Pasaulyje apie 93 milijonų vienokią ar kitokią negalią turinčių nepilnamečių gyvenimą apsunkina vyraujantys socialiniai barjerai, visuomenės suformuoti stereotipai, neigiamas požiūris ir socialinė atskirtis. Daugelyje valstybių vaikai, turintys psichikos sveikatos ar intelekto sutrikimų, nėra tinkamai įtraukiami į visuomenines veiklas ar teisminius procesus, o teisingumas nebūna užtikrinamas net smurto prieš juos atvejais.
Didžioji dalis negalią turinčių nepilnamečių nesijaučia saugūs ar laimingi, iš jų dažnai būna atimta teisė mokytis toje pačioje mokykloje ar klasėje kartu su negalios neturinčiais vaikais. Taip pat jiems dažnai neleidžiama žaisti, bendrauti ir dalintis gyvenimo džiaugsmais su kitais vaikais, ar dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Vaikų teisė į teisingą teismą
VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovės Ugnės Grigaitės teigimu, Jungtinių Tautų konvencijos garantuoja visų vaikų teisę į teisingą teismą, tad situacijos, užkertančios kelią šių teisių įgyvendinimui, turi baigtis. Psichikos sveikatos ir žmogaus teisių srityse veikianti organizacija nuo 2013 m. vykdo Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Vaikų su psichosocialine ar proto negalia teisė į teisingą teismą“. Šiuo projektu siekiama prisidėti prie žmogaus teisių užtikrinimo, psichikos sveikatos ar intelekto sutrikimų turintiems vaikams bei jaunimui.
„Tikime, kad visi turi teisę būti išgirsti ir įtraukti į sprendimų priėmimo procesus, susijusius su jų pačių gyvenimu“ - teigia U. Grigaitė. Viena iš minėto projekto sudedamųjų dalių yra tyrimas, kurio metu pirmą kartą informacija apie vaikų, turinčių psichikos sveikatos ar intelekto sutrikimų ar negalią, teisę į teisingumą buvo renkama 10 Europos Sąjungos valstybių: Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Vengrijoje, Airijos Respublikoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje bei Jungtinėje Karalystėje.
Tyrimo ataskaita Lietuvoje
Atlikus esamos padėties Lietuvos teisinėje sistemoje vertinimą, buvo parengta tyrimo ataskaita „Vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisė į teisingą teismą administracinėje, civilinėje ir baudžiamojoje teisėje Lietuvoje: tarptautinio tyrimo ataskaitos dalies santrauka“.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Pirmojoje ataskaitos dalyje pristatoma bendra informacija, susijusi su nepilnamečių teisingumo sistema Lietuvoje, teisinio veiksnumo klausimais ir atstovavimo veiksmais. Antroji dalis skirta vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, teisei į teisingą teismą, sprendžiant situacijas, kur ir su kuo turėtų gyventi vaikas.
Šios situacijos apima platų spektrą aplinkybių, tokių kaip skyrybos, įsivaikinimas, vaiko globos procesai, kurie baigiasi vaiko nukreipimu institucinei globai arba globai šeimoje, bei deinstitucionalizacijos procesą Lietuvoje. Išanalizavus rašytinius šaltinius bei atlikus empirinį tyrimą, daromos išvados, jog teisingumas administracinėje, civilinėje bei baudžiamojoje teisėje teoriškai yra pasiekiamas bei garantuotai prieinamas psichikos sveikatos ar proto sutrikimų turintiems vaikams bei jaunimui, tačiau yra nemažai spragų praktiniame šių nuostatų įgyvendinime.
Lietuvoje vis dar pasitaiko įvairių ir akivaizdžių žmogaus teisių pažeidimų, kurie ypač dažni psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią turinčių vaikų ir suaugusiųjų atveju. Pažeidimai pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių, tarp jų ir įgyvendinant šių asmenų teisę į teisingą teismą.
