Kaip Išmokti Tobulinti Socialinio Darbuotojo Bendravimo Įgūdžius

Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą ir paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais. Jis siekia pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėtį ir integraciją į visuomenę. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.

Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu ar šeima, susipažįsta su jo situacija ir aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius. Socialinis darbuotojas padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai jie veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas.

Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą ir lygybę.

Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.

Socialinių darbuotojų pareiga - nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų.

Taip pat skaitykite: Sodros įmokų ypatumai pensininkams

Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Viena iš galimybių socialiniams darbuotojams nuolat mokytis - Socialinės rūpybos studijų centro (VDU, SDI) organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo keturių modulių kursai.

Socialinio Darbuotojo Savybės ir Įgūdžiai

Empatija ir atjauta
Puikūs bendravimo įgūdžiai
Gebėjimas spręsti konfliktus
Kantrybė ir atkaklumas
Organizaciniai įgūdžiai
Gebėjimas dirbti komandoje

Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.

Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.

Taip pat skaitykite: Tinkamiausias neįgaliojo vežimėlio tipas

Žinios Socialiniam Darbuotojui

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.

Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga.

Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos.

Dirbant su įvairiais žmonėmis, reikalingos skirtingos socialinio darbo žinios. Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga. Tad galima teigti, kad ir socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su minėtomis asmenų grupėmis turėtų būti labiausiai akcentuojamas.

Vertybės Socialinio Darbuotojo Darbe

R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B. Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios.

Taip pat skaitykite: Slaugos programos tikslai

Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas. Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai.

Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.

Įgūdžiai Socialinio Darbuotojo Darbe

R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką.

Socialinio Darbuotojo Kvalifikacijos Tobulinimas

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centras (šiuo metu Socialinio darbo institutas) kvalifikacijos tobulinimo kursus Kauno apskrities socialiniams darbuotojams organizuoja nuo 1997 metų. 2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa.

Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų - socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi. Taigi mokymo programos tikslas - sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą. Pagrindinis programos įgyvendinimo uždavinys - sudaryti socialiniams darbuotojams praktikams tokias mokymosi galimybes, kad jie galėtų modeliuoti poreikių nustatymo, pokyčių planavimo, organizavimo ir vertinimo situacijas, taip pat lavintų tikslingos informacijos paieškos ir jos efektyvaus panaudojimo įgūdžius. Programai pasirinkta tęstine užsiėmimų forma, kai derinamas auditorinis ir savarankiškas darbas.

Aptariant respondentų socialinio darbo patirtį, akivaizdu, kad ta jų patirtis labai skirtinga: 45 proc. respondentų dirba socialinį darbą nuo vienerių iki penkerių metų, 34 proc. - nuo 6 iki 10 metų. 5 proc. atsakė, kad dirba socialinį darbą per 10 metų (ilgiausiai - 13). Dar trys respondentai (5 proc.) teigė, kad jų darbo patirtis 19 - 20 metų. 11 proc. respondentų į šį klausimą visai neatsakė.

Kadangi socialinio darbo specialybė Lietuvoje egzistuoja 10 metų, o socialinio darbo sąvoka pradėta vartoti tik prieš maždaug 12 - 13 metų, tai galima daryti išvadą, kad šie respondentai socialinį darbą sutapatina su slaugytojo ar kitos panašios profesijos samprata. Tai rodo, kad visuomenėje dar nėra iki galo susiformavusio socialinio darbo identiteto, žmonės vis dar painioja jį su kitomis specialybėmis arba priskiria socialiniam darbui su kitomis specialybėmis susijusią veiklą.

Respondentų Nuomonės Apie Kursų Naudingumą:

Naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios.
Praktinės žinios.
Teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai.
Socialinio darbo metodai.
Psichologinės žinios.
Socialinio bendravimo įgūdžių ir etikos modulis.
Žinios apie kilusių konfliktų sprendimą modulis.
Socialinės politikos modulis.
Socialinio darbo pagrindų modulis.
Situacijų analizė ir patirties su kolegomis pasidalijimas.
Draugiška aplinka, dėstytojų socialinės vertybės, etika ir bendravimo menas.

Tyrimas parodė, kad 62 proc. respondentų pageidautų konkrečių mokslo sričių žinių: psichologijos, teisės, sociologijos, socialinio darbo, socialinės politikos. Galima išskirti atsakymų grupę apie konkrečias socialinio darbo žinias. Čia minimi bendravimo įgūdžiai, žinios apie grupinį socialinį darbą, senų žmonių elgseną. Buvo paminėta ir ligonių slauga. Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį.

Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės. Atskirą grupę sudaro atsakymai, kur respondentai nėra konkrečiai apsisprendę, ko jiems labiausiai reikia ir kokių žinių trūksta. Jie nurodo, kad jiems reikalingos naudingos žinios, jie nori sužinoti ką nors naujo, bet jie pasitiki kursų organizatorių kompetencija dėl reikalingiausių žinių.

