Šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdingi nuolatiniai pokyčiai, nauji socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniai, šeima išlieka vienu svarbiausių socialinių institutų. Keičiasi požiūris į šeimą, atsiranda naujos formos: egalitarinės šeimos, nesusituokusiųjų poros, partnerystėje gyvenantys asmenys, tos pačios lyties šeimos, vieniši tėvai ir kt.
Šiandien šeima apibrėžiama kaip asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka. Vis dėlto, globalizacija ir individualizacija poindustrinėse visuomenėse kartais lemia atsidavimo šeimai mažėjimą.
Šiandienos požiūrį į šeimą formuoja kintantys vyro ir moters socialiniai vaidmenys, pereinant nuo tradicinio modelio, kai vyras yra šeimos maitintojas, o moteris rūpinasi vaikais ir namų ruoša, prie egalitarinio modelio, kai abu partneriai yra ekonomiškai aktyvūs, dalijasi namų ruošos darbais ir vaikų priežiūra, kartu priimdami sprendimus. Demokratinėse valstybėse visi šeimos nariai - tėvas, motina ir vaikas - yra lygūs piliečiai, turintys vienodas teises. Šiame kontekste tampa itin svarbu suprasti, kaip šeima veikia vaiko socializaciją.
Socializacijos svarba vaiko raidai
Socializacija yra procesas, kurio metu vaikas tampa visuomenės nariu, perimdamas visuomenės normas, dėsnius ir gyvenimo būdą. Tai aktyvus procesas, kuriame vaikas dalyvauja bendraudamas su kitais. Vaikystėje socializacija yra intensyviausia, nes vaikas įgyja pagrindinius socialinius įgūdžius.
Sociologas L. Bromas teigia, kad pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių formavimas, asmenybės formavimasis ir pagrindinių normų bei vertybių įsisavinimas. Socializacija yra būtina vaiko raidai, nes padeda jam integruotis į visuomenę, formuoti asmenybę ir išmokti elgesio normų.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą.
Šeimos įtaka vaiko socializacijai
Poveikį vaiko socializacijos procesui daro daug institutų (šeima, mokykla, bendraamžiai, darbas, religija, visuomenės informavimo priemonės ir kt.), tačiau svarbiausias vaidmuo visgi tenka šeimai. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme teigiama, kad šeimoje formuojasi vaiko charakterio savybės ir moralė, nuo šeimos daugiausia priklauso interesų kryptingumas ir augančio žmogaus polinkiai, o šeimos atmosfera gali sudaryti sąlygas visapusiam vaiko vystymuisi.
Kiekvienas žmogus tampa žmogumi, asmenybe, tik gyvendamas tarp kitų žmonių, taip gyvendami apsupti kitų asmenybių mes perimame savo dvasines vertybes, aplinkos suvokimą, suprantame koks elgesys yra teisingas ar neteisingas. Visi žmonės priklauso įvairioms visuomenėje egzistuojančioms grupėms, tačiau pati svarbiausia ir pirma grupė, kurioje pradeda dalyvauti vaikas yra jo šeima.
Kiekvienas naujagimis į pasaulį ateina lyg švari, balta lenta į kurią reikia įrašyti daug informacijos. Nei vienas kūdikis ateidamas į pasaulį neatsineša jokios socialinės patirties, susikurtų vertybių ar jau įgytų įgūdžių. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl šeimos įtaka vaiko asmenybei neginčytina.
Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima - tėvų, vyresniųjų brolių, seserų, senelio ar močiutės asmenyje - prieš vaiko akis atskleidžia pačius įvairiausius elgesio pavyzdžius, savotišką žodžių, gestų, manierų puokšte. Taip sąveikaudamas vaikas yra įtraukiamas į socialinius santykius, mokomas elgesio normų, vertybių, kurie ir sudaro asmenybės esmę. Šiaip jau visi poreikiai, kurie yra tenkinami šeimoje, iš esmės, gali būti ir patenkinti už šeimos rybų, tačiau tik šeima gali visus šiuos poreikius sujungti ir patenkinti kompelksiškai.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Žmogaus asmenybės vystymuisi reikalingas abiejų tėvų buvimas ir auklėjimas, tam, kad vaikas būtų išauklėtas ir jos asmenybė išsivystytų pilnavertiškai, jam reikalingas visapusiškas auklėjimas, kuriam reikia abiejų lyčių ir abiejų tėvų vaidmenų.
