėjimo, kokį turi mano kolegė. Kartais asmuo paskambinęs ar atėjęs klausdavo, ar gali pasikalbėti su mano kolege, o jai nesant darbe atsakydavau, kad šiuo metu jos nėra, tačiau galbūt aš galėčiau padėti, o žmogus atsakydavo, kad sulauks mano kolegės, nes tik ji gali jam padėti. Ir pagalvodavau, kad ir aš noriu, kad žmonės pasitikėtų manimi, žinotų, kad galiu padėti, kreiptųsi į mane.
Jau keli metai socialiniai darbuotojai, savivaldybių administracijų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - SADM), nevyriausybinių organizacijų (toliau - NVO) bei kiti socialinės apsaugos srityje dirbantys specialistai reguliariai susitinka ir diskutuoja įvairiomis temomis. Šiai grupei labiausiai būdinga tai, kad susitikimų metu yra dalinamasi kaip vieni ar kiti dalykai veikia praktikoje, kaip praktiką veikia nauji teisės aktai ar rekomendacijos. Kiekvieną kartą susitikus, randama vis naujų temų, kurios įtraukia, dalyviai dalinasi savo praktikos pavyzdžiais. Paskutinį kartą (2021 m. pavasarį) susitikus grupei, kilo diskusija apie savivaldybių ir SADM bendradarbiavimą. Tema pasirodė labai plati, atsirado daug pavyzdžių kas tai yra, kaip tai veikia ir kokias mintis, o kartais ir jausmus tai sukelia.
Prieš porą metų parašiau savo pirmąjį „populiarųjį“ straipsnį. Turbūt dauguma įsivaizduoja, kad straipsnių rašymas nevyksta taip lengvai: atsisėdi, parašai ir paleidi į platųjį pasaulį (nors gal kas nors taip irgi moka). Mano rašymas vyko taip, kad kuomet parašydavau savo mintis, siųsdavau jas kolegei (Lies iš Olandijos, kurią pažįsta jau „pusė Lietuvos”), po to susitikdavom ir aptardavome turinį. Kažką pakeisdavau, kažką palikdavau taip, kaip man atrodo tinka geriau. Po kelių individualių susitikimų su Lies, straipsnį pabaigiau ir nusiunčiau darbo grupei reakcijoms… Dvi dienos, kolgavau pirmą laišką-reakciją, man truko labai ilgai! Labai jaudinausi, nes su straipsniu atskleidžiu ir dalį savęs. Tai taip trapu, nes turiu didelį norą, kad mane suprastų, kad klaustų, kas neaišku, o ne iš karto smerktų, vertintų net nepabandę įsigilinti. Tuo pačiu suprantu, kad vertinimų neišvengsiu, todėl bijojau, bet vis tiek dariau. Greičiausiai netikėjau, kad man pavyks, nes nustebau, kai sulaukiau daug teigiamų reakcijų, atsiliepimų ir skatinimų rašyti daugiau. Taip pat buvo ir kelios pastabos, ką galėčiau parašyti aiškiau. Praėjus kuriam laikui, kita kolegė parašė savo straipsnį ir taip, kaip aš anksčiau, atsiuntė visiems sureaguoti. Tokiu principu dirba mūsų darbo grupė.
Šį kartą atsitiko taip, kad turėjau kitų darbų ir nesureagavau. Tiesą sakant, daug kas iš darbo grupės nesureagavo, todėl straipsnio autorė dar kartą paprašė visų atsiliepimų. Tai kartojosi kelis kartus. Aš pati sureagavau po laiko ir pakankamai nekonstruktyvia. Ši situacija paskatino šiek tiek pasigilinti, kas atsitinka, kad aš pati, žinodama, kaip jautru laukti reakcijų iš kolegų, darbo grupės narių ir kaip stipriai jų norisi, nesuteikiau to savo kolegei. Kartą susitikom su Lies ir kartu reflektavom apie situacijas, kai nori reakcijų, bet jų nesulauki. Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesniojo lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygius) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba.