Pirminės teisinės konsultacijos ar pagalba nėra lengvai prieinama visoms lengviau pažeidžiamoms žmonių grupėms Lietuvoje dėl plačiai paplitusios socialinės atskirties ir diskriminacijos. Tinkama ir efektyvi teisinė pagalba nėra prieinama ir asmenims su psichikos sveikatos sutrikimais ar negalia, o teisiniai klausimai jų atveju dažnai yra sprendžiami tik baziniu lygiu.
Rekomendacijos
Atlikto tyrimo ataskaitoje taip pat pateikiamos rekomendacijos, kurios padėtų užtikrinti psichikos sveikatos sutrikimų ar proto negalią turinčių vaikų bei jaunuolių teisę į teisingumą Lietuvoje. Nurodoma, kad būtinos sisteminės reformos: šių vaikų atstovavimo sistemos reforma, įtraukiant į ją vaiko pageidavimų, pasirinkimų ir požiūrių atstovavimą bei jų teisių gynimo/atstovavimo paslaugas; nacionalinės psichikos sveikatos priežiūros sistemos reforma, įtraukiant į ją deinstitucionalizaciją ir bendruomeninių paslaugų plėtrą, o taip pat vykdant socialinės paramos sistemos plėtrą.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Būtina naujų ir efektyvių stebėsenos mechanizmų plėtra, kartu sukuriant efektyvesnę, patikimą ir šiuolaikinę nacionalinių statistinių duomenų bazę, įtraukiant įvairius svarbius rodiklius, susijusius su šioje ataskaitoje nagrinėjamomis temomis.
Taip pat tyrimo ataskaitoje rekomenduojama kelti teisingumo sistemoje dirbančių asmenų kompetenciją: mokymai teisėjams turėtų būti pagrįsti labiau į asmenį orientuotais ir holistiniais principais, o taip pat supažindinti su individualių ir įtrauktį skatinančių paslaugų, kurios teikiamos vaikams ir suaugusiesiems, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią, įvairove.
Tikslinga išplėsti ikiteisminio tyrimo specialistų ir teisėjų vaidmenį. Panašūs mokymai turėtų būti organizuojami ir teisininkams bei Advokatų asociacijos nariams.
Socialinės paslaugos šeimoms su neįgaliais vaikais
Socialinių paslaugų prieinamumas yra vienas iš gerovės valstybės kriterijų socialinės politikos srityje. Vaiko su negalia gerovė neatsiejama nuo suaugusiųjų asmenų, dažniausiai šeimos, kurioje jis gyvena. Priklausomai nuo vaiko neįgalumo lygmens, šeimai tenka daugiau ar mažiau laiko skirti išskirtiniams vaiko poreikiams, todėl ribojamos tėvų galimybės įvairiapusiškai funkcionuoti visuomenėje, didėja socialinė atskirtis.
Tyrimas stiprina supratimą, kaip neįgalius vaikus auginančios šeimos naudojasi valstybės teikiamomis socialinėmis paslaugomis ir kokių sprendimų bei priemonių reikėtų, kad neįgaliųjų vaikų ir jų artimųjų gyvenimo kokybė taptų geresnė.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Gerovės valstybės koncepcija
Britų politikas R. M. Titmus išplėtojo socialinės gerovės valstybės koncepciją dar 1958-aisiais, tačiau iki šiol mokslininkai nėra vieningi dėl kriterijų, kurie leistų įvertinti, kiek konkreti valstybė yra priartėjusi prie gerovės valstybės idealo. Kriterijai įvairuoja.
Literatūroje minimi tokie kaip socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos įstatymai, socialinės išlaidos, socialinės pilietybės teisės, visuotinė socialinė apsauga, gerovės pastangos, socialinio aprūpinimo sistema, socialinių paslaugų valdymas ir kita. Kaip matyti, gerovės valstybės kriterijų spektras apima tiek valstybės socialinės politikos sprendimus, tiek tų sprendimų įgyvendinimą.