Šeima yra viena svarbiausių aplinkų vaiko gyvenime, šeimoje vystosi vaiko asmenybė, jo požiūris, įgūdžiai. Šeimoje vaikas taip pat mokosi ir apie suaugusiųjų santykius, mokosi mylėti, gerbti, užjausti. Šeima yra svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Ji yra artimiausia bendruomenė, kuri yra veiksmingiausias socializacijos proceso komponentas. Be šeimos, svarbia socialine edukacine institucija bendruomenėje ilgus šimtmečius buvo ir tebėra Bažnyčia.
Šeimos formos ir socializacija
Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja įvairios šeimos formos, o kiekviena jų gali skirtingai veikti vaiko socializaciją. Egalitarinėje šeimoje, kur abu tėvai dalijasi atsakomybe ir vaidmenimis, vaikas mokosi lygybės ir bendradarbiavimo.
Nesantuokinės šeimos ar vienišų tėvų šeimos gali susidurti su papildomais iššūkiais, tačiau vaikai iš tokių šeimų dažnai išsiugdo didesnį savarankiškumą ir atsakomybę. Svarbiausia, kad bet kurios formos šeima užtikrintų vaikui saugią ir palaikančią aplinką.
Lyčių socializacija šeimoje
Jau ankstyvoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai. Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai - vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai. Pagal patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Kadangi pagrindinė vaiko veikla yra žaidimai, žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles).
Akivaizdu, kad berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Dar daugiau, berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose. Todėl suaugusi moteris gali būti labiau linkusi tapti namų šeimininke, nei dirbti apmokamą darbą, siekti profesinės karjeros ar įsitraukti į aktyvią politinę veiklą.
Tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Tai daroma naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą.
Skyrybų įtaka vaiko socializacijai
Tačiau neretai atsitinka, kad šeimos išyra ir vaiko pasaulis sugriūna. Kai skiriasi tėvai - miršta jų santuoka. Tai labai skaudi netektis. Tačiau suaugusių žmonių pasaulis turi daugiau atramos taškų - darbas, draugai, tikėjimas, kūryba, kiti prasmingi užsiėmimai, viltis rasti naują artimą ryšį. Ne mažiau skaudžiai skyrybas išgyvena vaikai.
Vaikams skyrybų metu griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas liktų su jausmu, jog yra mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors ir gyvensiančius atskirai.
Būtent išsiskyrimas su vienu iš tėvų ir yra labiausiai vaiką traumuojantis įvykis skyrybų metu, dažnai vaikai galvoja, kad tėvas, kuris išėjo ar kurį teko palikti - niekada jo nebemylės, jie nebepalaikys jokio ryšio, nesimatys ir nebendraus. Būtent dėl šių priežąsčių skiriantis vaikui būtina paaiškinti, kad skiriasi tik tėvai, o ne tėvai su vaiku, ir kad vaikas dėl skyrybų nėra kaltas, kad jis bus toks pat mylimas kaip ir anksčiau.
Bendravimo su motina ir tėvu niekuo negalima pakeisti. Vaikas esti saugus ir ramus tik tada, kai greta jaučia tėvus. Nepatenkintas bendravimo poreikis kenkia tiek psichiniam, tiek fiziniam vaiko brendimui. Nepakankamas bendravimas su tėvais vėliau gali sukelti nejautrumą, šiurkštumą, išankstinį nepasitikėjimą pasauliu.
Pozityvioji socializacija ir šeima
Pozityvioji socializacija - tai pozityvių veiksmų politika. Pozityvių veiksmų politika, daugelyje valstybių dar įvardijama kaip pozityvaus diskriminavimo politika, suprantama, kai silpnesniems socialinių grupių atstovams teikiama pirmenybė lavinantis, įsidarbinant, įsigyjant būstą, paskolas ir kt.
