Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje: rengimas ir kvalifikacija
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.
Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus. Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo.
Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Kompetencijos samprata: žinios, vertybės ir įgūdžiai
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją. Kompetenciją sudaro šios pagrindinės sudėtinės dalys: žinios, gebėjimai, įgūdžiai ir vertybės.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes.
Įgūdžius R. L. Barker (1995) vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. L. C. Johnson pabrėžia, kad įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Kompetencijos struktūra
Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Kieran O'Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema didžiausią dėmesį teikia pagrindiniams socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinio darbuotojo vaidmai ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Diagnostinė | Problemos nustatymas ir įvertinimas |
| Konsultavimo | Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas |
| Informavimo | Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius |
| Organizacinė | Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas |
Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio.
Socialinio darbuotojo vaidmuo dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis
Socialiniai darbuotojai padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu.
Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus. Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Metodai, intervencijos ir praktika
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus.
Bendradarbiavimas ir tarpsektorinis darbas
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. J. Cashmore (1997) teigimu, institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą.
Profesinės kompetencijos tobulinimas ir atestacija
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Kitaip tariant, socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, t.y. profesinę kompetenciją privaloma tobulinti 16 val., iš jų 60 proc., t.y. apie 10 val. laiko turi būti tobulinamasi pagal aukščiau išvardintas programas ir iš tų 10 val. bent kažkokia dalis valandų turi būti surinkta dalyvaujant supervizijoje.
Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega.
Etika, vertybinės nuostatos ir profesinė atsakomybė
Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti.
Pasak R. Tidikio (2003), Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką vykdydamas savo profesines priedermes, socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti. Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.
Praktiniai mokymai ir programos
Viena iš galimybių socialiniams darbuotojams nuolat mokytis - Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo keturių modulių kursai. Straipsnyje aptariama minėtų kursų patirtis.
2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa. Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų - socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi.
Tyrimo metu naudoti šie metodai: literatūros analizė bei anketinė apklausa. Tyrime, kuris buvo atliktas 2002 metais, dalyvavo 56 socialiniai darbuotojai. Programos tikslas - sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą, lavinti tikslingos informacijos paieškos ir jos efektyvaus panaudojimo įgūdžius.
Nuolatinis mokymasis ir organizacijos atsakomybė
Profesinio rengimo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija. Už profesinės kompetencijos tobulinimą yra atsakingi socialiniai darbuotojai ir organizacija, todėl reglamentuojama, kad socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibūdinti socialinio darbo praktiką.
Santrauka.
Socialinio darbuotojo kompetencijos yra būtinos siekiant užtikrinti kokybišką pagalbą ir gerovę įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir psichikos negalią turinčius asmenis. Socialinio darbuotojo profesinė kompetencija grindžiama žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais, o jos tobulinimas reikalauja nuolatinio mokymosi, supervizijos, bendradarbiavimo bei organizacinės paramos.
tags: #socialinio #darbuotojo #kompetenciju #sampratu #analize