Komedija - tai dramos rūšis, išjuokianti kokį nors asmenį, kritikuojanti visuomeninio gyvenimo ar buities trūkumus. Ji gimė Graikijoje VI-V a. pr. Kr.
Pažvelkime į antikinės literatūros kontekstą, kuriame atsirado komedija.
Antikinė literatūra - tai graikų ir romėnų literatūra. Chronologinės ribos: IX-IVX a. pr. Kr. iki III-IV a. po Kr. Romos imperijos žlugimo data - 476 metai, todėl manoma, kad kartu su Romos imperija nustojo kurtis antikinė literatūra. Po to prasideda viduramžiai.
Antikoje formuojasi toks mokslas, kaip literatūros teorija, jos dėka turime tokias sąvokas, kaip epas, lyrika, tragedija, komedija ir t.t. Istorijos mokslas susikuria gyvuojant antikai. Istorijografija buvo rašoma su menine raiška. Retorika susijusi su antika, nes tais laikais buvo labai svarbūs oratoriniai sugebėjimai. Atėnuose kalbos menas tampa svarbiausiu išsilavinimo tašku.
Archainė literatūra apima laikotarpį nuo IX-XIII a. pr. Kr. iki VI a. pr. Kr. Klasikinė literatūra - nuo V a. pr. Kr. iki IV a. pr. Kr. (iki 338 metų pr. Kr.). Tai yra aukščiausio Atėnų meno pakilimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Atėnai tampa kultūros centru. Helenizmas (helėnizmas) - IV a. pr. Kr. pabaiga - I a. pr. Kr. Šiam laikotarpiui įtaką daro Aleksandro Didžiojo užgrobimai bei rytų kultūra. Aleksandras Didysis, būdamas makedonas, supranta, kad šalies kultūra yra svarbi, dėl to nenaikino jos užkariautose teritorijose, o jas puoselėdavo. Helėnais save vadino graikai. Romėnų imperijos laikotarpis (arba graikų literatūra Romos imperijoje) - I a. pr. Kr. pabaiga - III arba V a. po Kr.
Taip pat skaitykite: Graikų Burtų Tradicijos
Graikijos literatūra išreiškė pagrindinius senovės graikų pasaulėjautos principus: reiškinio apibrėžtumą, tvarką, saiką, skaidrumą ir aiškumą. Visiems kūriniams (išliko tik dalis) būdinga simetrija.
Klasikiniu laikotarpiu (5-4 a. pr. Kr.) įsivyravo drama ir proza. Polių demokratijos laikais suklestėjo komedija.
Iki ašarų juokinga komedija NIEKO ASMENIŠKO
Aristofanas - poetas iš Atėnų demo, pagrindinis ankstyvosios Atėnų komedijos kūrėjas. Apie jo gyvenimą nedaug tėra žinoma. 427 pr. Kr., kai norėjo pastatyti pirmąją savo komediją, dar nebuvo sulaukęs pilnametystės. Taigi gimė apie 445 pr. Kr. Paskutinė A komedija buvo „Plutas“ (Plutos), pastatyta 388 pr. Kr.
Aristofanas pašiepė visuomenės negeroves, politikų veiksmus, ragino nutraukti brolžudiškus karus, remtis tradicine polio etika, kėlė meno paskirties valstybėje problemą. Komedijose vaizduotos ne mitų, o rašytojo sukurtos juokingos arba paradoksalios situacijos, neįprasti personažai (vapsvos, paukščiai, debesys ir kita). Svarbus tragedijos ir komedijos veikėjas buvo choras.
Štai keletas žinomiausių Aristofano komedijų:
Taip pat skaitykite: Ugnies ir Kalvystės Dievas Graikijoje
- „Taika“
- „Debesys“
- "Varlės"
Komedijos raidos tarpsnis, apimantis laikotarpį po Aristofano kūrybos ir trunkantis maždaug iki 320 m. pr. Kr., laikomas Vidurinės komedijos etapu. Vidurinė komedija buvusi itin gausi, o tarp jos autorių minėtini Antifanas ir Aleksidas. Deja, apie šį raidos tarpsnį sunku kalbėti, nes tegalima remtis kūrinių pavadinimais ar pavieniais fragmentais.
Naujoji komedija pradedama kurti 322 m. pr. Kr. Šio tipo komedijai būdingi tiek struktūros, tiek ir turinio pokyčiai. Nebelieka erdvės aštriai kritikai, todėl dingsta socialinės ir politinės temos. Komedija netenka komizmo ir panašėja į buitinę dramą. Akivaizdi teminė slinktis kasdienių žmonių santykių ir smulkių problemų link paveikia komedijos formą. Kaip funkciškai nebereikalingi struktūros elementai išnyksta parodas ir parabasė, o choras praranda komedijos veikėjo vaidmenį. Dabar jis tampa nereikšmingu žiūrovų linksmintoju. Iš gausaus Naujosios komedijos literatūrinio palikimo daugiausia išliko Atėnuose gyvenusio ir kūrusio Menandro komedijų.
Helenizmo laikotarpiu Naujojoje komedijoje (Menandras, Filemonas, Difilas) pašieptos žmonių ydos (šykštumas, egoizmas, ūmumas ir kita), raginta puoselėti gėrį, mylėti ir užjausti kitus, joje ryšku melodramos užuomazgos.
Taip pat skaitykite: 6 klasės graikų mitologijos vadovas