Socialinis dialogas Lietuvoje dažnai aptariamas kaip būtinas, tačiau sunkiai pasiekiamas idealas. Nors formaliai egzistuoja trišalė taryba ir kitos institucijos, skirtos derinti darbdavių, darbuotojų bei Vyriausybės interesus, tikrovėje šis procesas nuolat susiduria su barjerais.
Įstatymo projekto esmė ir tikslai
Kelių Valstiečių partijos seimo narių grupė pateikė Lietuvos Respublikos socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektą, kuris buvo svarstomas Trišalės tarybos posėdyje.
Priemonės „Socialinio dialogo skatinimas“ tikslas - ugdyti darbdavių, darbdavių organizacijų ir jų asociacijų, profesinių sąjungų ir jų susivienijimų gebėjimus socialinės partnerystės srityje, tobulinti kolektyvinius darbo santykius, skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą, informuoti ir šviesti profesinių sąjungų narius bei visuomenę apie socialinio dialogo reikšmę.
Tikimasi pasirašyti šakos kolektyvines sutartis tarp verslo darbdavių asociacijų ir šakinių profesinių sąjungų popieriaus gamybos, naftos produktų gamybos, chemijos pramonės, baldų gamybos ir kituose pramonės sektoriuose.
Finansavimas ir planuojami rezultatai
Dvejų metų trukmės projektams įgyvendinti iš viso skirta iki 15 mln. Eurų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
| Rodiklis | Planuojamas skaičius |
|---|---|
| Dalyvaujančios organizacijos | 532 |
| Dalyvaujančios profesinės sąjungos | 169 |
| Dalyvavimas mokymuose | 18 000 asmenų |
| Pasirašytos įmonių kolektyvinės sutartys | 253 |
| Įsteigti saugos ir sveikatos komitetai | 128 |
| Įsteigtos dvišalės ar trišalės tarybos/komisijos | 49 |
| Pasirašytos teritorinės kolektyvinės sutartys | 32 |
| Pasirašytos šakos kolektyvinės sutartys | 16 |
Planuojama, kad šiuose projektuose dalyvaus 532 organizacijos, iš jų -169 profesinės sąjungos. Projektai sudarys galimybes per 18 000 asmenų dalyvauti mokymuose. Numatoma, kad bus pasirašytos 253 įmonių kolektyvinės sutartys, įsteigti 128 saugos ir sveikatos komitetai, 49 dvišalės ar trišalės tarybos ar komisijos. Taip pat planuojama pasirašyti 32 teritorinės kolektyvines sutartis ir 16 šakos kolektyvinių sutarčių.
Kritika ir prieštaravimai
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pateiktojo įstatymo projekto tikslai geranoriški ir nuoširdūs, tačiau, pradedant nagrinėti įstatymo projekto nuostatas, gražiosios iliuzijos dingsta. Socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektas - tai nesusipratimas, kliudantis sklandžiam profesinių sąjungų darbui bei apsunkinantis visą derybų procesą tarp šalių, kuris ir taip nėra lengvas.
Iš įstatymo projekto visuomenė ir socialiniai partneriai tikisi aiškumo tam tikroje srityje, kad teisės normos reglamentuotų santykius aiškiai ir konkrečiai. Nuostabą kelia tai, kad projekte vartojamos sąvokos apibrėžiamos dviprasmiškai ir neaiškiai. Ar socialinis dialogas ir socialinė partnerystė yra vienas ir tas pats? Pagal savo prasmę sąvokos nėra tapačios, be to, svarbu tai, kad apskritai jos reiškia visai skirtingus dalykus. Įstatymo projekto kūrėjai šias nuostatas suplaka į vieną.
Pasak Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininko Kęstučio Juknio: „Svarbu tai, kad įvairios rekomendacijos, ekspertinės įstatymiškos komisijos, kurios kontroliuos ir reguliuos kolektyvinių sutarčių sudarymą, reikš ne ką kitą, tik kaip valdžios trukdymą profesinėms sąjungoms vieningai ginti ir atstovauti žmones. Iki šiol valdžia sistemiškai siaurino, varžė profesinių sąjungų galias, deja, bet tas procesas, remiantis tokiais įstatymų „projektukais“, tęsiasi toliau. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ šiam įstatymo projektui nepritaria ir mano, kad kolektyviniuose darbo santykiuose tai būtų žingsnis atgal, kai viskas buvo kontroliuojama".
Peršasi išvada, kad šis įstatymas reikalingas tik patiems seimo nariams, o ne šalių socialinio dialogo skatinimui ir stiprinimui.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Problemos socialinio dialogo praktikoje Lietuvoje
Lietuvos socialinio dialogo raida yra glaudžiai susijusi su šalies istorija po nepriklausomybės atkūrimo. Perėjimas nuo planinės ekonomikos prie rinkos santykių vyko sparčiai, tačiau profesinių sąjungų vaidmuo šiame procese liko marginalizuotas.
