Socialinio darbuotojo bendravimo požymiai ir apibrėžimas

Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, kantrumas, susivaldymas, gera kaimynystė, bendravimo jausmas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo seno yra būdinga lietuviams. Sudėtingėjant socialiniam gyvenimui, atskiroms praktinės moralinės kompetencijos, - atsiveria nauji dorovės apmąstymo horizontai.

Etinė atsakomybė socialiniame darbe

Žanas Polis Sartras veikale „Egzistencializmas yra humanizmas“ formuluoja vieną reikšmingiausių egzistencialistinės etikos postulatų: „Žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra“. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Ir kai mes sakom, kad žmogus atsakingas už save, pabrėžiame ne tai, kad jis atsakingas individualybę, bet tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Jaspersui yra didžiausios svarbos dalykas - atsakomybę, kurią suvokiame kaip patyrimą, įgaunantį naują prasmę, net jeigu nėra to patyrimo kaip reiškinio. Yra aprėptas, kaip dirva kurioje įsišaknijęs žmogiškasis orumas, paremtas Dievo pašaukimu. Todėl klausimas, ar yra kokios nors aukštesnės taisyklės, kuriomis galėtume naudotis, pasilieka atviras. Pasilieka tik tai tokios taisyklės, kurios įpareigoja žmogų būti atsakingam už save patį ir už visus esančius aplinkui.

Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis, nes „nesugeba įtikinti kliento rasti kitą jam geriausią išeitį“. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotoją jaustis atsakingu už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktinai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas „nepriverčia kliento“ ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Apsisprendimo teisė - tai ne tik teisė priimti sprendimus; tai taip pat teisė išgyventi pasirinkimo padarinius. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė?

Darbuotojas ir klientas drauge atsako už darbo rezultatus. Darbuotojas turi teikti informaciją ir sudaryti galimybes įveikti kilusią problemą. Klientas turi pasinaudoti siūlomais pagalbos šaltiniais ir galimybėmis. Socialinio darbuotojo atsakomybė ir pareiga veda į tikslą, kurio esmė - profesionali pagalba žmogui. Socialinis darbuotojas turėtų palaikyti aukštas asmeninio elgesio normas bei savo, kaip profesionalo, identiškumą.

Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. Socialinės pagalbos tikslas yra padėti žmogui, grupei ar bendruomenei rasti pusiausvyrą, išvystyti jo esminės galios geresniam problemos apibendrinimui. Teikiant pagalbą svarbiausia yra pats darbuotojas kas būdinga padedančiam asmeniui? Padedantis profesionalus asmuo yra tas, kuris turi reikiamų žinių ir vadovaujasi profesijos etikos kodeksu. Tinkami sprendimai taip pat svarbus reiškinys. Padedantis žmogus turi ugdyti klientų supratimo įgūdžius, suprasti juos ir jų padėtį, sukurti gerą tarpusavio bendradarbiavimo atmosferą, spręsti kliento problemas, bendrauti su kitais. Geras socialinis darbuotojas turi tobulinti teikimo įgūdžius, kurie nėra mistiniai ar suprantami tik tam tikros grupės narių.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas

Susan Lonsdale, Adrian Webb ir Tom Briggs pabrėžė: „Individualios problemos, yra susipynusios, ne visada galima nustatyti, koks specialistas galėtų pagelbėti, kartais pakanka vieno specialisto joms spręsti, kartais to maža“. Dirbant socialinį darbą dažnai reikia koordinuotos kelių asmenų pagalbos - kelių socialinių darbuotojų ir kitų profesionalų ar savanorių. Konsultuodamasis darbuotojas naudojasi kito socialinio darbuotojo ar kitos profesijos atstovo patarimu, kad geriau suprastų klientą ir jo poreikius.