Viena vedančiųjų pozityviosios socializacijos mokslininkių Lietuvoje - G. Kompleksinėmis šeimos įgalinimo paslaugomis buvo siekta įvairių rizikos veiksnių silpninimą ir pašalinimą bei apsauginių faktorių, tokių kaip: tėvų kompetencijos, vaiko (jaunuolių) problemų sprendimo įgūdžių ar bendruomenės palaikymo stiprinimą. Svarbu pažymėti, kad tėvų (ar globėjų) įgalinimas vaidina labai svarbų vaidmenį, nes tėvai yra pagrindiniai asmenys, kurie gali padėti vaikams (jaunuoliams) pasikeisti.
Pabrėžiant pozityviosios socializacijos ir bendravimo bei bendradarbiavimo sąsajas, išskiriami pagrindiniai pozityviosios socializacijos kriterijai: diagnostika; partnerystės schema, grįsta vertybinėmis nuostatomis, kaip, pvz., socialine atsakomybe); įgyvendinimas ir monitoringas. Visos keturios dalys pradedamos diagnostika ir užbaigiamos monitoringu, sudaro vientisą sistemą, įtraukiančią savikontrolę bei savalaikį funkcionavimą.
Švietimo įtaka socializacijai
Švietimas atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijos procese. Mokyklose ir darželiuose vaikai mokosi bendrauti su kitais, laikytis taisyklių, gerbti kitų nuomonę ir įgyja socialinių įgūdžių. Ikimokyklinis ugdymas yra svarbus etapas vaiko socializacijoje.
Šeimos institutas Lietuvoje dabar išgyvena pereinamąjį laikotarpį, o šeimose egalitarinės nuostatos sutuoktinių (partnerių) vaidmenų klausimais dažnai susipina su tradicinėmis, patriarchalinėmis nuostatomis, todėl šiame darbe svarbiausiu kriterijumi, atskiriančiu egalitarinę šeimą nuo tradicinės, laikomas abiejų tėvų ekonominis užimtumas.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad egalitarinėse šeimose tėvai per mažai laiko praleidžia kartu su vaiku. Dėl ilgos darbo trukmės atsiradęs nuovargis ir sutrumpėjęs laikas, skirtas pareigoms šeimoje atlikti, turi neigiamos įtakos šeimos gyvenimo kokybei ir vaikų socializacijai.
Žiūrint į kitų šalių pavyzdį, verta paminėti, kad Jungtinėje Karalystėje 2010 metais priimtas Lygybės įstatymas nurodo devynias apsaugomų asmenų grupių charakteristikas pagal amžių, negalią, lyties keitimą, santuoką ar civilinę partnerystę, nėštumą ir motinystę, rasę, religiją / įsitikinimus, lytį ir seksualinę orientaciją. Įstatymas draudžia diskriminaciją tiek darbo aplinkoje, tiek visuomenėje.
Mūsų Konstitucija taip pat nustato nediskriminavimo principus 25 straipsnyje skelbiant, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Kodėl tuomet didžiausia šios Konvencijos ratifikavimo Lietuvoje baimė - pažeisti tradicinės šeimos sampratą, nustelbia aiškią moters gynimo koncepciją?
Istoriškai moteris ilgą laiką ir, deja, dar vis šiame amžiuje yra tiesiog statistinis vienetas. Tik prieš šiek tiek daugiau nei šimtą metų moterims suteikta teisė balsuoti. Moterų atkaklumo dėka Lietuva tapo pioniere, viena pirmųjų, leidusių moterims ne tik balsuoti, bet ir dalyvauti politikoje.
