Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Socialinio darbo raida pasaulyje
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną minima Socialinių darbuotojų diena.
Kiekviena socialinio darbo sritis turi savo tikslus ir iššūkius. Socialinis darbuotojas privalo nuolat atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir problemų sprendimas. Socialinio darbuotojo iššūkiai apima didelę emocinę naštą ir ribotus išteklius regionuose.
Socialiniai darbuotojai gali dirbti įvairiose srityse ir organizacijose, tačiau kai kurie pasirenka dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai. Laisvai samdomas socialinis darbuotojas teikia paslaugas pagal sutartį, dirbdamas su įvairiomis organizacijomis, vyriausybinėmis institucijomis ar asmeniniais klientais. Dažniausiai tai apima konsultacijas, projektų valdymą ar psichosocialinę pagalbą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Profesinės kompetencijos ir reikalavimai
Norint tapti socialiniu darbuotoju, reikia atitikti tam tikrus išsilavinimo ir kompetencijos reikalavimus:
- Išsilavinimas: Reikia baigti socialinio darbo arba artimos srities bakalauro studijas.
- Praktika: Studijų metu svarbu atlikti praktiką įvairiose socialinėse įstaigose, tokiuose kaip vaikų namai, senelių globos namai ar priklausomybės turinčių asmenų reabilitacijos centrai.
- Specializacija ir tobulinimasis: Po bakalauro studijų galima gilinti žinias ir įgūdžius, pasirinkus specializaciją. Pavyzdžiui, tai gali būti darbas su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia ar priklausomybėmis sergančiais asmenimis.
- Licencija ir sertifikatai: Kai kuriose šalyse socialiniams darbuotojams reikalingos licencijos arba sertifikatai, kad galėtų praktikuoti savo darbą.
- Darbo patirtis: Baigus studijas ir įgijus reikiamą kvalifikaciją, socialinis darbuotojas pradeda dirbti pasirinktoje srityje.
Senatvės samprata socialiniame darbe
Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Senatvė - vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų.
Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją.
Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas.
Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- senatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis. Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia.
Senatvė - tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali išreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms.
Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas - teigiamas patyrimas, kitiems - neigiamas, tretiems senatvė - kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas.
Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties.
Analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų.
Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau.
Eriksonas E. į senatvę žvelgia kaip į tolimesnį žmogaus vystymosi etapą. Savo teorijoje jis teigė, kad žmogus įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose išgyvena įvairias krizes, pvz., vaikystėje vaikas sprenžia „pasitikėjimo - nepasitikėjimo“ konfliktą, tuo tarpu senatvėje žmogus sprendžia „integravimo ar nevilties“ konfliktą. Nuo to, kaip žmogus išspręs kiekvieną konfliktą, priklauso tolimesnio žmogaus gyvenimo kokybė, prisitaikymo prie aplinkos ypatumai, ateities problemų sprendimo būdai.
Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, o jei neigiamas - vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve.
Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne - tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties.
Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, dabarties ir ateities. Seni žmonės vis dažniau prisimena praeitį, jaunystę. Jie prisimena tai, kas buvo gera ir kas buvo bloga, senatvėje jie turi galimybę apvalyti save, atleisti savo skriaudikams, atsiprašyti to, ką yra įskaudinę ar ką blogo padarę. Tai paskutinis gyvenimo etapas, tad vėliau laiko tam nebebus.
Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją.
Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu ssu esama situacija.
Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir visas gyvenimo stilius.
Furst M. (1999) pritaria, kad senėjimo proceso sustabdyti nneįmanoma, tačiau senatvę galima padaryti pakenčiamesnę. Tam reikia jaunesniųjų supratinguMo, draugiškumo, galbūt solidarumo, tačiau tikrai ne užuojautos.
Stankūnienė V. (2003) teigia, kad seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kurie jaunesnei visuomenės daliai sukelia tam tikras emocijas, vieniems- labiau pagarbą, kitiems- meilę iir prieraišumą, dar kitiems- panieką. Senatvė- tai daugialypis procesas, kurio pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas. Vien tik biologinis senėjimas gali reikštis labai individualiai.
O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, yra socialinis apibrėžimas, kylantis iš jos narių lūkesčių senų žmonių atžvilgiu. Stankūnienė V. (2003) išskiria, kad labai dažnai seno žmogaus supratimą lemia jo poreikių patenkinimo galimybės. Autorė labiausiai pabrėžia saugumo poreikio patenkinimo senatvėje svarbą, nes didėjant amžiui didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos.
Lemme B. H. (2003) teigia, kad žmonės sensta nevienodai tiek laiko, tiek pobūdžio prasme. Be to, bėgant laikui šie skirtumai didėja, nes kaupiasi genetinių ir patirtinių kintamųjų poveikis.
Taigi negalima vienareikšmiškai teigti, kad visi seni žmonės yra vienodi. Senatvės samprata nevienoda, tačiau visose sampratose apibrėžiama kad senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie daro įtaką paties žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai.
tags: #socialinio #darbo #su #individu #funkcijos