Vertindamas etinę atsakomybę klientui, socialinis darbuotojas turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: Ar padariau viską, ką buvau numatęs? Jeigu tikslas pasiektas ir poreikis patenkintas, galima sakyti, kad paslauga atlikta. Socialinis darbuotojas privalo suprasti kitą žmogų ir jo situaciją. Tam reikia klausymo įgūdžių, mokėti padėti klientui išreikšti save, apmąstyti tai, kas buvo pasakyta. Labai svarbu pripažinti klientais visus asmenis, neatstumiant jų, nerūšiuojant jų pagal socialinę padėtį, tautybę ir kit.

Socialinis darbuotojas turi:

1. pateikti poreikių ir problemų analizavimo modelį, sutelkdamas į tai visą dėmesį
2. sumaniai naudodamas problemos sprendimo procesą.
3. tikslios informacijos.
4. Svarbu išlaikyti informacijos apie kliento identifikavimą konfidencialumą.
5. atskleisti informaciją apie klientą ir darbą su klientu.
6. Remiantis 1974 m. Federaliniu privatumo įstatymu (PL 93-579) klientas turi teisę susipažinti su visa apie jį turima informacija.

Bendravimo baimė

Norman E. Bendravimo baimė, dar vadinama socialine baime ar socialiniu nerimu, yra psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus ir nuolatinis nerimas socialinėse situacijose. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, dažnai baiminasi būti vertinami, kritikuojami ar atstumti kitų. Ši baimė gali pasireikšti įvairiais būdais - nuo lengvo nerimo iki stiprių panikos priepuolių.

Bendravimo baimė dažnai prasideda paauglystėje ar ankstyvame suaugusiųjų amžiuje ir gali turėti reikšmingą poveikį kasdieniam gyvenimui. Asmenys, kenčiantys nuo šios būklės, gali vengti socialinių situacijų, tokių kaip kalbėjimas viešai, naujų žmonių sutikimas, pasimatymų ar darbo pokalbių, nes bijo būti vertinami ar atstumti. Ši baimė gali sukelti fizinius simptomus, tokius kaip prakaitavimas, drebulys, širdies plakimas, pykinimas ar galvos svaigimas.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Poveikis kasdieniam gyvenimui gali būti reikšmingas. Asmenys gali patirti sunkumų mokykloje, darbe ar santykiuose dėl nuolatinio nerimo ir vengimo elgesio. Tai gali lemti socialinę izoliaciją, žemą savivertę, depresiją ar net priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, kai bandoma numalšinti baimę. Svarbu pažymėti, kad šie simptomai dažnai pasireiškia ne tik esant realiam pavojui, bet ir įsivaizduojant galimus neigiamus scenarijus.

Bendravimo baimė nėra tiesiog nenoras kalbėti su nepažįstamaisiais. Tai - rimta psichologinė būklė, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui. Gera žinia ta, kad ši būklė yra gydoma. Su tinkama pagalba galima žymiai sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Bendravimo baimės simptomai

Kategorija	Simptomai
Mintys / kognityviniai	Nuolatinis nerimas prieš socialines situacijas Mintys apie nesėkmę: „aš suklysiu“, „manęs neklausys“ Sumažėjęs pasitikėjimas savimi Per didelis dėmesys kitų nuomonei ir kritikai
Emocijos	Nerimas, įtampa, baimė Sumišimas ar gėdos jausmas bendraujant Stiprus noras išvengti socialinių situacijų
Kūno pojūčiai	Prakaitavimas, drebulys, raumenų įtampa Pagreitėjęs širdies ritmas, sunkumas kvėpuoti Virpėjimas ar drebulys rankose, kojose
Elgesys	Vengimas socialinių situacijų, tylėjimas Atsiribojimas, vengimas akių kontakto Atsisakymas dalyvauti pokalbiuose ar viešose situacijose

Bendravimo baimės priežastys

Bendravimo baimė, kaip ir daugelis psichologinių būklių, dažnai susiformuoja dėl įvairių veiksnių sąveikos. Nors kiekvieno žmogaus patirtis unikali, išskiriamos kelios pagrindinės bendravimo baimės priežastys:

Socialinis nerimas

Socialinis nerimas yra pagrindinis bendravimo baimės komponentas. Tai yra intensyvus ir nuolatinis nerimas, kylantis socialinėse situacijose, kur žmogus jaučia, kad gali būti vertinamas ar kritikuojamas. Socialinis nerimas gali pasireikšti baime būti gėdingam, klysti viešai kalbant ar būti atstumtam grupėje.

