Socialinis darbas bendriausia prasme reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos).
Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika. Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę.
Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p.
Socialinis verslas ir jo poveikis
Globalaus konkuravimo sąlygomis žinių visuomenėje ypač reikšminga tampa inovacinė veikla, atliepianti konkrečiai visuomenei aktualias socialines, ekologines ar kultūros problemas (Melnikas, 2017). Šiuo požiūriu socialinis verslas kaip atskira verslo rūšis susilaukia vis daugiau mokslininkų ir praktikų dėmesio dėl inovatyvaus požiūrio ir efektyvumo sprendžiant aktualias socialines ir aplinkos apsaugos problemas, daugybinių verčių (t. y. ekonominės, socialinės, aplinkosauginės ir kultūrinės) kūrimo (Bacq, Janssen, 2011; Jonker, 2012; Santos et al., 2015).
Išsivysčiusios ekonomikos šalyse socialinio verslo plėtros poreikį suponuoja senstančios visuomenės, vienišų tėvų, imigrantų integravimo į visuomenę problemos; besivystančios ekonomikos šalyse - skurdo, nelygybės, bado, prieinamumo prie sveikatos priežiūros paslaugų ir kiti „didieji iššūkiai“ (Grand Challenges), kuriems spręsti nebepakanka vienos valstybės viešojo sektoriaus išteklių.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Kitas veiksnys, lemiantis socialinio verslo plėtrą, - tai darnaus vystymosi imperatyvai, kurių įgyvendinimo jau keletą dešimtmečių siekia įvairios transnacionalinės organizacijos, pvz., Jungtinių Tautų Organizacija.
Nors darnaus vystymosi tikslų integravimas į veiklą tampa neatsiejama bet kokio verslo, siekiančio ilgalaikio vystymosi, dalimi (Fatoki, 2019; Bombiak, 2019; Jonker, 2012; Stevens et al., 2014), socialinis verslas yra „arčiausiai“ šiuose tiksluose įvardijamų problemų ir galimybių jas išspręsti. Tuo socialinis verslas skiriasi nuo socialiai atsakingo verslo, kuris socialines ir aplinkosaugos problemas sprendžia ir / arba daugybines pridėtines vertes sukuria pirmiausia įgyvendindamas ekonominę misiją (Igwe et al., 2018).
Todėl, įžvelgdamos socialinio verslo potencialą spręsti socialines ir aplinkos apsaugos problemas, įvairios politinės struktūros mato jį kaip instrumentą kurti teigiamą poveikį visuomenei ir aplinkai, kartu realizuojant darnaus vystymosi rodiklius. Toks kontekstas suponuoja poreikį analizuoti socialinio verslo ypatumus, atrasti specifinius veiklos mechanizmus, kurių plėtra prisidėtų prie socialinio verslo teigiamo poveikio maksimizavimo.
Konstatuotina, kad nors socialiniam verslui kaip mokslinių tyrimų objektui netrūksta dėmesio užsienio ir nacionaliniame akademiniame diskurse, jo apibrėžimas nėra nusistovėjęs. Šiame lauke pastebimas skirtingų sąvokų vartojimas: socialinė įmonė ar verslas, hibridinė organizacija ar verslas, darni ar socialinė antreprenerystė; šios sąvokos dažnai yra suprantamos kaip sinonimai (Hahn et al., 2018; Raišienė, Urmanavičienė, 2017; Spieth et al., 2019). Šiame straipsnyje visas anksčiau minėtas sąvokas sujungiant socialinio verslo terminu1, laikomasi nuomonės, kad socialinis verslas skiriasi nuo tradicinio ar net socialiai atsakingo verslo dėl socialinės misijos ir vertės suinteresuotosioms šalims kūrimo iškėlimo virš pelno bei vertės akcininkams sukūrimo (Alter, 2007; Yunus et al., 2010).
Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos Socialinio verslo iniciatyvos (toliau - EK SVI) (EK, 2011), kuri skirta socialiniams verslams bei jų kūrėjams paremti pagerinant jų teisinę aplinką, suformuluotu apibrėžimu, galima teigti, kad socialinis verslas - tai socialinės ekonomikos veikėjas, kuris komercine veikla siekia socialinės misijos arba viešojo intereso, šį siekį įgyvendina aukšto lygio socialine inovacija, reinvestuoja pelną į socialinės misijos įgyvendinimą, o organizuodamas ir vykdydamas savo veiklą remiasi demokratiniais ar dalyvavimo principais arba orientuojasi į socialinį teisingumą.
Šis apibrėžimas grindžiamas EMES tarptautinių tyrimų tinklo kūrėjų išskirtais socialinio verslo kriterijais, t. y. keturiomis ekonominėmis (nepertraukiama veikla, finansine rizika, autonomija ir maža apmokamo darbo dalimi darbo kaštų struktūroje) ir penkiomis socialinėmis (bendruomeniška veikla, nauda bendruomenei, suinteresuotųjų šalių / piliečių dalyvavimu valdyme, demokratiniu sprendimų priėmimu, pelno reinvestavimu) dimensijomis (Defourny, 2001). Šios dimensijos suponuoja tiek siaurą, tiek plačią socialinio verslo sampratą (Pestoff, 2013).