Šiame kontekste ypač svarbus tampa Mobiliosios komandos socialinio darbuotojo vaidmuo. Tai - specialistas įgalintas padėti spręsti žmonėms socialines problemas, jo dėka šeimoms atveriamas kelias į geresnę gyvenimo kokybę.

Vaikų teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos socialinis darbuotojas yra vienas iš trijų komandos profesionalų, kasdien susiduriančių su šeimomis, patekusiomis į krizę, patiriančiomis ypatingus sunkumus, žlugdančias gyvenimo situacijas. Apie savo darbo specifiką kalba A.: „Tai yra neaprėpiamai plati veiklos sritis, giliau pamąsčius suvoki, kad privalai išmanyti labai daug ir įvairių sričių: nuo asmeninių, socialinių įgūdžių, santykių puoselėjimo iki gebėjimo tinkamai bendrauti, užsitikrinti vaikų gerovę. Mes žiūrime, kaip šeima funkcionuoja socialinėje aplinkoje. Kaip įsitraukusi į socialinį, visuomeninį gyvenimą, kaip geba savarankiškai atliepti vaikų poreikius. Deja, tačiau dirbant su krizę patiriančiomis šeimomis pastebime, kad tėvai dažnai nepajėgūs pasirūpinti patys savimi, o ką jau kalbėti apie vaikų gerovės užtikrinimą“.

„Jiems, tiesiog, trūksta socialinių įgūdžių. Juk, ne paslaptis, kad žmonės šeimos modelį atsineša iš šeimos, kurioje patys augo. Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti žmogaus gyvenimo istorijoje, patirtyje, šeimoje iš kurios jis atėjo. Tada daug kas paaiškėja. Pasidomėję žmogaus praeitimi sužinome, kodėl neįgijo gebėjimų, labai dažnai paaiškėja, kad jis neturėjo kur jų išmokti. Seneliai, savu laiku, nesugebėjo priimti visuomenėje, darbo rinkoje, socialinėje plotmėje galiojančių taisyklių ir gyveno savaip, kurdami nesocialų šeimos gyvenimo modelį. Tą patį kartojo jų vaikai savo šeimose, o šiandien aš jau dirbu su anūkų šeimomis, kurios seka senelių padiktuotu gyvenimo modeliu. Pavyzdžiui, paklausus šios šeimos vaiką, kuo jis taps, ką jis dirbs, kai užaugs, jis atsako, kad nedirbs, taip, kaip jo tėvai. O pasiteiravus, kaip jis mano, iš kur gaus pinigų pragyvenimui, išpyškina tą patį, kad gyvens kaip jo tėvai gyvena. Vaikai nemato pavyzdžio, jiems nesuformuojamos vertybės, nelieka vietos ir socialiniams įgūdžiams“, - pasakoja I.

A. dalijasi darbo su krizę išgyvenančiomis šeimomis patirtimi: „Teoriškai, socialiniai įgūdžiai yra asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais. Tačiau šis apibrėžimas išsiskaido į labai daug sričių. Kaip pavyzdį galiu pateikti negebėjimą planuoti savo pajamų ir išlaidų. Tai daugelio šeimų, su kuriomis tenka dirbti problema. Gavę pinigus (algą, pašalpą ar pan.) jie gali išleisti juos per vieną, dvi dienas, neplanuodami, kaip teks gyventi likusį laiką iki kitų pajamų. Jiems reikia žmogaus, kuris išaiškintų, kaip planuoti finansus. Kitas rūpestis, tai neturėjimas įgūdžio užpildyti ar kitaip susitvarkyti privalomus turėti dokumentus (tapatybės dokumentai, banko sąskaitos, medicinos kortelės ir pan.) ir vėl prireikia pagalbos, kad kas nors paaiškintų, kaip tai darytų ar palydėtų į atitinkamas įstaigas“.

I. kalba: „Didžiausią nerimą kelia vaikus auginančios šeimos, kuriose nėra tėvystės įgūdžių. Labai liūdna matyti, kai tėvai su vaikais neturi emocinio ryšio. Fiziniai vaiko poreikiai patenkinami: maisto yra, stogas virš galvos yra, tačiau su vaiku nebendraujama, jis neišklausomas, jam nerodomas švelnumas, dėmesys“.

A. teigia: „Pagrindinis tėvystės tikslas - užtikrinti vaiko gerovę. Pozityvi tėvystė - tai tinkama vaiko globa, išmintinga kontrolė ir veiksminga pagalba, kreipiant dėmesį į fizinius, psichologinius, emocinius, intelektualinius, socialinius ir dvasinius vaiko poreikius. Bedirbdama Mobiliojoje komandoje dar nesusidūriau su šeima, kuriai nebūtų trūkę pozityvios tėvystės įgūdžių“.

