Socialinės globos įstaigos atlieka itin svarbų vaidmenį visuomenėje, užtikrindamos priežiūrą ir pagalbą asmenims, kurie dėl įvairių priežasčių negali savimi pasirūpinti savarankiškai. Šis straipsnis apžvelgia socialinės globos įstaigų istoriją, tipus, teikiamas paslaugas Lietuvoje, remiantis pateikta informacija.
Socialinės globos įstaigų tipai
Pagal globos formą ir trukmę, globos įstaigos skirstomos į kelis tipus:
- Dienos globos įstaigos: Teikia paslaugas dienos metu.
- Laikino apgyvendinimo įstaigos: Suteikia laikiną prieglobstį ir pagalbą.
- Stacionarios globos įstaigos: Užtikrina nuolatinę priežiūrą ir apgyvendinimą.
Globos įstaigos dažniausiai specializuojasi teikti paslaugas vienai ar kelioms klientų grupėms, kurias sieja panašios socialinės problemos, poreikiai ir interesai. Tai leidžia užtikrinti tikslingą ir efektyvią pagalbą.
Pagrindinės klientų grupės
- Vaikų globos įstaigos: Apgyvendinami ir globojami vaikai, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali gyventi su savo šeimomis.
- Neįgaliųjų globos įstaigos: Skirtos proto ar kompleksinę negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra ir slauga.
- Senų žmonių globos įstaigos: Užtikrina nuolatinę globą ir slaugą seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra.
Istorinis kontekstas
Socialinės globos ištakos siekia senus laikus, o globos įstaigų raida atspindi visuomenės požiūrį į vargšus, neįgaliuosius ir senus žmones.
- XVI a.: Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga. Pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai ir labdaros organizacijos.
- XVII a.: Dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui, atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. Tačiau globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, pagrindinis tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti.
- Po Antrojo pasaulinio karo: Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas.
- Lietuvoje: Nuo XVI a. prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems.
Socialinės globos įstaigų statistika Lietuvoje (2016 m.)
- Stacionarios vaikų globos įstaigos: 2016 m. veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų - negalią turintiems vaikams.
- Senų žmonių globos namai: 2016 m. veikė 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms.
- Neįgaliųjų globos įstaigos: Įstaiga įsteigta 1992 m. Tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje sukurti naujo tipo gyvenimo namus asmenims su intelekto negalia.
Pagrindinės vertybės ir teikiamos paslaugos
Socialinės globos įstaigos savo veikloje vadovaujasi šiomis pagrindinėmis vertybėmis:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
- Pagarba žmogaus orumui ir teisėms.
- Orientacija į asmenį.
- Įgalinimas.
- Atvirumas.
- Bendradarbiavimas.
- Tobulėjimas.
Teikiamos įvairios paslaugos, atsižvelgiant į individualius poreikius:
- Ilgalaikė socialinė globa (kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba).
- Trumpalaikė socialinė globa (laikinai dėl tam tikrų priežasčių teikiama kompleksinė pagalba).
- Dienos socialinė globa (kompleksinė pagalba dienos metu).
- Apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose (namų aplinkos sąlygų ir paslaugų suteikimas, sudarant sąlygas savarankiškai tvarkytis savo asmeninį gyvenimą).
- Socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir (ar) atkūrimas (paslaugos, teikiamos asmenims (šeimoms), siekiant stiprinti jų bendravimo gebėjimus).
- Socialinių dirbtuvių paslauga (siekiama didinti asmenų įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, ugdyti, lavinti ir palaikyti bendruosius ir su konkrečia darbinio užimtumo veikla susijusius įgūdžius).
Įstaiga dalyvauja projekte „Socialinių paslaugų kokybės užtikrinimas Lietuvoje“, kurio tikslas - sudaryti sąlygas gerinti ir tobulinti socialinių paslaugų kokybę. Įstaigos darbuotojai yra nominuoti Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos apdovanojimams.
Socialinės apsaugos raidos etapai Lietuvoje
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:
- Valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais.
- "Tikrų" valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais.
- Privačių pensijų fondų, kaip papildomų "Sodros" sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.
Socialinės paramos sistema, kurią sudarė nedraudiminių išmokų ir stacionarių bei nestacionarių paslaugų sistema, pasižymėjo mažesniais svyravimais, tačiau iš stacionarinio tipo paslaugų, metams bėgant, ji pasipildė kur kas didesniu nestacionarių socialinių paslaugų kiekiu bei kokybe.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nors socialinės globos įstaigos atlieka svarbų vaidmenį, jos susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip finansavimo trūkumas, personalo stygius ir visuomenės stereotipai. Ateityje svarbu siekti socialinių paslaugų kokybės gerinimo, bendruomeninių paslaugų plėtros ir socialinės įtraukties didinimo. Supratimas apie žmonių slaugą po truputi keičiasi.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Taigi, nors Lietuvos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos buvo kuriamos kaip valstybinės sistemos, bet jos pasižymėjo "valstybės inkorporavimu" į rinkos sistemą, kuri pirmiausia buvo priklausoma nuo privataus ūkio ekonominių pasiekimų ir darbo rinkos dalyvių įmokų į Sodros ir nacionalinį biudžetus.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #paslaugu #raida #lietuvoje