Siauroji samprata traktuoja socialinį verslą išskirtinai kaip nevyriausybinio sektoriaus veikėją, kuris taiko verslo principus pelnui uždirbti. Tokio tipo organizacija gali veikti kaip socialinis ar net labdaros fondas, kuris didesnę dalį pajamų gauna iš viešųjų dotacijų, viešųjų pirkimų ar privačios paramos. Elgdamasi inovatyviai bei versliai tokia organizacija siekia ne uždirbti maksimalų pelną iš atrastos rinkos nišos, bet išspręsti rinkos ydas - užpildyti institucines spragas, kurių dėl išteklių trūkumo nepajėgia panaikinti viešojo sektoriaus organizacijos ir kurios neaktualios privataus sektoriaus organizacijoms (Mair, Marti, 2009).
Plačioji socialinio verslo samprata apima bet kuriame iš sektorių veikiančias organizacijas (Pestoff, 2013). Kadangi socialinio verslo formos ir veiklos gali skirtis priklausomai nuo žemyno, regiono ir konkrečios visuomenės, socialinio verslo konceptualizacija reikalauja empirinių žinių apie socialinio verslo veiklos formas įvairiuose sociokultūriniuose kontekstuose (Defourny, Nyssens, 2010a; 2010b), kurie gali suponuoti privataus ir viešojo sektorių organizacijų neatlieptus poreikius.
Nepaisant skirtingų sampratų ir apibrėžčių, kaip pažymima EK SVI (EK, 2011), bet kokiu atveju socialinis verslas savo veikla siekia ne pelno maksimizavimo, o socialinio poveikio, taigi ir pokyčio. Viena vertus, ši socialinio verslo funkcija suponuoja būtinybę vertinti tokio verslo kuriamus poveikius (Maas, Grieco, 2017). Kita vertus, kaip rodo ankstesnių mėginimų vertinti socialinio verslo poveikį rezultatai (Epstein, Yuthas, 2014; Keizer et al., 2016), toks vertinimas dažnai yra problemiškas (jei išvis įmanomas) dėl kelių priežasčių.
Pirma, kai kurie socialiniai verslai nebūtinai turi apibrėžtą misiją; neturint atskaitos taško siekiams vertinti, neįmanoma atlikti bet kokio (socialinio, ekonominio, aplinkosauginio, kt.) jų (numanomai) poveikio vertinimo ar matavimo. Antra, išskirtinai ekonominio poveikio vertinimas monetariniu aspektu taip pat ne visada įmanomas dėl to, kad dauguma socialinių verslų nėra pasiekę vertintinų veiklos apimčių (pvz., kad būtų galima įvertinti socialinių investicijų grąžą (SROI - social return on investment)). Trečia, dėl nenusistovėjusios socialinio verslo koncepcijos ir reiškiniui priskiriamų savybių įvairovės poveikių skaičius gali būti labai įvairus ir gausus (žr. 25). Tai suponuoja ne vienadimensio, bet daugybinio ir įvairialypio socialinio verslo poveikio, taigi - poveikių2 sampratų, vertinimo metodikų, jų paskirties tyrimų svarbą.
Taigi šio straipsnio tikslas - atskleisti, kaip Lietuvoje veikiančio socialinio verslo atstovės (-ai) suvokia jo poveikius ir juos vertina. Tuo tikslu straipsnyje apžvelgiama socialinio verslo poveikių vertinimo diskusija akademinėje bendruomenėje, aptariamos esamų metodikų taikymo galimybės ir pristatomi empirinio tyrimo - interviu su 20 Lietuvos socialinių verslų atstov(i)ų rezultatai, kurie bent iš dalies apibūdina ir esamą socialinio verslo išsivystymo būklę Lietuvoje. Tuo šis straipsnis papildo tiek negausias empirines žinias apie socialinio verslo raidą posovietinėse visuomenėse (t. y. Lietuvoje), tiek prisideda prie socialinio verslo poveikių ir jų vertinimo sampratų plėtojimo akademiniame diskurse ir bendrame visuotinio žinojimo lauke žinių visuomenės kontekste.
Socialinio verslo hibridinis pobūdis lemia tai, kad iš socialinių verslų tikimasi, jog jie turi generuoti ne tik pelną, bet ir kitokias vertes, kurių tradiciniai verslai negeneruoja - įprastai tai yra vadinama poveikiais. Įmonių veiklos kontekste poveikis siejamas su jos pasekmėmis. Dažniausiai akademinia me diskurse aiškinant socialinio verslo poveikius yra remiamasi poveikio vertės grandine (Clark et al., 2004, žr. 1 pav.).
