Socialiniai įgūdžiai - tai asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais. Tai socialinio bendravimo patirtis. Socialinius įgūdžius lemia tam tikros aplinkos ypatybės, socializacijos metu įgijami poreikiai ir lūkesčiai.
Socialinė kompetencija ir jos reikšmė
Plačiąją prasme socialinė kompetencija apibrėžiama kaip gebėjimas atitikti visuomeninio gyvenimo reikalavimus. Tai žmogaus emociniai, pažintiniai ir socialiniai įgūdžiai, kurie yra būtini norint susidoroti su pareigomis, būdingomis konkrečiam jo gyvenimo etapui. Socialiniai įgūdžiai yra socialinės kompetencijos dalis, padedanti gebėjimui kurti gerus tarpasmeninius santykius.
Tai reiškia asmens gebėjimą elgtis adekvačiai ir adaptyviai (prisitaikant prie nuolat kintančios socialinės aplinkos), sugyventi su kitais asmenimis ir įvairiomis grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, ieškoti kompromisų, konstruktyviai spręsti konfliktus, mokytis ir kurti kartu su kitais žmonėmis, siekti bendruomenės bendrų tikslų, plėtoti socialinę sąveiką, dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės gyvenimo principus ir vertybes, pasirinkti sveiką gyvenseną, rūpintis aplinka.
Socialinių įgūdžių sudedamosios dalys
Socialinius įgūdžius sudaro: Socialinis žinojimas (sociokultūrinių veiksnių supratimas ir interpretavimas). Socialinė elgsena (teigiamų tarpusavio santykių kūrimas, atsakingų sprendimų priėmimas, sudėtingų situacijų konstruktyvus ir etiškas valdymas). Verbaliniai: pokalbiai, juokavimas, diskusijos įvairiomis temomis, mokymas ir mokymasis. Neverbaliniai: aktyvus klausymas, kūno kalba.
Kartais skiriami intrapersonaliniai (santykio su savimi) ir interpersonaliniai (santykio su kitais žmonėmis) socialiniai įgūdžiai. Intrapersonaliniai socialiniai įgūdžiai siejami su asmens gebėjimu suprasti, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo mintis, pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitikėti savimi, kontroliuoti impulsus, motyvuoti save įveikti sunkumus, nustatyti ir stebėti savo ir kitų žmonių veiklos pažangą ir kita.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Esminiai ir situaciniai socialiniai įgūdžiai
Socialinius įgūdžius galima skirstyti į esminius ir situacinius:
- Esminiai: stiprina žmonių sveikatą ir gerovę (pavyzdžiui, sprendimų priėmimas, kūrybiškas, kritinis mąstymas, veiksmingas bendravimas, savęs pažinimas, streso įveikimas).
- Situaciniai: (pavyzdžiui, mokėjimas atsisakyti, prieštarauti, nepertraukinėti kalbančiojo, sakyti gerus žodžius ir komplimentus, džiaugtis pagyrimu, užmegzti ir palaikyti kontaktą, pradėti, palaikyti ir užbaigti pokalbį, paprašyti pagalbos, reaguoti į pastabas ar kritiką, atsiprašyti, pripažinti klydus).
Socialinė kompetencija vaikų ir paauglių kontekste
Analizuojant vaikų socialinę kompetenciją dažniausiai pabrėžiami tokie socialiniai įgūdžiai: problemų sprendimas, empatija, streso įveikimas. Gerų santykių su bendraamžiais pagrindu formuojasi šie vaikų socialiniai įgūdžiai: mokėjimas reikšti jausmus, išgirsti, pagarba vienų kitiems, bendradarbiavimas. Socialiai kompetentingi vaikai būna draugiški, sugeba suvokti savo jausmus ir juos išreikšti, taip pat suvokti kitų asmenų emocijas ir jausmus.
Socialinės kompetencijos stokojantys vaikai elgiasi impulsyviai, nesugeba išlaikyti draugystės, įvardyti savo jausmų, įsijausti į kito žmogaus būseną, nepasitiki savimi, todėl sunkiau pritampa, jaučiasi vieniši ir nelaimingi.
Socialinės emocinės kompetencijos svarba mokykloje
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių.
Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji jaustųsi saugūs, vertinami ir įsitraukę į mokymosi procesą.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Mokytojų ir tėvų vaidmuo ugdant socialinius įgūdžius
Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.
Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti.
Empirinių tyrimų ir praktikos reikšmė
Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais.
Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Mokytojo socialinės emocinės kompetencijos svarba
Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime. Skleidžia pozityvią energiją - stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius - pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį.
Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intelekto ugdymui didinant jų socialines emocines kompetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis.
Integruotas socialinio ir emocinio ugdymo modelis
Socialinis ir emocinis ugdymas veiksmingiausias tada, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė. Tai kai į nuoseklų procesą įsitraukia: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, techninis personalas, tėvai / šeima, steigėjas, mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės, autoritetai ir partneriai ir kt. Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji.
Nuosekliai stiprinant kompetencijas, kartu integruojant bendruomeniškumo, pilietiškumo ugdymo metodus, tokius kaip mokymasis tarnaujant, pilietiškas bendruomenės dalyvavimas savanorystės projektuose ar pilietinėse akcijose, stiprina pilietinę savimonę, įgalina veikti ir siekti pozityvių pokyčių šalyje.
Rekomendacijos ugdymo praktikai
Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą. Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu.
Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu. Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai:
- Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams.
- Kiekvienoje pamokoje mokytojas renkasi į mokymo/si procesą įtraukiančius metodus, įvertindamas, kad mokiniai mokosi skirtingai, kad mokymasis yra darbas, reikalaujantis dėmesio sutelkimo, o mokymosi motyvacija įgyjama siejant mokymosi patirtį su pritaikymu realiame gyvenime.
- Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę.
Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos. Kad programa pasiektų jai keliamus tikslus, ji turi būti parengta ir realizuojama vadovaujantis NAKA principu: socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimai vykdomi NUOSEKLIAI, gilinant tai, ką mokiniai jau supranta ir moka, atsižvelgiant į jų raidą; veiklos reikalauja AKTYVAUS mokinių dalyvavimo; socialiniams ir emociniams įgūdžiams ugdyti būtinas KONCENTRUOTUMAS ir specialus laikas; veiklų tikslai ir tikėtini rezultatai yra AIŠKIAI įvardijami ir aptariami.
Socialiniai sprendimai organizacijose: vadybos ir etikos perspektyva
Socialiniai sprendimai yra kontingentiški: juos lemia organizacijos kultūra, darbuotojų įgūdžiai, vadovavimo praktikos ir išorinės aplinkos sąlygos. Socialinio elgesio ir kompetencijų trūkumai gali turėti rimtų pasekmių - nuo blogų tarpusavio santykių iki prastesnių darbo rezultatų ir net fizinio saugumo pažeidimų gamybos aplinkoje.
Vertinant konkretų pavyzdį, pastebimos struktūrinės ir etinės problemos gali rodyti, kad organizacijoje trūksta socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo, darbo saugos ir pagarbos kultūros. Tokiais atvejais rekomenduotina taikyti kompleksinius sprendimus: gerinti komunikaciją, diegti socialinio emocinio ugdymo praktiką suaugusiems, užtikrinti darbo saugos standartų laikymąsi ir skatinti atsakingą vadovavimą bei darbuotojų motyvaciją.
Lentelė: Pagrindinės sritys, į kurias verta atkreipti dėmesį organizacijoje
| Sritis | Problemos pavyzdys | Rekomenduojami sprendimai |
|---|---|---|
| Darbo sauga | Darbas be apsauginių priemonių | Įgyvendinti saugos politiką, mokymai, patikrinimai |
| Vadovavimas | Neatitinkantis etikos elgesys, minimalus atlygis | Vadovų kompetencijų ugdymas, atlygio politika, skaidrumas |
| Kultūra ir bendravimas | Prasta komunikacija, smurto požymiai | Konfliktų sprendimo mokymai, socialinio emocinio ugdymo programos |
Socialiniai sprendimai organizacijoje turi būti pritaikyti konkrečioms sąlygoms: jie yra kontingentiški ir reikalauja integruoto požiūrio, jungiančio ugdymą, vadybą ir saugą. Tik tuomet galima tikėtis realių pokyčių darbo aplinkoje ir bendruomenėje.
tags: #socialiniai #sprendimai #yra #kontingentiski