Prieš kelerius metus, paprastas Lietuvos pilietis, politikas ar net specialistas, išgirdęs žodžių junginius „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“, reaguodavo ne tik neišmanančiai, bet dažnai ir negatyviai: kas čia per keistas žodžių junginys? Neprabėgo ir dešimt metų, o sąvokos „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ tapo įprastomis.
Tačiau vis dar kyla klausimų: kas tas socialinis darbas? Ką veikia socialiniai darbuotojai? Tai mokslas ar menas? Šio straipsnio tikslas - apžvelgti svarbesnius socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektus.
Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas, pagrindiniai socialinio darbo komponentai. Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos, socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis.
Po to ieškoma atsakymų į tokius klausimus: kaip visą apžvelgtą aibę įvykių ir spartų kismą vertinti? Kokio masto socialinio darbo plėtra Lietuvoje jau įvyko? Kur judama? Kaip rasti kuo objektyvesnį socialinio darbo būklės Lietuvoje įvertinimo kriterijų?
Straipsnio išvadose teigiama, kad dar anksti kalbėti apie lietuviškąjį socialinį darbą, bet socialinis darbas - kaip studijų sritis, kaip profesija ir praktinė veikla - Lietuvoje yra. Pabaigoje pateikiamos svarbiausios socialinio darbo Lietuvoje stiprybės ir silpnybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje rašoma, kad „socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka".
Socialinis darbuotojas kasdien susiduria su situacijomis, kurios neturi aiškaus vienareikšmio sprendimo. Pasaulio dinamiškumas ir socialinis darbas siejasi neapibrėžtumu, kuris yra nuolatinis šios profesijos palydovas. Tai verčia socialinį darbuotoją darbinėje aplinkoje reflektuoti savo profesinę veiklą, aprėpti praktinius įgūdžius, teorines žinias, profesines bei asmenines vertybes, gebėti kūrybiškai tai pritaikyti teikiant pagalbą socialiai pažeidžiamiausiems visuomenės nariams.
Vienas iš magistrinio darbo tikslų - išanalizuoti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje. Siekiant išnagrinėti šiuos ypatumus, darbe keliami tokie uždaviniai:
- atskleisti socialinių paslaugų organizavimo sistemos elementus neįgaliųjų globos institucijoje;
- išanalizuoti komandinio darbo taikymo galimybes, teikiant socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje;
- ištirti ir nustatyti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje.
Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama socialinių paslaugų neįgaliesiems politika, socialinių paslaugų sistema neįgaliųjų globos institucijoje bei socialinio darbuotojo kompetencijos, teikiant socialines paslaugas neįgaliesiems. Antroje darbo dalyje analizuojama, kaip formuojamos komandos, kokia komandos struktūra, jos narių funkcijos bei atliekami vaidmenys. Trečioje darbo dalyje apibendrinami kokybinio tyrimo (interviu) duomenys bei nustatomi socialinio darbuotojo veiklos ypatumai komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje.
Tyrimo metu nustatyta, kad taikant komandinį darbą socialines paslaugas teikiančioje neįgaliųjų globos institucijoje reikėtų išnaudoti tokias komandinio darbo galimybes:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
- sukurti dvi - problemų sprendimo ir projektų vykdymo komandas, tai priklauso nuo klientų amžiaus, jų specifinių poreikių ir socialinių darbuotojų veiklos jose;
- svarbiausiomis komandos narių savybėmis laikomi atsakingumas, pareigingumas, motyvacija, empatija ir tolerancija, mažiau svarbiomis įvardijamos pagarba kitam ir draugiškumas;
- atsižvelgiant į daugumos respondentų nuomonę, būtina plėsti komandinio darbo taikymą sveikatos priežiūros, laisvalaikio užimtumo ir papildomo ugdymo srityse, kad pagerėtų teikiamų paslaugų kokybė.
Tyrimo metu nustatyta, kad pagrindinio specialisto - socialinio darbuotojo veikla komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje, pasižymi tokiais ypatumais:
- socialinis darbuotojas savo veikloje su neįgaliaisiais dažniausiai atlieka poreikio nustatymo ir paramos planavimo, šiek tiek rečiau - vadybinę ir prevencinę veiklos funkcijas, kurios glaudžiai siejamos su informacinėmis, konsultacinėmis ir paramos vertinimo veiklomis bei funkcijomis;
- tarp lyderiaujančių komandos specialistų - socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, psichologo, administracijos atstovių, dažniausiai lyderiu būna socialinis darbuotojas, rečiausiai - psichologas. Lyderio poziciją dažnai lemia komandos tipas, problemų sprendimo pobūdis, darbuotojų kompetencija bei jų asmeninės savybės;
- dažniausiai socialinis darbuotojas socialinės veiklos komandoje atlieka vykdytojo, vertintojo ir lyderio vaidmenis, rečiau - informacijos teikėjo;
- svarbiausiomis socialinio darbuotojo kompetencijomis laikomos socialinė ir vadybinė, mažiau svarbiomis įvardijamos profesinė ir edukacinė kompetencijos.