Mūsų visuomenės sanklodą formavo krikščioniškoji filosofija. Galime pasigirti 16-18 a. krikščioniškosios teologijos paveldu, bet ne dabartine krikščioniškosios filosofijos išmanymo gausa ir interpretavimu. Kalbant apie vyro ir moters vaidmenis teologiniu požiūriu, vienos bažnyčios vadovaujasi egalitariniu (lygių vyro ir moters teisių) požiūriu, kitos - komplementaria, arba subordinacijos (moters pagalbininkės), pozicija.
Pagal egalitarinį požiūrį, pabrėžiama vyro ir moters lygybė bei orumas įvairiose srityse ir veiklose, pradedant šeima, baigiant bažnyčia. Tuo tarpu komplementarus požiūris labiau pabrėžia lyčių priešingybę.
Paliepimą nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio Dievas davė vyrui, o ne moteriai. Ir ne vyras pirmas nusidėjo, o moteris, nepaklusdama Dievo įsakymui. Remiantis šiais aspektais, pabrėžiamas vyro pirmumas - lyderystė.
Šiuo metu vis dažniau pastebime nusistovėjusį būtent subordinacijos tradicinėje šeimoje modelį, kuris nėra savaime nei blogas, nei geras, - jeigu taip susitariama prieš sukuriant šeimą.
Verta prisiminti, kad gyvename ne utopiniame pasaulyje ir skirstydami visuomenę į smulkesnes ląsteles paprastai iš bendro paveikslo ištriname šeimas, neatitinkančias nusistovėjusio ir ginamo tradicinės šeimos paveikslo.
Susidaro įspūdis, kad prie nusistovėjusių tradicijų ir toleruojamų grupių lengviau priskiriame vyrus, kurie nusprendžia palikti tradicines šeimas, tradiciškai palikti atsakomybę ir rūpestį vaikais, o dažnai net ir pilną finansinę atsakomybę vaikų mamai.
Visuomenė toleruoja tradiciškai vaikų tėvo slepiamas pajamas, stengiantis išvengti vaikams mokamų alimentų. Tradiciškai lengviau pasmerkiama ir psichologiškai jaučia atskirtį vieniša mama, kaltinama negebėjimu išsaugoti šeimos.
Vis dar įtariai ir paniekinamai žiūrima į vienišą moterį, apipilant ją senmergės epitetais. Konvencijos tikslas keisti archaiškus lyčių vaidmenis, labiau atsižvelgiant nusistovėjusių stereotipų griovimą.
Moteris ir mergaitė turi jaustis visavertė ir saugi - tokia esminė Stambulo Konvencijos idėja. Jos ratifikavimas neįteisins dešimt ar daugiau lyčių, taip pat neįteisins vienalyčių porų santuokų, bet gal atversime akis ir suprasime tiesą, kurios taip dažnai nenorima pripažinti - kad mūsų visuomenė yra marga ir įvairi.
Kaip būtų keista, bet vis dar 21 a. diskutuojame apie smurtą prieš moteris ir ypač smurtą artimoje aplinkoje. Vis dar 8 iš 10 nukentėjusiųjų Lietuvoje yra moterys. Jungtinių Tautų Pasaulinės konferencijos žmogaus teisių klausimais (Viena, 1993) metu priimtas smurto prieš moteris apibrėžimas.
Europos Taryba yra viena svarbiausių žmogaus teises ginančių organizacijų, todėl 2011 metais pateikė pasirašymui taip vadinamą Stambulo konvenciją, kurios tikslas - užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje bei kovoti su juo kaip su žmogaus teisių pažeidimu. Didžiausias dirgiklis Konvencijoje yra socialinės lyties (angl. gender) sąvoka.
Konvencijoje lytis apibrėžiama kaip socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.
Šiuolaikinės visuomenės požiūrį į šeimą lemia kintantys vyro ir moters socialiniai vaidmenys: nuo tradicinio, kai vyras laikomas šeimos maitintoju, o moteris rūpinasi vaikais ir namų ruoša, pereinama prie egalitarinio (pranc. egalitaire - lygybė), kai abu sutuoktiniai (partneriai) yra ekonomiškai aktyvūs, dalijasi namų ruošos darbais bei vaikų priežiūra, kartu priima sprendimus. Nepaisant to, ar šeima yra egalitarinė, ar tradicinė, pagal bendras šeimai priskiriamas funkcijas ji atlieka vieną svarbiausių - socializacijos - funkciją.