Šis nerimas dažnai sustiprina neigiamus įsitikinimus apie save („aš esu nepakankamai įdomus“, „aš atrodau keistai“, „manęs niekas nemyli“), kurie užkerta kelią laisvam bendravimui ir skatina vengti socialinių kontaktų. Laikui bėgant tai gali sukelti užburtą ratą, kai vengimas tik sustiprina baimę.

Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė

Ankstyvos patirtys

Vaikystės ir ankstyvosios patirtys vaidina svarbų vaidmenį formuojant mūsų požiūrį į save ir kitus žmones. Negatyvios socialinės patirtys, tokios kaip patyčios, atstūmimas, tėvų ar globėjų kritika, emocinis atstūmimas ar net trauminiai įvykiai gali palikti gilų pėdsaką.

Šios patirtys gali formuoti neigiamas schemas ir įsitikinimus, pavyzdžiui, kad „aš esu nevertas meilės“, „kiti manęs nenori“ arba „bendrauti yra pavojinga“. Tokie įsitikinimai didina baimę bendrauti, nes žmogus nuolat laukia neigiamos reakcijos.

Savivertės problemos

Žema savivertė - dažna bendravimo baimės priežastis. Žmonės, kurių savivertė yra sumažėjusi, dažnai jaučia, kad nėra pakankamai geri, patrauklūs ar verti kitų dėmesio. Jie gali nuolat save kritikuoti ir bijoti, kad kiti pamatys jų trūkumus ar „nepakankamumus“.

Tokie įsitikinimai trukdo drąsiai reikšti savo mintis ir jausmus, kelia nerimą socialinėse situacijose ir skatina vengimą. Savivertės problemos gali būti tiek priežastis, tiek pasekmė bendravimo baimės, todėl svarbu jas atpažinti ir spręsti.

Apibendrinant bendravimo baimės priežastis, svarbu pažymėti, kad šios pagrindinės priežastys dažnai persipina ir sustiprina viena kitą. Supratimas, kokie veiksniai daro įtaką jūsų bendravimo baimei, yra pirmas žingsnis link jos įveikimo ir sveikesnio, laisvesnio bendravimo.

Kaip įveikti bendravimo baimę: praktiniai patarimai

Bendravimo baimė gali atrodyti neįveikiama, tačiau tinkami žingsniai ir nuoseklus darbas su savimi leidžia ją žymiai sumažinti arba visiškai įveikti. Štai keletas veiksmingų būdų, kaip žingsnis po žingsnio stiprinti pasitikėjimą savimi ir drąsiau bendrauti.

Pradėti nuo mažų pokalbių

Vienas iš geriausių būdų mažinti bendravimo baimę - pradėti nuo nedidelių ir saugių socialinių situacijų. Tai gali būti trumpi pokalbiai su pažįstamais, pardavėjais, kaimynais ar kolegomis. Tokios situacijos:

• Padeda įgyti pasitikėjimo savo bendravimo įgūdžiais.
• Leidžia palaipsniui priprasti prie socialinių situacijų.
• Mažina baimę dėl neigiamo vertinimo, nes tai mažos rizikos situacijos.

Svarbu, kad šie pokalbiai būtų natūralūs, be per didelio spaudimo sau, ir leistų patirti sėkmę.

Pasiruošimas pokalbiams

Gerai pasiruošus socialinėms situacijoms, sumažėja nerimas ir padidėja pasitikėjimas savimi. Pasiruošimas gali apimti:

• Iš anksto apgalvoti temas ar klausimus, apie ką kalbėsite.
• Pasiruošti trumpus atsakymus į dažniausiai pasitaikančius klausimus.
• Praktikuotis prieš veidrodį arba su artimu žmogumi.
• Atlikti kvėpavimo ar relaksacijos pratimus prieš pokalbį, kad sumažintumėte fizinius nerimo simptomus.