Tyrimo metu atskleisti socialinio darbuotojo veiklos ypatumai patvirtino iškeltą tyrimo hipotezę, kad socialinis darbuotojas komandinėje veikloje užima lyderio poziciją ir atlieka svarbiausias poreikio nustatymo, socialinės paramos planavimo, vykdymo bei vertinimo veiklas, vadovaudamasis vadybine ir socialine kompetencijomis.
Rekomenduojama neįgaliųjų globos institucijos, teikiančios socialines paslaugas, administracijos atstovams plėtoti komandinį darbą kitose paslaugų teikimo srityse, formuoti teigiamą darbuotojų požiūrį į komandinį darbą institucijoje, sudaryti sąlygas institucijos darbuotojams dalyvauti įvairiuose seminaruose bei mokymuose institucijoje ir už institucijos ribų.
Tikėjimas žmogaus, net ir turinčio vienų ar kitų raidos sutrikimų, potencinėmis galimybėmis atveria svarbius būties horizontus ir asmenybės sklaidos galimybes. Būtiškas neįgalumo aptarimas įgalina samprotavimus grįsti garbingumo, orumo, kūrybingumo, susvetimėjimo įveikimo, dialogiškumo, socialinės partnerystės ir atskirties mažinimo kategorijomis. Turint omenyje tai, kad neįgalūs žmonės taip pat sukuria pridėtinę socialinę, simbolinę, prasmės vertę, verčia mus juos apmąstyti ne tik pagaminamos produkcijos ir standartizuotos gamybos bei gamybinių santykių sąvokomis.
Neįgaliųjų ugdymo ir socialinė sritys taip pat plačiai atsivėrė naujai socialinės integracijos patirčiai. Priimti iš esmės nauji Specialiojo ugdymo, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymai, socialinės atskirties grupių integracija į visuomenės gyvenimą tapo vienu iš valstybės prioritetų, dalyvaujama nacionaliniuose ir bendruose tarptautiniuose projektuose, įsijungta į tarptautinių neįgaliųjų ir jų klausimus spendžiančių organizacijų veiklas.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Šiuo metu Lietuvoje labai plačiai vartojama socialinės integracijos sąvoka iš dalies taip pat numano socialinį dalyvavimą. Tačiau socialinio dalyvavimo konceptas tiksliau operacionalizuoja neįgaliųjų socialinės būties kryptingumą, paradigmiškumą. Socialinės integracijos konceptas šiandien yra vulgarizuotas, t. y. ne tik praradęs aiškiai apibrėžtą, operacionalizuotą turinį, tačiau iš dalies ir savo prasmę. Geriausiai integracijos sąvokos devalvaciją atspindi tai, kad neįgaliųjų socialinės integracijos tiek praktikos, tiek analizės tradicijos atsidūrė savotiškame akligatvyje, sukasi uždarame rate. Socialinės integracijos turinys bei prasmė nebėra reflektuojami, kiekvienas socialinis veiksmas dėl neįgaliųjų vadinamas socialine integracija.
Yra ieškoma neįgaliųjų socialinio dalyvavimo būdų naujumo, galimybių, raiškos, tiriama, kaip plėtoti neįgaliųjų individuacijos galimybes, be to, keisti bendruomenės požiūrį ir elgseną kaip kooperuotis su neįgaliaisiais. Kita vertus, ieškome neįgaliųjų socialinės būties analizės naujumo, Lietuvoje atliekama nemaža tyrimų apie neįgaliuosius, apie socialines nuostatas, požiūrius, santykius, tačiau kone visi jie apsiriboja statišku, į galimybes ir pokyčius neorientuotu, analizės pobūdžiu, kai parodoma, kokios neigiamos yra socialinės nuostatos, kokie sutrikę socialiniai santykiai ir pan., kitaip tariant, nepaisant socialinės integracijos ideologijos, akcentuojami sutrikimai, negalėjimai. Tokia tyrimų metodologijos situacija tik parodo tyrėjų metodologinį-paradigminį pasimetimą kai vienu metu deklaruojama socialinės integracijos būtinybė, o greta empiriškai parodomas socialinės integracijos neįmanomumas ar tiesiog bejėgiškumas nepotencialumas, neturėjimas idėjų, kaip įveikti socialinio sutrikimo ar socialinės atskirties situacijas.
