Socialinis darbas, kaip objektas, niekada neveikė socialiniame vakuume. Socialinio darbo samprata ir turinys, kitaip - teikiamos socialinio darbo socialinės paslaugos, abipusiškai priklauso nuo socialinio konteksto, tai yra visuomenių, kuriame veikia.
Sudėtingėjant visuomenėms bei reikalavimams, keliamiems individams, sudėtingėja ir rezultatyvaus socialinių paslaugų teikimo procesas. Socialinis darbas ir jo turinys iš esmės yra socialinės visuomenės ir jos procesų atspindys, dėl to socialinio darbo profesija buvo ir yra nuolatos besikeičianti ir besivystanti profesija.
Kintant visuomenėms, kinta ir jos narių visuomenėje vyraujančių problemų suvokimas, kas anksčiau galėjo būti suprantama kaip sprendimo reikalaujanti problema, šiandiena yra tapusi ginama norma. Taip pat, laikmečio atžvilgiu, skirtingai yra vertinami ir priimami ar atmetami socialinio darbo intervencijos metodai bei darbo įrankiai kaip tinkami arba neatitinkantys šiuolaikinės visuomenės normų, pažiūrų ir vertybinių orientacijų.
Socialiniame darbe vienintelis socialinio darbo profesijos pastovumas yra jos nenuginčijamas kintamumas, kai vieninteliu kertiniu socialinio darbo akmeniu išlieka visuotinai pripažinta problema ar jų grupės, kuri tampa socialinio darbo ir socialinio darbo paslaugų teikimo epicentru.
Taigi, ne vienareikšmiškai, individualaus socialinio darbo aspektu, socialinio darbo socialines paslaugas galime suprasti kaip socialinės apsaugos sistemos dalį, kuriomis yra siekiama panaikinti ar sumažinti socialinę atskirtį, palaikyti asmenų lygiateisiškumą ir socialinį dalyvumą, kai patys asmenys ar jų grupės dėl visapusiškų trumpalaikių ar ilgalaikių resursų stokos nebegali to padaryti savarankiškai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Vienu iš esminių iššūkiu tampa socialinio darbuotojo kaip daugiafunkcio specialisto poreikis, kuomet pageidautinos socialinio darbuotojo kompetencijos neapsiriboja tik socialinio darbo ir socialinių paslaugų teikimo proceso žiniomis.
Populiari deinstitucionalizavimo idėja įgalino platų socialinių paslaugų gavėjų spektrą gauti tęstines profesionales socialinio darbo socialines paslaugas namų aplinkoje, kuomet socialinis darbuotojas tampa vieninteliu, tiesioginiu, esančiu čia ir dabar specialistu.
Įvardintomis aplinkybėmis, socialinis darbuotojas privalo būti pakankamai kompetentingas ne tik profesiniame socialinio darbo lauke, bet ir išmanyti sociologinius, politinius procesus, žmogaus psichologiją, kriminologijos pagrindus, teisės ir teisėkūros esmę, žinoti šių profesijų atstovų paslaugų teikimo principus ir sistemą bei išmanyti kitas sritis, nes ribotos žinios neįgalina apčiuopti situacijos problematikos, kas yra būtina socialiniam darbuotojui.
Be abejonės, socialinis darbuotojas nėra nei psichologas nei psichoterapeutas ir visais atvejais, esant šių konsultacijų poreikiui, nukreipia socialinio darbo socialinių paslaugų gavėjus, pas tikslinius ir būtinus specialistus. Tačiau, esant čia ir dabar darbo principui, konsultuojamo asmens poreikiui, socialinio darbo specialistas negali neatliepti psichologinio ar kito pobūdžio asmens pastiprinimo poreikio.