Vienareikšmiškai apibrėžti gerovės valstybę yra sudėtinga dar ir dėl to, kad socialinė apsauga, socialinės išmokos, socialinių paslaugų prieinamumas ir kita, t.y. gerovę piliečiams suteikti galinčios prielaidos ir sąlygos priklauso nuo šalies ekonomikos lygmens ir biudžeto paskirstymo pagal veiklos sritis tvarkos.
Ekonominės sąlygos tiesiogiai veikia socialinės paramos sistemą ir paslaugų prieinamumą gyventojams. Gerovės valstybės koncepcijos įgyvendinimas taip pat priklauso nuo politikų patirties ir požiūrio į valstybės valdymo prioritetus bei nuo eilės kitų faktorių, susijusių su viešojo valdymo specifika.
Europos Sąjunga vaikams su negalia užtikrina bazines gerovės prielaidas bei akcentuoja sveikatos, socialinių ir švietimo paslaugų suderinamumą (Europos Komisija, 2021). Valstybės narės gali savarankiškai nustatyti specialias socialinės įtraukties priemones (COM, 2021). Pvz., Lietuva šiuo atžvilgiu įsipareigojo laikytis lygių teisių ir galimybių užtikrinimo principų ir dėti visas pastangas siekiant geresnės neįgaliųjų įtraukties švietimo sektoriuje (Įtraukties plėtros 2021-2024 metų veiksmų planas).
Privalu pabrėžti, kad neįgalių vaikų gerovė neatsiejama nuo suaugusiųjų asmenų, dažniausiai šeimos, kurioje vaikai gyvena. Priklausomai nuo vaiko neįgalumo lygmens, šeimai tenka daugiau ar mažiau laiko skirti išskirtiniams vaiko poreikiams, ir galimybės įvairiapusiškai funkcionuoti visuomenėje, pvz., dirbti ir gauti už darbą pajamas, tampa priklausomos nuo galimybių šeimai gauti pagalbą vaiko poreikių aptarnavimui.
Gerosios patirties atvejai rodo, kad šeimos dalyvavimas darbo rinkos procesuose mažina socialinę atskirtį ir gerina gyvenimo kokybės rodiklius (Stefanidis ir Strogilos, 2020). Tad šiame straipsnyje aptariamojo tyrimo problemą formuluojame klausimu: kaip neįgalius vaikus auginančių šeimų nariai vertina valstybės teikiamas socialines paslaugas. prisidedame prie geresnio neįgalius vaikus auginančiųjų šeimų gyvenimo iššūkių suvokimo.
Mūsų straipsnio praktinė reikšmė atsiskleidžia per galimybę tikriau formuoti gerovės valstybės sprendimus ir numatyti priemones. Straipsnio tikslas - atskleisti socialinių paslaugų neįgaliesiems vaikams ir jų šeimoms vartojimo ir prieinamumo ypatybes Lietuvoje gerovės valstybės kontekste, remiantis atvejo analize.
Tyrimo objektas - socialinės paslaugos šeimoms su neįgaliais vaikais. Tyrimas vykdytas Lietuvos Druskininkų savivaldybėje. Tyrime dalyvavo šešiasdešimt aštuonios šeimos, auginančios vaikus su negalia.
Straipsnį sudaro keturi skyriai: pirmame pristatoma teorinė gerovės valstybės koncepcija, antrame aptariami socialinių paslaugų valdymo principai ir jų taikymo galimybės gerovės valstybėje, trečias skyrius skirtas empirinio tyrimo metodologijai, ketvirtas - tyrimo rezultatų analizei.
Gerovės valstybėmis vadinamos šalys, kurios užtikrina ekonominį ir socialinį saugumą savo piliečiams (Öktem, 2020). Praktiniame politikos formavimo diskurse gerovės valstybės esminiu rodikliu yra valstybės išlaidos socialinės apsaugos sričiai (Dorlach, 2020). Öktem (2020) siūlo gerovės valstybėmis laikyti šalis, kurios socialinei politikai skiria daugiau nei pusę savo BVP.