Institucinės pertvarkos procesas Lietuvoje atnešė pokyčių ir į mano profesinę veiklą. Įstaiga, kurioje dirbau, buvo viena iš pirmųjų ir labiausiai paliestų pertvarkos proceso. Stebint pokyčius šioje srityje, ėmiau vis labiau domėtis socialinės globos paslaugų teikimu, jų poveikiu paslaugų gavėjams ir darbuotojams. Norėdama gilintis į šiuos procesus, pasirinkau socialinio darbo magistrantūros studijas. Džiaugiuosi šiuo sprendimu - atliekant tyrimą magistro baigiamajam darbui pavyko labiau pažinti pokyčius, susijusius su socialinės globos teikimu intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems vaikams Lietuvoje institucinės pertvarkos metu.
2014-2020 m. Socialinės globos centras „Vija" dalyvavo deinstitucionalizacijos procese - reikšmingame pokytyje, kurio tikslas buvo pereiti nuo institucinės globos prie paslaugų, teikiamų bendruomenėje. Šio pokyčio metu 2020 m. rugsėjo 9 d. įkurtas specializuotos slaugos ir socialinės globos padalinys, skirtas 38 asmenims - 4 vaikams ir 34 suaugusiems asmenims su negalia, kuriems vertinant socialinių paslaugų poreikį nustatytas visiškas nesavarankiškumas ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
Visi - tiek darbuotojai, tiek paslaugų gavėjai - tą pačią dieną persikėlė į naujas patalpas, kur net paprasti, buitiniai klausimai virto iššūkiais. Manėme, kad tik patalpos pasikeis, tačiau ankstesnė sistema ir metodai naujoje erdvėje tapo neveiksmingi - reikėjo visiškai pergalvoti darbo metodus. Pirmieji mėnesiai buvo kupini nežinomybės. Neturėta jokių pavyzdžių, kaip turi atrodyti naujo tipo padalinio veikla, struktūra, kasdienė rutina. Visos sritys - nuo maitinimo iki darbo grafikų - buvo kuriamos „nuo nulio".
Dirbu socialinio darbo srityje 4 metus ir per mano darbo praktiką teko ir tenka susidurti su įvairiomis žmonių grupėmis: su vaikais, su riziką patiriančiomis šeimomis, įvairią negalią turinčiais asmenimis, emigrantais ir visais kitais, kurie turi psichologinių ar socialinių sunkumų. Stengiuosi žmonėms padėti susidoroti su iššūkiais, gyvenimo sunkumais, juos motyvuoti ir įgalinti spręsti savo problemas, tačiau dažnai noras suteikti pagalbą kelia daug iššūkių.
Klientų/žmonių grupė, su kuriais tenka susidurti ir kurie kelia didžiausius iššūkius teikiant pagalbą, tai yra asmenys, kurie linkę kaupti įvairius, jokios vertės neturinčius daiktus ar net šiukšles. Tokie asmenys užgriozdina visas gyvenamąsias patalpas taip, kad praėjimui lieka tik siauras takas ar net nelieka ir tako. Nesuvaldomas daiktų ar šiukšlių kaupimas kelia problemų tarpusavio santykiams, socialinėje ir darbinėje veikloje bei kitose gyvenimo srityse. Asmenys, linkę kaupti daiktus, kelia grėsmę ne tik savo savijautai, bet ir aplinkiniams. kaupimas gali užpildyti gyvenamąją erdvę ir sukelti sanitarinių problemų. Tokie asmenys nesirūpina asmenine higiena, kas gali sukelti rimtų sveikatos problemų, taip pat kelia grėsmę aplinkos saugumui, t. y. gaisro pavojus, potvyniai, kenkėjų atsiradimai, šiukšlinimas ir nemalonus kvapas bendro naudojimo patalpose. Dėl nuolatinio kaupimo įsigytas ,,turtas‘‘ perpildo gyvenamąją erdvę ir trukdo gyventi. Be to, daiktų kaupimas gali sukelti sužalojimų dėl gaisro ar sukrautų daiktų griūties, ir tai gali turėti didelį poveikį ne tik pačiam žmogui ir jo šeimai, bet ir kaimynams. Daiktų kaupimas turi didelį poveikį ir asmens socialiniam funkcionavimui. Tokie žmonės gyvena vieni, nebendrauja su aplinkiniais, nelinkę įleisti kitų į savo namus, nepripažįsta savo problemos.
Alternatyvioji komunikacija - tai įvairios priemonės, padedančios asmenims, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų geriau išreikšti savo mintis, jausmus, poreikius.
Socialinio darbuotojo veiklos ypatumai komandoje:
| Veiklos funkcija | Dažnumas |
|---|---|
| Poreikio nustatymas ir paramos planavimas | Dažniausiai |
| Vadybinė ir prevencinė veikla | Šiek tiek rečiau |
| Informacinė, konsultacinė ir paramos vertinimas | Glaudžiai siejama |
Komandos narių savybės:
- Atsakingumas
- Pareigingumas
- Motyvacija
- Empatija
- Tolerancija
Socialinio darbuotojo kompetencijos:
- Socialinė
- Vadybinė
- Profesinė
- Edukacinė
tags: #socialinio #darbo #ypatumai #dirbant #su #neigaliaisiais