Iš čia kyla socialinio darbuotojo, kaip nuolatos besimokančio, savo kompetencijas keliančio ir visuomenės procesus stebinčio specialisto poreikis. Ne retu atveju, nepaisant esamų pastangų įtvirtinti sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sprendžiant individualias individo arba bendras visuomenės problemas, socialinis darbuotojas kažkuriame darbo proceso etape lieka vienas, kai socialinė priežiūra jos gavėjų nėra suvokiama kaip sisteminė ir įtakojama visos socialinės apsaugos sistemos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Tokiu atveju, dažniau iškyla smurto prieš socialinį darbuotoją grėsmė, kuomet socialinis darbuotojas, socialinio darbo paslaugų gavėjų požiūriu, tiesiogiai tampa galimai neišsipildžiusių jų lūkesčių kaltininku ir priežastimi.
Šiandieninio smurto prieš socialinį darbuotoją forma dažniau yra psichologinio pobūdžio nei fizinio, pasireiškianti specialisto menkinimu ir/ar jo žeminimu, manipuliacija socialiniu darbuotoju, psichologiniu spaudimu, grasinimais, atskirais atvejais - psichologiniu teroru, siekiant ne fizine jėga priversti socialinio darbo specialistą priimti konkrečiam socialinio darbo socialinių paslaugų gavėjui, o ne pačios problemos sprendimui, palankias išvadas ar darbo metodus, gaires.
Psichologinio smurto praktika socialinio darbuotojo atžvilgiu yra ypač gaji skyrybų procese esančių šeimų atvejais.
Kiekvienas žmogus, nepaisant jam teikiamos pagalbos ir paramos, iš esmės yra atsakingas už savo sėkmingą socialinį funkcionavimą socialinėje visuomenėje ir tam būtinų resursų ir kompetencijų kaupimą arba už sprendimo tiesiog būti socialiniame darinyje priėmimą. Šiuo atveju, atsakomybės sampratą būtina suprasti ne kaip prielaidą kitiems individams atsiriboti nuo žmogaus ir jo kančios, o kaip kenčiančio žmogaus pareigą ir atsakomybę priimti pagalbą ir aktyviai veikti savipagalbos procese.
Šiandieninėje socialinio darbo praktikoje individualus socialinių paslaugų gavėjas ar jų grupė ne retai vengia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ar ne veiksmus, įtakojusius nepalankią situaciją. Atsakomybės vengimas nesudaro palankių sąlygų elgesio modelių analizei, tiksliniam problemų įvardijimui ir rezultatyviam jų sprendimui.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinis darbas yra nepertraukiamai kintanti ir besivystanti profesija, nes jos tikslas yra tarnauti besikeičiančiai visuomenei ir jos poreikiams. Jau penkeri metai, kaip socialinės paslaugos šeimai suteikiamos nauja tvarka. Jei anksčiau socialinis darbuotojas buvo atsakingas už visą socialinių paslaugų eigą, tai naujoji tvarka sumažino šią atsakomybę, padalinant ją su įsteigtu atvejo vadybininko etatu. Tačiau pats procesas išliko socialinio darbuotojo kompetencijų lygyje.
Socialinis darbuotojas dirbo savivaldybėje, o dabar VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centre. Darbuotojui darbo krūvis sumažėjo, tačiau darbas palengvėjo nežymiai, nes atsirado galimybė eiti kartu su klientu jo gyvenimo keliamų iššūkių keliu.
Tai tarpusavio santykių šeimoje sprendimai, tarpininkavimas įvairiose įstaigose, lydėjimo paslaugos, užsakant įvairias kitas paslaugas, derinat mokestinių sunkumų situacijų sprendimus, retais atvejais atstovaujant klientui pabėgusio paauglio paieškoje, organizuojant kitų įstaigų paslaugų apmokėjimą, netgi sprendžiant daugpatystės klausimus, rengiant mokymus, kultūrinius renginius.
