Sprendimas vyresnio amžiaus giminaitį apgyvendinti globos namuose daugeliui šeimų yra reikšmingas žingsnis, lydimas daugybės klausimų, tarp kurių vieni svarbesnių: į kokias institucijas visų pirma kreiptis? kokius dokumentus reikia sutvarkyti?
Šiame straipsnyje pateikiami detalius atsakymus į Jums labiausiai rūpimus klausimus.
Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), pastaraisiais metais pastebima pagyvenusių amžiaus žmonių didėjimo tendencija.
2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. 2013 m. skaičius vis vien išlieka nepalyginamai dideliu - 542198, gyvenimo trukmė taip pat didėja (Lietuvos Statistikos departamentas). Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. smarkiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių.
Socialinių paslaugų portalas www.slauga24.lt atkreipia dėmesį, kad tinkamai paruošti dokumentai ne tik palengvina globos namų paiešką, bet ir suteikia galimybę pasinaudoti valstybės teikiama finansine parama.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Jeigu senjoras ir jo artimieji siekia, kad socialinės ilgalaikės (trumpalaikės) globos paslaugos būtų kompensuojamos, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę arba seniūniją. Galima kreiptis tiesiogiai, paštu ar elektroniniu būdų, per SPIS sistemą (www.spis.lt), į namus atvykus socialiniam darbuotojui, kuris užpildys prašymą savo mobiliajame įrenginyje.
Svarbu paminėti, kad čia pateiktas visų reikalingų dokumentų sąrašas, tačiau daugelį iš jų paruošia pats prašymą priimantis socialinis darbuotojas.
Nukreipimas į socialinės globos įstaigą Jei savivaldybės socialiniai darbuotojai nustato, kad senjorui reikalinga ilgalaikė (trumpalaikė) socialinė globa, globos įstaigą pasirenka pats senjoras arba jo atstovai. Primename, kad www.slauga24.lt pateikiama informacija apie Lietuvoje veikiančius licencijuotus globos namus, galima peržiūrėti jų užimtumą, palyginti paslaugų kainas bei pasirinkti tinkamiausią variantą pagal savo poreikius.
Prieš apgyvendinant senjorą globos namuose, savivaldybė išrašo siuntimą į globos namus, kuris pateikiamas tiek senjorui, tiek jo pasirinktiems globos namams. Siuntimas galioja 30 kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo paslaugos gavėjui dienos.
Jei globos nėra laisvų vietų, senjoras yra įrašomas į laukiančiųjų eilę ilgalaikei socialinei globai gauti. Siuntimo galiojimo terminas gali būti pratęstas, jeigu raštu pateikiamos neginčijamos objektyvios priežastys, dėl kurių senjoras per nurodytą laiką negali apsigyventi globos namuose. Jeigu asmuo neapsigyvena globos namuose per siuntimo galiojimo terminą, sprendimas skirti socialinę globą pripažįstamas netekusiu galios.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Senjoras (jo globėjas arba vienas iš suaugusių šeimos narių) yra atsakingas už nuvykimą į globos namus. Į socialinės globos įstaigą nepriimami asmenys, kurie apgyvendinimo metu serga ūmiomis infekcinėmis ar kitomis pavojingomis užkrečiamomis ligomis arba jiems diagnozuota ūmi psichozė. Nuo šeimos gydytojo išrašo iš medicininių dokumentų (F027/a) išdavimo iki apsigyvenimo globos įstaigoje negali būti praėję daugiau kaip 3 mėnesiai.
Globos namuose apgyvendinamas senjoras (jo globėjas) ir globos namai pasirašo sutartį, kurioje numatytos socialinės globos teikimo sąlygos, teikimo laikas, abiejų šalių teisės, pareigos, atsakomybė ir kitos sąlygos.
Jeigu senjoras ir jo artimieji nusprendė už socialinės globas paslaugas mokėti savo lėšomis, jiems nebūtina kreiptis į savivaldybę, kad būtų nustatytas socialinių paslaugų poreikis ir išrašytas siuntimas į globos namus.