Pasiruošimas suteikia daugiau kontrolės ir ramybės jausmą, todėl socialinė sąveika tampa lengvesnė.

Pozityvus mąstymas

Mintys apie save ir socialines situacijas labai veikia mūsų emocijas ir elgesį, todėl pozityvus mąstymas yra svarbi bendravimo baimės įveikimo dalis:

• Atpažinkite neigiamas mintis („aš padarysiu klaidą“, „manęs neklausys“) ir patikrinkite, ar jos tikrai pagrįstos.
• Praktikuokite teigiamą savikalbą, pavyzdžiui: „aš esu vertas būti išklausytas“, „galiu susitvarkyti su šiuo pokalbiu“.
• Fokusuokite dėmesį į dabartinį momentą, o ne į įsivaizduojamus neigiamus scenarijus.
• Naudokite afirmacijas ir vizualizacijas, kuriose įsivaizduojate save sėkmingai bendraujantį.

Pozityvus mąstymas padeda keisti įpročius ir jausmus, leidžia susikoncentruoti į teigiamus bendravimo aspektus.

Papildomi patarimai:

• Priimkite, kad klaidos yra natūralios. Niekas nėra tobulas, o klaidos - tai galimybė mokytis.
• Skirkite dėmesio savęs pažinimui. Atpažinkite savo baimės šaltinius ir reflektuokite, kas jums padeda jaustis geriau.
• Ieškokite palaikymo. Dalinkitės savo patirtimi su artimaisiais ar specialistais, nes parama yra labai svarbi.
• Apsvarstykite galimybę kreiptis į psichologą ar terapeutą, kuris padės išmokti valdyti nerimą ir ugdyti socialinius įgūdžius.

Šie žingsniai nėra „greito“ sprendimo raktas, tačiau nuoseklus darbas su savimi padeda ne tik įveikti bendravimo baimę, bet ir pagerina bendrą gyvenimo kokybę.

Psichologinės strategijos bendravimo baimės įveikimui

Įveikti bendravimo baimę galima ne tik per praktinius pokalbių įgūdžius, bet ir pasitelkiant psichologines strategijas. Šios priemonės padeda suprasti savo baimę, ją valdyti ir palaipsniui mažinti nerimą socialinėse situacijose.

Kognityvinė elgesio terapija (KET)

Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra viena iš efektyviausių metodikų, padedančių įveikti bendravimo baimę. KET padeda suprasti ir keisti ryšį tarp minčių, emocijų, kūno pojūčių ir elgesio. Jos esmė - suprasti, kaip mūsų vidinis pasaulis veikia kasdienį elgesį:

• Mintys: neigiamos ar iškreiptos mintys apie save ir socialines situacijas gali didinti baimę.
• Emocijos: nerimas, įtampa, stresas ar baimė kyla kaip reakcija į minčių turinį.
• Kūno pojūčiai: širdies plakimas, prakaitavimas, raumenų įtampa, drebėjimas ar pilvo „mazgai“ signalizuoja apie streso reakciją ir dažnai sustiprina nerimą. KET moko atpažinti šiuos pojūčius, suprasti, kad jie yra natūrali reakcija, ir juos valdyti per kvėpavimo, relaksacijos ar ekspozicijos pratimus.
• Elgesys: vengimas socialinių situacijų sustiprina baimę ir žemina savivertę.

KET padeda atpažinti automatiškas mintis ir kūno reakcijas, jas kritiškai įvertinti bei palaipsniui keisti elgesio įpročius - taip mažinant bendravimo baimę.