Remiantis C. Clark ir kt. (2004), galima teigti, kad savo veikloje panaudodamas įvairius išteklius socialinis verslas pirmiausia kuria produktus (outputs), kuriuos organizacijos gali matuoti pačios (pvz., mokyklos atveju - absolventų skaičius, sumažėjęs mokyklą nebaigusių mokinių skaičius). Rezultatai (outcomes) yra galutiniai pokyčiai, kuriuos socialinis verslas nori pasiekti savo veikla (pvz., pokyčių programų dalyvių savigarbos didėjimas). Poveikis (impact) suprantamas kaip rezultato dalis, kuri atsiranda / įvyksta kaip veiklos pasekmė be to, kas būtų vis tiek natūraliai nutikę.
G. Molecke’as ir J. Pinkse’as (2017) apžvelgdami anksčiau šioje srityje atliktus darbus teigia, kad rezultatai ir poveikiai yra dažnai tapatinami su produktais - pirminiu socialinio verslo veiklos rezultatu, kurį lengviausia ir aiškiausia įvertinti. Kita vertus, šioje dažnai naudojamoje grandinėje kyla problema, kaip teisingai įvertinti ir atskirti rezultatus nuo poveikių.
1 pav. Poveikio vertės grandinė. Sukurta autorių pagal Clark et al.
Vertėtų atkreipti dėmesį, kad nevisais atvejais socialinio verslo poveikis yra teigiamas. Kaip ir bet kurios kitos organizacijos privačiame ar viešajame sektoriuje, socialinis verslas gali sukurti ir neigiamus poveikius (Vanclay, 2002), dažniausiai dėl nenumatytų pasekmių (unintended consequences), nors misija išlieka kilni (Leslie, 2019; Wegrich, 2019).
Nors mokslinėje literatūroje neigiami poveikiai nėra nagrinėjami socialinio verslo veiklos kontekste, tačiau tokių pavyzdžių praktikoje aptinkama. Pvz., vienas iš neigiamų poveikių, kurio nenumatė gerai pasaulyje žinomas socialinis verslas „TOMS Shoes“, kuris už vartotojo Vakaruose nupirktą porą batų dovanoja kitą naują porą batų vaikui besivystančioje šalyje, šiai veiklai įgavus mastą, gali būti vietinio smulkiojo verslo (pvz., batų taisymo) nykimas ir smulkiojo verslo atstovų nuskurdinimas.
M. Epsteinas ir K. Yuthas (2014) siūlo poveikius suprasti pagal tai, kaip jie pasireiškia (tiesiogiai per produktą ar per jo gamybą) bei per kokias funkcines sistemas jie vyksta. Poveikiai gali būti sukuriami produktais ir paslaugomis, pvz., dėl naudos vartotojui, kurią jis gauna dėl produkto ar paslaugos ekologinių savybių; gamybos procesu, pvz., produkto dizaino sprendimais, naudojamų žaliavų pobūdžiu; žmogiškųjų išteklių praktikomis, pvz., socialinę atskirtį patiriančių individų įdarbinimu, socialinių kategorijų įvertinimu visuose žmogiškųjų išteklių valdymo procesuose; pokyčiais tiekimo grandinėje, pvz., perkant žaliavas iš vietinių tiekėjų, taikant sąžiningo įdarbinimo kriterijų tiekėjų atrankai; infrastruktūra, pvz., gamyklos vieta regione, viešosios infrastruktūros pagerinimu, atsakingu energijos, vandens, kitų išteklių vartojimu gamybos procese.
Atskirai išskiriami poveikiai misija grindžiamu, socialiai atsakingu investavimu. Šis poveikių skirstymas leidžia identifikuoti konkrečias socialinio verslo sritis, kuriomis daromas poveikis. A. Keizeris ir kt. (2016) poveikiams identifikuoti ar sukurti siūlo naudoti jau egzistuojančias politikas, pvz., darnaus vystymosi tikslus.
Poveikių matavimų metodų analizė kelia klausimus, kaip geriausiai matuoti tai, ko dažniausiai net nesuvokia pats socialinis verslininkas. Pasak B. Melniko ir kt. (2017), siūloma naudoti kaštų ir naudos analizę ar socialinių investicijų pelningumo rodiklį. Nors šie metodai laikomi vienais aiškiausių, ypač rezultatams palyginti, tačiau jų naudojimas yra sudėtingiausias, nes reikalauja ekonominio išsilavinimo, o tai gali kelti iššūkių nevyriausybiniame sektoriuje atsiradusiam soc...
Apibendrinant, socialinio pobūdžio veikla, įskaitant socialinį darbą ir socialinį verslą, yra būtina šiuolaikinės visuomenės dalis, siekiant spręsti socialines problemas ir kurti teigiamą poveikį bendruomenėms.
tags: #socialinio #pobudzio #veikla