- Žemas profesinių sąjungų narystės lygis: Lyginant su Skandinavijos šalimis, kur narystė profesinėse sąjungose siekia 60-80 proc., Lietuvoje šis skaičius yra gerokai mažesnis.
- Pasitikėjimo deficitas: Tiek darbuotojai, tiek darbdaviai dažnai žiūri vieni į kitus kaip į priešus, o ne partnerius.
- Politinis instrumentalizavimas: Vyriausybė dažnai naudojasi socialiniu dialogu tik kaip formalia procedūra, siekdama „užsidėti varnelę”, o ne iš tikrųjų ieškoti sutarimo.
Socialinis dialogas negali veikti be abipusės naudos suvokimo. Lietuvoje dažnai vyrauja trumpalaikio mąstymo filosofija. Darbdaviai baiminasi, kad bet koks nuolaidžiavimas darbuotojams padidins sąnaudas ir sumažins konkurencingumą. Darbuotojų atstovai, savo ruožtu, reikalauja didesnių atlyginimų, kartais neatsižvelgdami į įmonės finansines galimybes.
Nors Darbo kodeksas suteikia pakankamai instrumentų kolektyvinėms sutartims sudaryti, realus jų įgyvendinimas dažnai stringa dėl baimės, kad pertekliniai įsipareigojimai suriš rankas verslui. Sėkmingas socialinis dialogas yra neįmanomas be aukšto socialinio kapitalo lygio - pasitikėjimo tarp visuomenės narių ir institucijų. Lietuvoje pasitikėjimo rodikliai išlieka vieni žemiausių Europos Sąjungoje. Kai nėra pasitikėjimo, kiekvienas kito pusės siūlymas yra vertinamas įtariai, ieškant paslėptų kėslų.
Kaip transformuoti socialinį dialogą
Žvelgiant į ateitį, socialinis dialogas Lietuvoje privalo transformuotis. Tiesiog tęsti „susitarimus dėl susitarimų” yra neproduktyvu. Derybos reikalauja profesionalumo.
Profesinių sąjungų atstovai turi tapti ekonominiais analitikais, gebančiais suprasti verslo aplinką, įmonės finansinius rodiklius ir rinkos tendencijas. Nacionalinis lygmuo yra per platus. Sektorių kolektyvinės sutartys (pvz., transporto, statybų, švietimo) leistų nustatyti aiškias žaidimo taisykles visam sektoriui, taip išvengiant konkurencijos darbuotojų sąskaita.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Darbo rinka keičiasi - nuotolinis darbas, platformų ekonomika, dirbtinis intelektas keičia darbo santykius. Socialinis dialogas turi prisitaikyti prie šių realijų. Tai sunkiausia dalis. Verslo vadovai turi suprasti, kad patenkintas, saugus ir įtrauktas į sprendimų priėmimą darbuotojas yra įmonės sėkmės garantas, o ne išlaidų eilutė. Darbuotojai turi suprasti, kad įmonės tvarumas ir augimas yra sąlyga jų pačių gerovei.
Praktiniai žingsniai ir rekomendacijos
- Fokusuotis į sektorių kolektyvines sutartis vietoje vien tik nacionalinių dokumentų.
- Skatinti profesinių sąjungų atstovų kompetencijų kėlimą, ypač ekonomikos ir derybų srityse.
- Didinti skaidrumą ir pasitikėjimą per nuolatinį informacijos dalijimąsi apie įmonių finansinę būklę ir strategiją.
- Užtikrinti, kad teisės aktai būtų aiškūs, konkretūs ir neveiktų kaip trukdis socialiniam dialogui.
- Skatinti darbo kultūros pokyčius, kur darbuotojas traktuojamas kaip partneris.
Ne, tai yra ilgalaikis procesas. Tai kultūriniai pokyčiai, kurie užtrunka kartų kaitą. Socialinio dialogo stringimas Lietuvoje nėra fatališkas reiškinys. Tai yra brandos trūkumo požymis besivystančioje rinkos ekonomikoje. Artimiausiais metais pamatysime, ar Lietuva sugebės transformuoti šią sritį.
Didėjantis darbo jėgos trūkumas, demografiniai iššūkiai ir būtinybė didinti darbo našumą skatins darbdavius ieškoti būdų, kaip geriau išlaikyti darbuotojus. Tai natūraliai vers kurti tvaresnius, partneryste grįstus santykius. Tikrasis proveržis įvyks tada, kai įmonių vadovai supras, kad dalijimasis informacija apie įmonės ateitį ir įtraukimas į sprendimų priėmimą nėra silpnumo požymis, o stiprybė. Savo ruožtu, profesinės sąjungos turi tapti moderniomis organizacijomis, siūlančiomis pridėtinę vertę savo nariams - nuo teisinės pagalbos iki derybų kompetencijų.
tags: #socialinio #dialogo #istatymas #sandrauga