Lietuva, kaip ir Latvija, Estija bei Lenkija, lyginant su kitomis ES šalimis, bendro vidaus produkto socialinės apsaugos sistemos finansavimui išleidžia mažiausiai - skiria 15,8 proc. nuo BVP (Eurostat, 2021). Tuo tarpu Danijos, Vokietijos ir Švedijos išlaidos socialinei apsaugai didžiausios Europos Sąjungoje - atitinkamai 31,4 proc., 29,6 proc. ir 28,3 proc. nuo BVP.
Moksliniame diskurse gerovės valstybės terminu irgi apibūdinamos šalys, kurios skiria didelę dalį nacionalinių pajamų socialinės politikos įgyvendinimui (Dorlach, 2020). Tokių tarpe paminėtinos Švedija, Vokietija, Olandija ir kt.
Šiaurės Europos šalys taiko vadinamąjį „įgalinančios politikos“ modelį, pagal kurį socialinės išmokos mokamos nepriklausomai nuo anksčiau uždirbtų pajamų, sumokėtų įmokų ar kitų kriterijų (Gooby ir kt. 2018; Nordesjö, 2020; Cantillon ir kt. 2021). Tuo tarpu, pvz., Vokietijos ir Olandijos socialinių paslaugų valdymo modeliams būdingi tinklai, tvarus tarpsektorinis bendradarbiavimas, nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimas teikiant socialines paslaugas ir skirtinguose valdžios lygmenyse formuojama palanki socialinių investicijų plėtros politika, paremta subsidiarumo principu (Loeffler ir Arnold, 2020; Friedländer ir kt., 2021; Gooby ir kt., 2018; Jansen ir kt. 2021).
Pastarasis aspektas - subsidiarumas, ypač svarbus siekiant gerovės valstybės. Tyrimai rodo, jog šalys, kurioms decentralizacija nebūdinga, pasižymi didesne socialine atskirtimi (Rogers, 2021; Leisering, 2021). Kitaip tariant, prie gerovės valstybės labiausiai priartėjusių šalių praktika rodo, jog socialinei paramai skirta dalis nuo BVP neturėtų būti apribota naudos gavėjų ankstesniu mokestiniu indėliu, tačiau suplanuota pagal realų poreikį, kurį pateikti leista socialinių paslaugų teikimu besirūpinančioms bendruomenėms (Busemeyer ir kt., 2021).
Po R. M. Titmusso (1974) didžiausią postūmį analizuojant ir vertinant Vakarų socialinės politikos modelius padarė danų sociologas Gostos Espingo-Andersen (1990), kuris pagrindė trimatę socialdemokratinio, konservatyvaus ir liberalaus gerovės modelių tipologiją (cituota iš Aidukaitė ir kt., 2012). Deja, Espingo-Andersen teorija nepasiūlė išbaigto ir tikrovėje pritaikomo gerovės valstybės modelio (Rostila, 2019). Kiekvienas modelis turi savo privalumų ir apribojimų.
Socialdemokratinio modelio siekiančios valstybės pasižymi didelėmis socialinėmis išmokomis, didele socialinių paslaugų pasiūla bei žemesniu skurdo ir nelygybės lygiu (Busemeyer ir kt., 2021). Tuo tarpu konservatyvusis modelis akcentuoja valstybės atsakomybę už piliečių gerovę per socialinio draudimo sistemą, kuomet darbuotojai ir darbdaviai moka privalomas socialinio draudimo įmokas, kurios socialinės rizikos atveju kompensuojamos išmokomis (Leisering, 2021). Galiausiai, liberalusis gerovės valstybės modelis apsiriboja mažomis išmokomis, socialinės teisės neatspindi individų darbo pasiekimų ar pilietiškumo sąsajų (McConkey ir kt., 2021).
