Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti socialines problemas, atsižvelgiant į jų galimybes ir dalyvavimą, gerbiant orumą ir didinant atsakomybę, remiantis asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Pagrindiniai darbuotojai, dirbantys socialinį darbą, yra socialiniai darbuotojai - tarpininkai tarp visuomenės ir žmogaus. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp žmogaus ir aplinkos.
Šiuo metu Lietuvoje rengiamasi įgyvendinti vaiko globos normas, todėl svarbu išsiaiškinti socialinio darbuotojo vaidmenis ugdant globojamiems vaikams socialinius įgūdžius. Globojamiems vaikams socialinis įgūdis ugdymo procese socialiniai darbuotojai ne visada supranta savo vaidmenį globojamo vaiko gyvenime. Be to, įgyvendinant vaiko globą, socialiniai darbuotojai turi darbinius įsipareigojimus ir negali kurti atvirų ir betarpiškų ryšių su globojamais vaikais. Kita vertus, socialiniai darbuotojai nėra tiesiogiai atsakingi už darbo rezultatus, nes vaiko globa trunka iki globojamo vaiko pilnametystės.
Socialinio darbuotojo veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius. Kai gyvenimo situacijos yra sudėtingos, būtina suprasti ne tik konkretaus žmogaus poelgius, bet ir aplinkos veiksnius, kurie gali įtakoti žmogaus elgseną. Kiekvienas žmogus siekia patenkinti savo poreikius ir išvengti blogos jausenos dėl nepatenkintų poreikių, susidariusių nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Ch.Towle savo veikale "Bendrieji žmogaus poreikiai" daugiau dėmesio skiria žmogaus poreikiams, kurie įtakoja žmogaus vystymąsi: dvasinis poreikis tenkinimas. Ji taip pat akcentuoja, kad poreikis priklauso nuo asmens amžiaus ir gyvenimo situacijos. Pagal Maslow, žemiausi žmogaus poreikiai yra fiziologiniai, vėliau seka saugumo poreikis, priklausomybės, pagarbos poreikis. Kai šie poreikiai yra patenkinami žmogui iškyla saviraiškos ir pažintinio supratimo poreikiai.
Socialinio darbuotojo vaidmenys ir funkcijos
Nagrinėjant socialinio darbo ypatumus, pravartu paliesti socialinio darbuotojo vaidmenis ir funkcijas. L.Johnson išskiria trylika socialinio darbuotojo vaidmenų. Kai kurie iš jų apibrėžia santykį su klientais, o kai kurie yra daugiau administracinio pobūdžio: advokatas. Advokatu socialinis darbuotojas tampa, kad vien makleriavimo neužtenka. To paties L.Johnson netiesiogiai minimi dar du socialinio darbuotojo vaidmenys: įgaliotinio ir tarpininko. Įgaliotinio vaidmuo vartojamas tiek santykyje su grupėmis, tiek su atskirais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Ši funkcija skirta tam, kad socialinis darbuotojas paveiktų savo klientą dalyvauti savo problemų sprendime. Profesionalaus socialinio darbuotojo sėkmę užtikrina jo mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Bendrosios praktikos socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, savo jėgas ir sugebėjimus skiriantis kitiems žmonėms ir padedantis jiems tenkinti savo poreikius bei spręsti problemas tinkamu ir priimtinu būdu. Pagalba sutelkiama į poreikius ir socialinio funkcionavimo problemas.
Socialinis darbuotojas privalo ugdyti bendravimo įgūdžius, kurių reikia produktyviai sąveikai su individais ar jų grupėmis. Visų pirma socialinis darbuotojas - pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Šio asmens esminis bruožas yra tęstinis sąmoningas panaudojimas. Atlikdamas pagelbėtojo vaidmenį, socialinis darbuotojas klientus konsultuoja, pataria, fiziškai padeda savo klientui. Socialinis darbuotojas visada susiduria su situacija, kai reikalinga jo pagalba.
Socialinis darbuotojas savo funkcijas gali atlikti būdamas tam tikrose pareigose. Asmuo, turintis socialinio darbuotojo išsilavinimą, gali eiti tokias pareigybes: stacionarių ir nestacionarių socialinių paslaugų direktoriaus pareigas; socialinis darbuotojas gali eiti socialinio darbo organizatoriaus ir koordinatoriaus, vykdytojo pareigas; taip pat socialinis darbuotojas gali vykdyti direktoriaus asistento pareigas. Šiose pareigose socialinis darbuotojas yra pagrindinis asmuo, teikiantis socialines paslaugas.
Įstaigos, kuriose dirba socialinis darbuotojas, priklauso socialinių reikalų sistemai ir yra įvairaus profilio bei pavaldumo: seniūnijos, savivaldybės, apskrities, globos ir sveikatos priežiūros įstaigos ir pan. Taip pat socialinis darbuotojas gali būti konsultantas, padedantis įveikti krizes, paslaugų teikėjas, gali būti pagalbininkas, spendžiant kokius nors buitinius, procedūrinius ar kitokius procesus. Taip pat nesvarbu kokioje įstaigoje dirba socialinis darbuotojas, visada išlieka pagrindinis jo vaidmuo - pagalba klientui, sprendžiant jo socialinės kilmės problemas.
Labai dažnai socialinė pagalba paslaugomis traktuojama kaip atsakas į problemas, kaip rūpestis, kad žmogus socialiniai sėkmingai funkcionuotų. Todėl socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai veikiantys asmenys, organizuojantys paramą žmonėms, nesvarbu kokios formos ji būtų: pinigai, daiktai ar paslaugos. Nuo socialinio darbuotojo asmeninių savybių, profesionalumo bei gebėjimų ir aktyvumo priklauso socialinės paramos kokybė. Socialinis darbuotojas atlieka pagrindinį vaidmenį teikiant, organizuojant, nustatant paslaugų poreikį.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas akcentuoja, kad socialinio darbo ištakos glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Socialiniai darbuotojai vadovaudamiesi Etikos kodeksu siekia įtvirtinti tokias vertybes: darbą visuomenės gerovei, pagalbą individui bei jo šeimai, sprendžiant jų problemas, socialinio teisingumo siekį. Todėl šiame kodekse atsispindi pagrindinė socialinio darbo idėja - ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją.
Kompetencija socialiniame darbe
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Galima teigti, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Socialinis darbuotojas, spręsdamas problemas, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (žinios); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etiniams sunkumams (vertybės); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (įgūdžiai). Tik praktinė veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijos visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.
B. R.Comptonas ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios:
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
- Žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija;
- Žinios apie situaciją - bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursus;
- Kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandorius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.
Vertybės - tai įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Socialinio darbo praktika, besiremianti vertybių sistema, dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.
Nepaneigdami savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms.
Socialinio darbuotojo kompetencijos komponentai
| Kompetencija | Aprašymas |
|---|---|
| Žinios | Informacija, moksliniai duomenys, vertybės ir įgūdžiai. |
| Vertybės | Įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai. |
| Įgūdžiai | Gebėjimas atlikti darbą, spręsti problemas. |
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmenys #ugdant #vaiku #socialinius