Vaidmenų pasiskirstymas šeimoje
Vaidmenų pasiskirstymas šeimoje turi didelę reikšmę. Tai, kokį vaidmenį vaikas atlieka šeimoje, turi įtakos ir gyvenimui už šeimos ribų. Vaidmuo - „tai lyg elgesio taisyklės, kurios diktuoja, kaip vaikui reikia elgtis “(5, p.105). Vaidmenys yra skirstomi pagal vaikų gimimo eiliškumą šeimoje. Taigi iš viso yra skiriami 3 vaikų vaidmenys šeimoje: vyriausias, vidurinis, jauniausias (5, p.104-107). Pagal tai galima spręsti ir apie pačių vaikų savęs vertinimą bei tėvų požiūrį į juos.
- Vyriausias vaikas: dažniausiai tampa tėvų pasitikėjimo objektu, jam skiepijamas atsakomybės jausmas.
- Vidurinysis vaikas: vos gimęs, iškart susiduria su konkurentu, todėl ateityje vis stengiasi jį pralenkti. Vidurinieji moka pakovoti už save, dažnai atsiduria konfliktiškose situacijose, bet nevengia ir kompromisų.
- Jauniausias vaikas: šeimoje gauna daugiausia meilės: iš tėvų, senelių, vyresniųjų brolių ar seserų. Todėl kai kurie „pagrandukai “ stengiasi kuo ilgiau išlikti mažais. Jaunėliai dažniau linkę klausti patarimo kitų, užuot dirbę savarankiškai, todėl lengvai pasiduoda kitų įtakai.
Kad vaikai nesijaustų nuskriausti ar mažiau mylimi tėvų, augdami tarp savo brolių bei seserų, reikia pasirūpinti tinkamu ugdymu.
Socialinis vaidmuo
Socialinis vaidmuo - tai vienam ar kitam vaidmeniui būdingas elgesys. Vienas žmogus gali turėti daugelį statusų. Pavyzdžiui, vaikas yra savo tėvų vaikas, vaikų darželio auklėtinis, mokinys mokykloje, bičiulis bendraamžių grupėje ir panašiai. Iš vaiko yra tikimasi, kad jis atliks tam tikrą vaidmenį atitinkantį statusą.
Jei vaikas pradėjo eiti į mokyklą, tai jis turi laikytis mokiniui būdingų taisyklių: anksti keltis ir laiku nueiti į mokyklą, lankyti visas pamokas, atlikti namų darbus ir panašiai. Daugelio socialinių vaidmenų mokomasi dar vaikystėje.
Vaikai dažnai žaidžia „tėtį “, „mamą “, imituodami savo šeimą, stengdamiesi atkartoti tėvų elgesį. Stebėdami suaugusius vaikai įgyja patirties. Jie susidaro nuomonę apie tai, kaip turi elgtis vyras, žmona vienas su kitu, kokie darbai labiau tinka vyrams, kokie moterims.
Socialiniai vaidmenys:
- Suteikiami: Suteikiami vaidmenys atitinka tam tikrus kriterijus (lytį, amžių). Pavyzdžiui, jei mergaitė padeda mamai virtuvėje, ji pagiriama kaip būsima gera šeimininkė. Tuo tarpu besisukiojantis virtuvėje berniukas pagyrimų sulauks nevisada.
- Įgyti: Tai vaidmenys, įtvirtinami per individualų pasirinkimą. Tai, kad vaikas gimė berniuku- suteiktas statusas, o tam, kad taptų, sakykim, medžiotoju, reikia tam tikrų gebėjimų.
Taigi galima daryti išvadą, jog daugelį dalykų vaikai perima iš savo tėvų, stebėdami jų elgesį. Todėl tėvai turėtų ne pasakoti, kaip tinkamai elgtis, o rodyti tai savo elgesiu.
tags: #socialiniai #vaidmenys #seimoje