Nemažai tėvų stokoja kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Tad tenka ir čia įgūdžius ugdyti. Sprendžiamas ir nedarbo klausimas, nors dauguma socialines išmokas gaunančių stokoja motyvacijos užsidirbti legaliai ir tokiu būdu susimažinti skolų naštą. Neretai reikalingas ir finansinio raštingumo, efektyviai paskirstant lėšas iš turimo biudžeto, ugdymas.
Darbas tapo nežymiai produktyvesnis dėl atsiradusių galimybių klientui pasinaudoti nemokamomis psichologo, mediatoriaus, priklausomybių konsultanto, tėvystės ugdymo paslaugomis, kurių buvo stokojama ankstesnės tvarkos metu. Tačiau tarpinstitucinio komandinio bendradarbiavimo sąvokos įgyvendinimas vis dar yra karštos bulvės mėtymo lygmenyje, ypač sprendžiant vaikų mokykloje elgsenos, lankomumo problemas. Iš socialinio darbuotojo vis dar reikalaujama būti visų sričių specialistu.
Kodėl pokyčiai nežymūs? Lig šiol klientas baiminasi žodžio „psichologas“, sunkiai supranta mediatoriaus, priklausomybių konsultanto vaidmenis, išlikęs neigiamas požiūris į socialinių tarnybų atsiradimą buitinėje jo rutinoje.
Tokį požiūrį sąlygoja žema savivertė (pasitikėjimu savimi ir kitais), baimė prarasti laisvę gyventi senu įpročiu, o kartu suvokiant, kad galimi ir kiti praradimai. Socialiniam darbuotojui tenka įdėti nemažai energijos ir išmonės kliento požiūrio keitimui, motyvacijos keistis auginimui.
Sunkiausias darbas su klientais, turinčiais priklausomybes, psichikos ir žymų intelekto defektą, kurių sąmoningumu manipuliuoja sau naudos (sąmoningai ar ne) siekiantys tretieji asmenys, nežinantys, kad tokiu būdu sunkina bičiulio gyvenimą. O geresnė pagalba draugui būna visada tik bendradarbiaujant su jam priskirtu socialiniu darbuotoju, jei tikrai yra nuoširdus poreikis padėti draugui.
Šiais metais įsteigtas individualios priežiūros darbuotojo etatas, kurio tikslas padėti atvejo vadybos apskaitoje esantiems tėvams, auginantiems kūdikius ir vaikus su negalia iki 3 metų, ugdytis socialinius įgūdžius, vaiko tinkamos priežiūros užtikrinimui.
Nauju iššūkiu socialiam darbuotojui 2022 metais tapo Ukrainos pabėgėliai. Susidurta su kitu kultūriniu požiūriu, su baime dėl ateities, su išgyvenimo problemomis, dokumentų tvarkymosi, vaikų ugdymo, medicininių paslaugų sunkumais piliečiams, nemokantiems lietuvių kalbos, neturintiems pilietybės.
Šiais metais nuo liepos mėnesio įsigaliojus pataisoms Smurto artimoje aplinkoje įstatyme, pagausėjo socialinės pagalbos atvejų dėl įvairaus smurto šeimoje. Socialinės paslaugos organizuojamos, vadovaujantis vaiko teisių specialistų rekomendacijomis.
Kartu su atvejo vadybininku vertinat socialinių paslaugų poreikį kiekvienu individualiu atveju, pastebima ir konfliktų priežastis, ir praeiti šeimos krizių etapai, kas leidžia numatyti ir galimus sprendimo būdus, stengiantis išsaugoti vaikams abu tėvus pagarboje.
Gaila, kad dažnai tėvai būna toli nuo šio suvokimo ir vienas kitą skaudina manipuliuodami nebrandžiu vaiko proto, tokiu būdu sukeldami vaikui dvasinį skausmą, jam tenkant pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas to nesuvokia, bet skausmas viduje siekia išsiveržti į išorę.
Galime pasidžiaugti, kad atvejo vadybos atvejai nebesitęsia penkmečiais. Gaudami įvairesnes paslaugas motyvuoti klientai, aktyviai bendradarbiaudami, per metus sėkmingai atvejus „užsidaro“. Atkritimų statistika labai žema.
