Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos. Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p. L: A. Bagdonas Socialinis darbas Lietuvoje: Raidos, praktikos ir akademinis aspektai / Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika Vilnius 2001 nr. 1; W. R. Wendt Geschichte der sozialen Arbeit Stuttgart 1990; M. Boomes, A. Scherr Soziologie der Sozialen Arbeit.
Reikalavimai socialiniam darbuotojui
Socialiniam darbuotojui labai svarbios asmeninės savybės, kurias apibendrintai galima pavadinti 3A - atvirumas, atsakomybė, atkaklumas. darbuotojas turi pasižymėti kantrybe bei empatija, turėti globalų pasaulio mąstymą ir suprasti, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas. Ne ką mažiau svarbi yra ir vidinė motyvacija. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairaus amžiaus, požiūrių, skirtingų patirčių turinčiais asmenimis, kurie dažnai stokoja būtiniausių socialinių įgūdžių, negali pasirūpinti savimi, yra kritiški jiems teikiamai pagalbai.
Nuolat rūpinantis kitų problemomis, socialinis darbuotojas turi turėti pakankamai daug vidinės motyvacijos, kuri jį motyvuotų nepasiduoti ir rūpintis kitais asmenimis. Su vidine motyvacija susijęs ir tikslų siekis. Socialinio darbuotojo profesijai reikalingos ne tik pačio socialinio darbo metodų, bet ir etikos, psichologijos, teisės, pirmosios pagalbos žinios.
Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirba apie 17 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei vaikų globos namuose dirba apie 5 tūkst. socialinių darbuotojų. Socialinių paslaugų įstaigose dirba socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kiti socialinių paslaugų srities darbuotojai. Socialiniai darbuotojai dirba ir gydymo įstaigose.
Socialines paslaugas teikiančiose institucijose (pvz. Asmens sveikatos priežiūros institucijose (pvz. Teisėtvarkos srityje (pvz.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Kur studijuoti socialinį darbą Lietuvoje?
Vilma Kazlovienė pateikė informaciją, kur Lietuvoje galima studijuoti socialinį darbą:
- Universitetuose - Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete, Klaipėdos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje;
- Kolegijose - Vilniaus kolegijoje, Kauno lolegijoje, Marijampolės kolegijoje, Panevėžio kolrgijoje, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Utenos kolegijoje, Šiaulių valstybinėje kolegijoje, Šv. Ignaco Lojokos kolegijoje, Kolpingo kolegijoje.
Prieš renkantis socialinio darbo specialybė, tikslinga ją išbandyti savanoriaujant. Anykščių rajono socialinių paslaugų centras yra vienas iš tų įstaigų, kurios priima ,,prisimatuoti“ socialinio darbuotojo specialybę. Savanoriai, kurie įgyvendina daugiau nei 3 mėnesius tarnybos, įgyja pažymėjimą - dokumentą patvirtinantį tarnybos metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius, tačiau tik 6 mėn. Vilma Kazlovienė Anykščių rajono socialinių paslaugų centro vykdomas veiklas, teikiamas paslaugas pristatė ir gimnazijos darbuotojams.
Socialinio darbuotojo teisės ir socialinė apsauga Lietuvoje
Kaip minėta įžangoje, kieviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai. Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties. Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas. Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai. Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). 42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.
Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Studijų programa Socialinis darbas ir žmogaus teisės puikiai tinka tiems, kurie savo profesinę karjerą sieja su pokyčių visuomenėje inicijavimu bei profesionalios pagalbos vaikams, šeimoms, jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims su negalia ir kitoms visuomenės grupėms teikimu. Baigsiantiems mokyklą nuo 2024 metų pagal mokslo ir studijų įstatymą į universitetus konkurso būdu priimami asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą ir išlaikę ne mažiau kaip tris valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir stojančiojo pasirinktą egzaminą, kurių įvertinimų aritmetinis vidurkis turi prilygti pagrindiniam mokymosi pasiekimų lygiui ( 2025 m. abiturientams ne mažiau 50 balų, 2024 m. Studijos vyksta darbo dienomis. Dažniausiai paskaitos prasideda nuo 9.00 val. Sesija trunka tris savaites.
Perfectly organized studies, interesting and qualified lecturers encouraged the interest in the professors of social work. In Mykolas Romeris University you feel equal to the teachers - you may say your opinion straight, look for answers and new ideas together; therefore I liked discussions very much. I liked that I had practice already from the first year. During the last practice I realised with what client group of social work I wanted to work. When the practice was over I was offered to join the team of the organization staff. I would strongly recommend my friends to study at Mykolas Romeris University. The Lectures at the University are very professional, encouraging and supportive. One of the major features of this University is very rich library where students can access books from diverse fields 24/7.
In a later phase of the programme we had a chance to study special fields of social work: work with children, youth, families, the elderly or handicapped people, adult education, social management, international and intercultural social work, gender, rehabilitation, health care etc. Thus, on the one hand, we had the opportunity to gain a general approach to the professional field of social work; on the other hand, the choice of compulsory electives allowed us to build a profile for a later practice in chosen professional area.
Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas. Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais. Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai.
„Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“. Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
2011 m. balandį LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išaiškino, kad vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi ir 37 straipsnio 1 dalimi, dirbti socialiniu darbuotoju po 2011 m. liepos 1 d. turės teisę asmenys, įgiję aukštąjį (universitetinį ar koleginį, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Mokslo ir studijų įstatymą) socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Minėtame įstatyme numatyta, kad jeigu per 5 metus nuo įstatymo įsigaliojimo (2006 m. liepos 1 d.) asmuo neįgyja reikiamo išsilavinimo, jis netenka teisės eiti socialinio darbuotojo pareigų.
Išimtis taikoma, t.y. teisę dirbti socialiniu darbuotoju po 2011 m. liepos 1 d. turi socialiniai darbuotojai, kurie šiandien studijuoja ir siekia įgyti aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą ir kuriems 2011 m. liepos 1 d. liks studijuoti mažiau nei 2,5 metų. Reikalavimas įgyti išsilavinimą netaikomas ir tiems socialiniams darbuotojams, kuriems nuo šio įstatymo įsigaliojimo (2006-07-01) iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip 7 metai. Socialiniai darbuotojai, kurie jau šiandien yra pensinio amžiaus ar šis amžius sueis iki 2013 m. liepos 1 d., turės teisę dirbti socialiniu darbuotoju ir po 2011 m.
Vadovaujantis Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu A1-92 (Žin., 2006, Nr., 43-1569; 2009, Nr. 149-6684), 5 punktu, socialiniam darbui prilygintu išsilavinimu laikomas:
- kitas aukštasis socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad asmuo išklausė ir atsiskaitė ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje (toks reikalavimas netaikomas socialiniams darbuotojams, turintiems socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją ir dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis, socialinės rizikos vaikais ir likusiais be tėvų globos vaikais);
- kitas aukštasis ne socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad asmuo išklausė ir atsiskaitė ne mažiau kaip 60 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, asmenys, kurie neįgijo reikalaujamo išsilavinimo ar nepateko į Socialinių paslaugų įstatyme numatytas išimtis, turės būti atleisti pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva, nesant jo kaltės, atsiradus svarbioms aplinkybėms, susijusioms su darbuotojo kvalifikacija.
Atleidimo procedūra turi būti pradėta iki 2011 m. liepos 1 d. Įstaigų vadovai, vadovaudamiesi Darbo kodekso 130 straipsniu, turi prieš du ar keturis mėnesius įteikti įspėjimus apie galimą darbo sutarties nutraukimą. Įspėjime turi būti nurodyta darbo sutarties nutraukimo data birželio 30 d. Tačiau prieš įteikdamas įspėjimus, darbdavys turi:
- vadovaudamasis Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalimi, surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Konsultacijose turėtų būti aptariamos priemonės, kurių reikia imtis, kad atleidžiamųjų skaičius būtų minimalus. Pirmiausiai turima galvoje kito darbo pasiūla atleidžiamiems darbuotojams, taip pat jų perkvalifikavimas ir permokymas. Konsultacijų išvados turi būti įforminamos protokolu;
- jeigu planuoja atleisti grupę darbuotojų kaip numatyta Darbo kodekso 130-1 straipsnyje, pasibaigus konsultacijoms su darbuotojų atstovais, Vyriausybės nustatyta tvarka raštu pranešti teritorinei darbo biržai.
Darbdavys turi pareigą siūlyti kitą darbą nuo įspėjimo momento, todėl jau įspėjimo metu darbuotojas turi būti informuojamas, kokių yra laisvų darbo vietų ir jos turi būti siūlomos darbuotojui. Ši pareiga turi būti vykdoma iki pat darbuotojo atleidimo momento.
Jeigu yra galimybė, socialiniam darbuotojui, netenkančiam teisės eiti socialinio darbuotojo pareigas, turi būti siūloma užimti socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas, kadangi socialinio darbuotojo padėjėjui nėra keliamas reikalavimas išsilavinimui, jeigu tokios galimybės nėra - siūlyti kitas pareigas.
Žinotina , kad socialiniais darbuotojais laikomi:
- socialinių paslaugų įstaigos vadovo pavaduotojas socialiniams reikalams (socialiniam darbui, socialinėms paslaugoms);
- socialinių paslaugų įstaigos padalinio vedėjas socialiniams reikalams (socialiniam darbui, socialinėms paslaugoms);
- socialinių paslaugų įstaigos padalinio vedėjo pavaduotojas socialiniams reikalams (socialiniam darbui, socialinėms paslaugoms);
- socialinis darbuotojas;
- socialinio darbo organizatorius;
- socialinių programų koordinatorius;
- socialinio darbo vadybininkas;
- specialistas socialiniam darbui (dirbantis seniūnijoje).
Pagrindas: socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybių sąrašas, patvirtintas LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. A1-401 (Žin.;2008, Nr.142-5667; 2009, Nr.
tags: #socialinio #darbuotojo #teisiu #ginimas