I. apgailestauja: „Yra šeimų, kurios pabaigę pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus net po kelis kartus, tačiau daro tas pačias klaidas, įgūdžiai nepagerėja. Šeimos netaiko kasdieniniame gyvenime mokymuose įgautų žinių. Manau, taip nutinka todėl, kad žmones tėvystės įgūdžių kursus lanko tik tam, kad užsidėti pliusą, tarsi tų mokymų reikėtų kažkam kitam, o ne jiems, ne jų vaikams“.

I. teigia: „Kol vaikai maži, tėvystės įgūdžių neturintys tėvai nesuvokia, kad ateityje atsiras bendravimo su vaiku problemų. Mažieji jų klauso: eina miegoti, kai liepia, valgo, kai pasiūlo ir panašiai. Rūpesčiai atsiranda vaikui tapus paaugliu. Jeigu šeimoje nebuvo taikytos tėvystės įgūdžių žinios kol vaikai maži, tai jiems paaugus šeima jau nepajėgi pakeisti susiformavusio netinkamo, kartais agresyvaus vaiko elgesio. Paauglys jau turi savo nuomonę ir nori ją reikšti, šeimoje kyla konfliktai. Tėvai, tiesiog, nemoka suvaldyti situacijos, o kartais pasirenka lengvesnį kelią ir nieko nekeičia. Taip suyra ir taip trapūs tėvų ir vaikų santykiai“.

I. dalijasi išgyvenimais: „Man dirbti sunkiau. Tai lemia žmogiškasis faktorius. Dažnai atėjusi į šeimą matau emociškai sužlugdytus vaikus, kuriems meluojama, jų neišklausoma, jie kenčia nuo aplinkinių patyčių ir patiria be galo daug sunkumų. Išgyvenu dėl jų, tačiau kartu tai įkvepia darbui, siekiui padėti šiems vaikams“.

A. dalijasi nauja patirtimi: „Mes prašome vaikų nuomonės. Jie pilnaverčiai šeimos nariai ir turi teisę ją išsakyti. Iš vaikų lūpų išgirstame, kas jų manymu, negerai šeimoje, kokie jų lūkesčiai. Tai ypač svarbu paaugliams, jiems malonu, kad į juos įsiklauso suaugę žmonės. Būna atvejų, kai paaugliai gana agresyviai nusiteikę, sunkiai bendrauja, užsisklendžia, tačiau užtenka jiems leisti suprasti, kad jų niekas nevers kalbėti, jeigu jie to nenori, tačiau mums labai svarbi jų nuomonė ir jie prabyla. Savo nuomonės turėjimas ir gebėjimas ją išreikšti taip pat yra socialinis įgūdis, kurį reikia lavinti“.

I. pasakoja: „Jau pažinties su šeima dieną mes pranešame šeimai, kiek tiksliai laiko dirbsime su ja. Vaikams ir paaugliams visada pasakau, kad kartu būsime tik 30 dienų, bet per tą laiką drauge galime nuveikti labai daug. Paaiškinu, kad dabar prasidėjo naujas etapas, gyvenime atsiras naujų žmonių, kurie padės. Todėl pasibaigus Mobiliosios komandos darbui vaikai jau būna pasiruošę tam“.

A. teigia: „Man labai svarbu, kaip šeimai, vaikams, su kuriais dirbome, sekasi toliau, visada jais pasidomiu“.

A. yra įsitikinusi: „Empatija. Mes turime mokėti įsijausti į žmogaus situaciją, suprasti kodėl jis vienaip ir kitaip elgiasi. Taip pat labai svarbu gerbti žmogų, nepaisant, kokius sunkumus jis išgyvena. Šie žmonės turėję labai daug negatyvių patirčių, praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, todėl labai svarbu leisti jiems suvokti, kad mes juos suprantame“.

I. pritardama kolegei kalba: „Noras ir gebėjimas sukurti lygiavertį santykį su žmogumi, šeima. Supratingumas - nekelti savęs aukščiau žmonių su kuriais dirbame, kalbėti su klientu jam suprantama kalba. Nuo socialinio darbuotojo veiklos neatsiejamas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir žmogaus, kitaip tavęs neišgirs. Negalime žmonių moralizuoti, barti, tai juos žemina ir verčia užsisklęsti“.

Pašnekovės atsako, jog jų nuomone, nuo visuomenės priklauso daug veiksnių, įtakojančių sunkumus išgyvenančių šeimų progresą, paklaustos, kokį vaidmenį atlieka visuomenė, siekiant padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms.

Šis straipsnis parodo, kaip svarbu socialiniams darbuotojams nuolat tobulinti savo įgūdžius ir žinias, kad galėtų efektyviai padėti žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais.

tags: #kokie #yra #socialinio #darbuotojo #bendravimo #pozymiai