Savipagalbos metodai:

Be terapijos, galima pasitelkti įvairius savipagalbos metodus, kurie padeda stiprinti pasitikėjimą savimi ir mažinti nerimą:

• Relaksacija ir kvėpavimo pratimai: gilus kvėpavimas, progresyvi raumenų relaksacija ar meditacija padeda sumažinti fizinius nerimo simptomus.
• Dienoraštis: rašymas apie savo mintis ir emocijas leidžia geriau jas suprasti ir valdyti.
• Socialinių situacijų įrašymas: praktikuojant pokalbius su draugais ar šeimos nariais galima didinti pasitikėjimą.
• Teigiamų patirčių fiksavimas: užsirašyti, kai pavyksta sėkmingai bendrauti, padeda pastebėti progresą ir stiprina motyvaciją.

Savipagalbos metodai yra puikus papildymas profesionaliai terapijai arba gali būti pradinis žingsnis tiems, kurie nori įveikti baimę savarankiškai.

Profesionalios pagalbos paieška:

Kai bendravimo baimė trukdo kasdieniam gyvenimui, svarbu nesidrovėti kreiptis į specialistus:

• Psichologas ar psichoterapeutas: padeda identifikuoti baimės šaltinius, taikyti KET ar kitas terapijas.
• Grupinė terapija ar palaikymo grupės: leidžia patirti socialinę sąveiką saugioje aplinkoje ir pamatyti, kad kiti susiduria su panašiomis problemomis.
• Psichiatrinė pagalba: kai baimė yra labai intensyvi ir trikdo kasdienį gyvenimą, gydytojas gali pasiūlyti papildomą medikamentinę paramą.

Svarbu suprasti, kad kreipimasis pagalbos nėra silpnumo požymis - tai atsakingas žingsnis savo gerovei ir gyvenimo kokybei.

Kaip nugalėti baimę bendrauti:

Bendravimo baimė gali būti įveikta naudojant įvairias strategijas, kurios padeda palaipsniui mažinti nerimą, stiprinti pasitikėjimą savimi ir ugdyti socialinius įgūdžius. Žemiau pateikiami pagrindiniai būdai:

Įveikimo technikos:

• Kvėpavimo ir relaksacijos pratimai - gilus kvėpavimas, raumenų atpalaidavimas ir meditacija padeda suvaldyti kūno reakcijas į stresą ir sumažina nerimą prieš socialines situacijas.
• Pozityvus savęs kalbėjimas - nuolatinis teigiamų, realistiškų minčių kartojimas padeda mažinti neigiamą savivertės įtaką („galiu tai padaryti“, „man pavyks išsakyti savo nuomonę“).
• Probleminių minčių analizė - užrašyti baimę keliančias mintis ir patikrinti jų realumą padeda suprasti, kad dauguma nerimavimų yra perdėti.

Socialinių įgūdžių lavinimas:

• Mažų socialinių situacijų praktika - pradėti nuo trumpų pokalbių su pažįstamais ar draugais.
• Empatijos ir klausymosi įgūdžių ugdymas - aktyvus klausymasis, tinkamas akių kontaktas, kūno kalbos stebėjimas padeda jaustis užtikrintai ir lengviau bendrauti.
• Žaidimai ir pratimai - vaidmenų žaidimai, improvizacijos pratimai ar mokymosi grupės gali padėti praktiškai lavinti bendravimo įgūdžius.

Laipsniškas ekspozicijos metodas:

• Laipsniška socialinė ekspozicija - planingai didinti socialinės sąveikos intensyvumą. Pavyzdžiui: pradėti nuo trumpų pokalbių, vėliau prisijungti prie grupinių diskusijų, galiausiai kalbėti viešai.
• Ekspozicija kartu su atsipalaidavimo technikomis - prieš socialinę situaciją atlikti gilų kvėpavimą ar raumenų atpalaidavimą, kad sumažėtų nerimas.
• Progreso sekimas - fiksuoti pasiekimus, net ir mažus, ir analizuoti, kokios situacijos jau įveiktos, kas buvo lengviausia ar sunkiausia.

Praktinis patarimas: laipsniškas mažų žingsnelių žengimas ir nuoseklus įgūdžių lavinimas leidžia žmogui jaustis užtikrintai ir mažina baimę bendrauti ilgalaikėje perspektyvoje.

tags: #socialinio #darbuotojo #bendravimo #pozymiai