- Gal galėtumėte papasakoti, kaip 1996 m. Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų Sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Dabar, kai dauguma socialinės globos centro „Vija“ gyventojų ir darbuotojų pasiskiepijo nuo Covid-19 ligos, kai antrasis karantinas jau po truputį traukiasi, noriu pasidalinti savo ir kolegų iš socialinės globos centro „Vija“ patirtimi, kai 2020 metų pavasarį mus kiek netikėtai „ištiko“ karantinas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Dirbu stacionariuose globos namuose, kuriuose gyvenantys intelekto ir/ar psichosocialinę negalią turintys vaikai ir suaugę asmenys, pandemijos kontekste labiau pažeidžiami ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir dėl gyvenimo didelėse grupėse. Didelė tikimė tikėtina, kad užsikrėtus koronavirusu bent vienam iš asmenų, tarkime darbuotojui, apie 20-30 asmenų atsiduria rizikoje. Ir nors įvairios valstybės institucijos jau pandemijos pradžioje kalbėjo kaip imsis veiksmų, kad padėtų apsaugoti globos namus krizės COVID-19 metu, įskaitant patarimų teikimą, medicinos pagalbos stiprinimą, pastangas užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti infekciją, gyventojų ir darbuotojų tyrimus ir kitas palaikomąsias priemones, realybėje situacija buvo kiek kitokia. Visa su Covid-19 ligos valdymu susijusi atsakomybė buvo „permesta“ įstaigoms - krūva LR Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų, kuriuos reikėjo pritaikyti globos namų veikloje. Šiuo metu visas pasaulis išgyvena nežinomybę dėl pandemijos. Yra įvairių kraštutinumų, kai žmonės desperatiškai pradėjo bijoti bet kokio kontakto; kiti mano, kad virusas sugalvotas dėl politinių tikslų; treti bando išlaikyti ar atkurti sveiką santykį. Šiame kontekste išryškėjo įvairios galios ir nugalėtojai.
Naujai pradėjęs dirbti seniūnas pakvietė socialinę darbuotoją pas save į kabinetą ir paprašė, kad papasakotų, ką ji dirba. Socialinė darbuotoja sutriko, pajuto norą būti kontroliuojamai. Tai įdomus ir autentiškas patirties pasidalinimas, kaip mažesnio miestelio socialinė darbuotoja, nutarusi steigti vaikų dienos centrą, susiduria su vietinės savivaldybės nepalaikymu ir netgi menkinimu. Tai pavyzdys, kaip deklaruojamas bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi visiškai neveikia. Tačiau tai taip pat įkvepianti istorija, kiek daug pokyčio gali sukurti žmogus, turintis tikslą ir dedantis pastangas, kad pasiektų.
Taip pat pasakojama apie sunkumus pradžioje dirbant vaikų dienos centre: nuolatinės įtampos dėl žinų sklaidos, kad nėra pakankamai vaikų, ar priešingai - per daug vaikų. Buvo kilusių problemas dėl suprantamumo ir įrodymų rinkimo - sutartys su tėvais, sąrašai vaikų, kurie ateina, ir t. t. Tai iliustracija, kaip informacijos perdavimo ir komunikacijos trūkumai gali riboti paslaugų teikimą. Darbuotojai susiduria su agresija ir kyla klausimai dėl saugumo bei įrankių.
2018 m. pabaigoje Lietuvoje lankėsi specialistas iš Olandijos Marco Dieleman, kuris veda mokymus darbuotojams, dirbantiems su agresyviais klientais. Mokymų metu analizavo priežastis, dėl kurių klientams kyla stresas ir pyktis, mokėsi kontroliuoti emocijas bei stresą, ieškojo būdų išlikti ramiais situacijose ir taikyti prevencijos priemones. Pagrindinis patarimas - atpažinti agresiją jos šaltinio link. Socialiniame darbe tai itin svarbu, nes klientai dažnai nepripažįsta savo emocijų ir sunkiai jas išreiškia.
„Kur kyla agresija“ dažnai kyla dėl frustracijos arba yra instrumentinė, t. y. naudojama kaip įrankis siekti poreikio tenkinimo. Darbuotojai turi būti pirmiausia savoje pozicijoje - atpažinti savo emocijas ir padėti klientams atpažinti jų. Tai esminė kompetencija socialiniame darbe. Skirtumą aiškiau galima įžvelgti vaikų elgesyje: parduotuvėje vaikas reaguoja į frustraciją, bet gebėjimas įvardinti emociją ir poreikį yra svarbus.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Baigiantis pastraipai, galima pastebėti, kad socialiniai darbuotojai susiburia į bendras diskusijas, dalijasi patirtimi ir ieško veiksmingų bendradarbiavimo modelių, kurių tikslas - užtikrinti žmogaus orumą, savarankiškumą ir įgalinimą visuomenėje. Lietuvoje ši teiginiai įgyvendinami per nuolatinį profesinį tobulėjimą, atvirą dialogą su NVO ir savivaldybėmis, bei dėmesį į tai, kaip nauji įstatymai keičia kasdienę praktiką.