Šiandieninio žmogaus socialinio dalyvavimo sėkmė iš esmės remiasi tarpusavio mainų teorija: žmogus yra socialiai sėkmingas tiek, kiek yra pajėgus, kompetentingas ir gali bei yra motyvuotas duoti socialinei bendruomenei.
Kita vertus, sklandžiam socialiniam funkcionavimui yra būtinas socialinis dalyvavimas kaip jo kertinis pamatas, tačiau socialinis dalyvavimas nebėra būtinoji tiesiog išgyvenimo sąlyga.
Smurtas prieš vaikus ypač aktuali visuomenės problema, kurios vienas esminių sprendimo būdų - smurtavimo priežasčių ieškojimas. Priežasčių nustatymas suteiks galimybę kurti veiksmingas smurto prevencijos programas. Smurtas kaip fenomenas lydi žmoniją per visą jos istoriją, ją aprašo tokie autoriai kaip Kanopienė, Pavilionienė (1997) ir išskiria skirtingas smurto prieš vaikus priežastis.
Smurto prieš vaikus ir paauglius formos yra fizinės, seksualinės ir psichologinė prievarta, taip pat nepriežiūra. Dažniausiai kūdikystėje ir jaunystėje smurtas dažniausiai pasireiškia netinkamu elgesiu iš tėvų, pedagogų ir kitų asmenų, turinčių valdžią vaikui. Vyresniame amžiuje smurtas taip pat tampa vis dažnesnis - patyčios, mušimai, seksualinis smurtas ir grasinimai.
1 iš 6 asmenų, vyresnių nei 60 metų, per pastaruosius metus patyrė tam tikrą smurtą. Smurtą patiriantys vaikai susiduria su didesne psichologinio elgesio problemos rizika. Vaikystėje kas ketvirtas vaikas patiria psichologinę prievartą ir beveik kas penkta mergina ir kas tryliktas berniukas yra seksualinio smurto aukos (Kurienė, 2010). Žmogžudystė yra viena iš penkių pagrindinių paauglių mirties priežasčių (Kurienė, 2007). Žvelgiant tarptautiniu lygmeniu, vaikų teisėmis rūpinasi ne tik Jungtinių tautų organizacija, bet ir jos padaliniai: UNICEF, UNESCO, OHCHR (Vaiko teisių komitetas) bei Europos taryba ir Pasaulio sveikatos organizacija WHO (World Health Organization).
Smurto prieš vaikus problema paplitusi ne vienoje šalyje ir valstybėje, todėl svarbu apžvelgti jos ištirtumą. Nepaisant didelio paplitimo, smurtas prieš vaikus dažnai yra paslėptas, neišsakytos pobūdžio, dažnai statistika neatspindi tikrojo šio reiškinio masto.
Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena, socialinės kompetencijos stoka smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau nei kitiems bendraamžiams. Sprendžiant šią problemą teikiama socialinio darbuotojo pagalba.
Kaip nurodo L. C. Johnson (2001) „vaidmuo - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja išreikšti save specifinėse situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suvokti ir įsisamoninti savo atliekamus.
Tyrimo problema - smurtas prieš vaikus yra aktuali bei tuo pačiu jautri visuomenės problema. Daugelis vaikų šiomis dienomis susiduria su vienetiniu, o kartais ne ir besikartojančiu smurtu artimoje aplinkoje. Tokie vaikai dažnai patiria emocinį, nepriežiūros ir apleistumo bei fizinį smurtą, o dar retesniais atvejais - net ir seksualinį smurtą. Socialinių darbuotojų pagrindinį užduotis dirbant su tokiais vaikais - užtikrinti ir suteikti jiems reikiamą ir tinkamą pagalbą.