Nagrinėjant, kokius modelius renkasi pasaulio šalys ir kokį efektą jų pasirinkimai turi, galima pastebėti, kad kai kurios valstybės renkasi unikalų kelią, vedantį link universalizmo, pvz., plėtoti socialinės tarpusavio pagalbos mechanizmus, o ne socialinio draudimo sistemą (Dorlach, 2020). Anot Rogers (2021), tyrusio gerovės valstybės galimybes Pietų Amerikos šalyse, pastangos gerinti pažeidžiamų visuomenės grupių gyvenimo sąlygas yra politinis pasirinkimas.
Ekonominė situacija čia vaidina antraeilį vaidmenį. Pvz., tokios ekonominiu požiūriu skirtingos šalys kaip Airija, Izraelis bei JAV taiko modelius ir socialinės pagalbos sistemas atsižvelgiant į šeimos individualius poreikius, finansuoja bendruomenines paslaugas (McConkey ir kt., 2021). Tuo tarpu Europos Sąjungoje gerovės valstybės bruožais labiausiai pasižymi Skandinavijos šalys (Busemeyer ir kt., 2021).
Nagrinėjant kitas ES šalis galima pastebėti, kad ko gero mažiausiai socialinės paramos situacija palanki asmenims su negalia ir jiems asistuojantiems artimiesiems (Leisering, 2021; Galan ir kt., 2020). Reikia pastebėti, kad socialinės apsaugos sistemos daugelyje ES šalių stokoja sprendimų, nukreiptų į šeimų auginančių vaikus su negalia situacijos gerinimą, nepaisant to jog socialinė politika savo esme yra problemų sprendimo priemonė, skirta sušvelninti socialinius prieštaravimus, išspręsti konfliktus ir kryptingai didinti visų visuomenės grupių socialinę apsaugą (Kourkouta ir kt., 2020).
Siekiant gerovės valstybės, socialinė politika turėtų būti sisteminga, struktūruota ir paremta numatytais kriterijais (Galan ir kt., 2020). Vis dėlto, kaip pripažįsta Europos Komisija, ES teisėje yra spragų siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į paslaugų prieinamumą asmenims su negalia ir juos globojantiems artimiesiems.
Kol nepriimtas Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl vienodo požiūrio, egzistuojanti nelygybė ir kai kurių grupių diskriminacija rodo, kad reikia didesnės pažangos ES teisės aktų srityje (COM, 2021). Galiausiai, svarstant gerovės valstybės įgyvendinimo galimybes reikalinga pabrėžti, jog nors gerovės valstybėje už socialinių problemų valdymą atsako politikai (Enli ir Syvertsen, 2020).
Ne mažiau reikšmingas yra visuomenės vaidmuo. Gerovės valstybės pamatai yra visuomenės gebėjimas teikti tarpusavio pagalbą ir įsitraukti į valstybės teikiamos socialinės pagalbos procesus. Valstybės teikiamos socialinės paslaugos yra vienas iš ramsčių pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Socialinės paslaugos - tai pagalbos priemonė asmenims, kurie negali pasirūpinti savimi. Valstybė sudaro sąlygas įgalindama juos (Dvarionas ir kt., 2014). Kad paslaugos būtų tinkamai organizuojamos reikalingas sistemingas, kryptingas jų valdymas.
Paslaugų teikimas valstybėje priklauso ne tik nuo turimų finansinių išteklių, bet ir nuo vertybių, kuriomis remiamasi formuojant socialinę politiką bei socialinių paslaugų sistemą (Friedländer ir kt., 2021). Rose ir kt. (2015) išskiria keturias pagrindines paslaugų valdymo viešajame sektoriuje vertybines pozicijas, tai profesionalumas, veiksmingumas, aptarnavimas ir įsitraukimas, kurios paremtos suderinamumu ir pritaikymu kliento poreikiams.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas reglamentuoja aštuonis principus, kurie skirti ugdyti ir stiprinti asmens ar šeimos gebėjimus, savarankiškai spręsti problemas, dalyvauti visuomeniniame gyveni...
tags: #socialiniai #tyrimai #teise