Socialinio darbo įgalinimas: pagrindai ir praktika
Įgalinimas socialiniame darbe suvokiamas kaip gebėjimas rinktis, veikti pagal savo jėgas ir kontroliuoti bent dalį savo gyvenimo sričių. Tai ypač svarbu senyvo amžiaus žmonėms, kurie neretai susiduria su priklausomybe nuo aplinkinių bei nuvertinimu. Žmonės, kurie turi galimybę dalyvauti bendruomenės veikloje, išlieka psichologiškai stipresni ir labiau pasitikintys savimi. Socialinis darbas apima pagalbą, švietimą ir paramos organizavimą tiems, kurie dėl amžiaus pokyčių tampa pažeidžiamesni.
Svarbu suvokti, kad socialinis darbas - pokyčių profesija, natūraliai reikalauja nuolatinio augimo ir tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai turi dalyvauti mokymuose, ugdyti įgūdžius ir brandinti profesines vertybes. Mokymų reikalavimai - bent 20 akad. val. per metus, įskaitant 16 akad. val. per metus mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje. Tai padeda profesionaliai susitelkti į klausimus, kai susiduriama su sudėtingomis situacijomis ir kurių neišsprendžia vienas žmogus.
Norint užtikrinti kokybišką pagalbą, svarbu ne tik teikti fiziologinę priežiūrą, bet ir padėti išsaugoti žmogaus orumą, savarankiškumą ir socialinį dalyvavimą. Darbo grupėse, konferencijose ir seminaruose socialiniai darbuotojai dalijasi patirtimi, diskutuoja apie teisės aktų pokyčius ir ieško būdų, kaip taikyti naujas rekomendacijas praktikoje. Tokia bendradarbiavimo kultūra stiprina paslaugų kokybę ir mažina nesusipratimus tarp skirtingų institucijų.
Pandemijos patirtys ir iššūkiai globos namuose
2020 metų pavasarį COVID-19 pandemija išryškino didelius iššūkius globos namuose: apsaugos priemonių, testavimo ir valdymo spragos, kai valdžios sprendimai buvo orientuoti į institucijas, o ne į jų specifinius poreikius. Dėl to pats mikroklimatas, kuriame gyvena ir dirba žmonės su specialiaisiais poreikiais, tapo dar pažeidžiamesnis. Ši patirtis parodė, kiek svarbus yra vietos savivaldos ir NVO bendradarbiavimas, kad pavyktų užtikrinti, jog paslaugos būtų prieinamos ir veiksmingos net krizinėse situacijose.
Naujai pradėjęs dirbti seniūnas gali pasikviesti socialinę darbuotoją į kabinetą ir paklausti, ką ji dirba. Tokie pokalbiai kartais atskleidžia, kur yra spragos bendradarbiavime ir kaip galima sustiprinti paslaugų teikimą. Šis pavyzdys iliustruoja, kad deklaratyvus bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi gali būti neveikiantis, kai praktikoje nėra aiškios komunikacijos ir įsipareigojimų.
Profesinis draugiškumas ir įsitraukimas į mokymus
Nors ir užimtas, socialinis darbuotojas turi būti pasiruošęs dalyvauti mokymuose, kurių tikslas - plėsti įgūdžius, gerinti bendravimą su klientais ir kolegomis, formuoti etinę laikyseną bei statyti pasitikėjimą. Supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms ir organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Tai ypač svarbu tada, kai reikia įžvelgti paslėptus ryšius tarp asmens poreikių ir siūlomų paslaugų.
Aprašyta asmeninė patirtis apie straipsnių rašymą ir kolegų reakcijas iliustruoja, kaip profesinė bendruomenė gali augti per dialogą ir refleksiją. Dalyvavimas tarpusavio grįžtamojo ryšio procesuose skatina atsakomybės jausmą, skaidrumą ir nuolatinį tobulėjimą, net kai kartais trūksta laiko ar atsako iš kolegų.
tags: #socialinis #bendrabuvis #filosofija