Solvita Martinonienė, VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro globos centro vyr. _ª1¬® ¶` ‹9òü-"pdÒð"xU²Ð)¨ý¢H"ˆÙ8W z0”‰7ÑÕ-Ï®v:i. Š*}‡ 3²À°5¢\>/ Œ9ÏýD!ïŽ) Ò%íö>ïRÕƒqn¿F]“Y>¦X„äˆY ‰¤B+XÕÊ0y¢dNŒÛSw‹„sO³Ì7‰(U“³I ï _øü{ÇžÓ! áˆ]“ø}iJ°ÛÌlCÖ ¹Yq¹_Ôˆô’Ã[ÀP`ˆHuœ=µþ5#!Z.“.’ÌÔÑÿ½8&LÞ4. ÁáPk8tÎ&MBÆ ^j;ij§L¸A¬œÕ ýA½e\|Ãið¿-N¤_´? ô, ñÎX8qŒ7Ö]m°n‹5‹p¤^‹‹òçÔ-!§O%ˆÈÙHF¡9†]•ê²-7½˜Ì/S<7Óf²-º.4û{o ÍbìóïdO,œÄ Gq“ÕÏs€ âD„ÄH¨Pk‚-Ê0:i ïEY¿½iF~²2÷C˜¼*ÿBÞ¥&ÿÀ^;..˜HADÜ u-»,ï…jjˆ½/S<&l.¿ÚË¢IÎ-¥‚uc{C³E :¢¥ ¸Z bMX‘ 'MÅ`$Œ? xœ\[ GÖ„Èæ! Ô Å¯R»¤ECâ_"Ô"d ü! íè=œcŠ#Š¥¥ÔI_ê! xœì} œ U•þzûëíõš}%‚ 0ƒÊš›€ . Ú*Tè ¡‘£Ý. ù†)*í! <-OÔÛK-.eú‘¡¶\ÿ³É8u]†s‘ýå Aƒ˜jÌE;˜í,±`9ÿ[v. TdiS‡ ‰QqÊ·ÆŽ Û¯_¿PÔ¨? FÝbG6+Z]£É¤Vµf#p§¹ öLžI·¨È BL¨§ •oæQöWßa…Œæo1ƒÔÊ. «! aaaa(„„„¡. áRóÓ’ˆ! ïä-Þ€µ(🥠§0Îì.-ë±Üíô“ŒÖ¢Cò? SD=® ¥7HÅ€cFÂÞƒX À >j’Kz¸,<înWŠyB…Íž®^Ÿ+‹«2Mt‡UÛuAIáòIÐGB®O+´ŸÚÁ\‹Ì. ³MsÇöÐœ! èî¡9Å¿Gsÿ£}? ;"QC$„'áF4ò%p·ç¢ŒuŒØs$s.Šf1»ßÁ#ÂI¾(ðæq‘*‰,0ÂÓHS.G`È? ½Ä¸qàïyk ¼5ûõ¹”B’R ~„JUöëòBõV‡uÆH-ÀN“4åhYÙŽ×W”¶¶é®‚´í›ºi2¬ZX›1gIÆ¡ †9Â~ ‰¯½H>Ñ ÞÅä. }? xœµ\mo7þnÀÿa?JÅiÍ×]. î„. d¿Ó+>Ÿ1û¾5ïô\ôšHjŸ}R4¬œKûÚ6gšý,ü(M¨ëb€q4¨ï‰KÿkFs#4M?-?²Ÿr€Â}w‹L|}nî‹0e0óæ2NU_¦…³# ñtëzÆ ¿Ä‹×ÏŒK‰tãRú"&£MÔiL6,´°`᪦ßS²ŒÂ{¡h²`-¹ÉÑÅi<˜ˆx±þNC’èÝÒñÂóÞ€Mtâ½&rxÓㆀÅSßEJàÔ. L˜Qr“Ê[ÅFf“ç²ÍMpœX¤ uhóv..
tags: #socialinio #darbuotojo #darbas #pries #smurta