Globos namuose užtikrinama saugi, gyventojo specialiems poreikiams pritaikyta, patogi, jauki, aplinka. Įrengtos virtuvėlės, laisvalaikio ir relaksacijos kabinetai, maldos kambarys bei kitos bendro naudojimo patalpos. Sveikas, subalansuotas, rekomenduojamas paros maistines normas atitinkantis maitinimas. Esant poreikiui suteikiama diskretiška pagalba valgant.
Paslaugų gavėjo sveikatos būklės stebėjimas, pirmos pagalbos suteikimas, GMP iškvietimas. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos vadovaujantis gydytojo paskyrimais, metodiškai atliekant paskirtas procedūras. Paslauga teikiama asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu. Pagal poreikį suteikiama pagalba ir palydėjimas į gydymo ir kitas viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas bei apsipirkti.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Socialinės paslaugos ir jų prieinamumas
Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmenims ar šeimoms, kai dėl asmens amžiaus, neįgalumo ar socialinių problemų nepakanka galimybių ar gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Šių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.
Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys, turintys negalią, ir jų šeimos, be tėvų globos likę vaikai, socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos, vaikus globojančios ir (arba) prižiūrinčios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. Kiekvienas demenciją turintis asmuo turi teisę kreiptis dėl socialinių paslaugų gavimo.
Socialinių paslaugų poreikio vertinimą atlieka savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirti socialiniai darbuotojai. Socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis.
Sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui priimamas savivaldybės nustatyta tvarka. Vertinimo procesą apima: kompleksinis asmens poreikių vertinimas, atsižvelgiant į tokius aspektus kaip asmens amžius, organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė padėtis, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės; taip pat atsižvelgiama į kitų institucijų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialisto) išvadas apie asmens būklę ir problemas; atsižvelgiama į asmens ir šeimos interesus bei poreikius.
Skiriamos socialinės paslaugos parenkamos tokios, kurios leistų kuo ilgai išlaikyti žmogų savo namuose, dalyvauti sociokultūrinėje, ekonominėje ir kitose veiklose, kuo ilgiau išlaikant jį savarankišką. Asmeniui, turinčiam demenciją, gali būti nustatytas kelių rūšių socialinių paslaugų poreikis. Jam gali būti skiriamos tiek bendrosios socialinės paslaugos, kurios teikiamos be nuolatinės specialistų priežiūros, tiek specialiosios socialinės paslaugos, kurios gali būti teikiamos asmens namuose arba socialinių paslaugų įstaigose.
Socialinių paslaugų, finansuojamų savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis, teikimą organizuoja savivaldybės. Jos vertina ir analizuoja savo teritorijos gyventojų poreikius, nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, atsako už paslaugų kokybę.
Svarbu paminėti, kad socialinių paslaugų pasirinkimo mastai tarp savivaldybių skiriasi, kai kuriose savivaldybėse pageidaujamos socialinės paslaugos gali tekti laukti. Tokiu atveju gali būti pasiūlomos alternatyvios asmens poreikius atitinkančios socialinės paslaugos ar galimybė gauti socialinę paslaugą (pavyzdžiui, paslaugą globos institucijoje) kitoje savivaldybėje.
Savivaldybių filialuose - seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai organizuoja socialinių paslaugų teikimą, rengia dokumentus ir konsultuoja asmenis, norinčius gauti socialines paslaugas. Pirmas žingsnis siekiant gauti socialines paslaugas yra kreiptis į seniūniją pagal asmens deklaruotą gyvenamąją vietą arba tiesiogiai į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių.
Kokias socialines paslaugas gali gauti demenciją turintis asmuo ir jo globėjas, šeima?
Bendrosios socialinės paslaugos:
- Asmens konsultavimas, tarpininkavimas, informavimas, atstovavimas.
- Psichosocialinė pagalba.
- Maitinimo organizavimas, jeigu dėl nepakankamo savarankiškumo ir pajamų asmuo nepajėgia maitintis savo namuose.
- Skurstančiųjų aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne.
- Transporto organizavimas, jei dėl judėjimo problemų ir nepakankamų pajamų asmuo negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu.
Specialiosios socialinės paslaugos:
- Socialinės priežiūros paslaugas:
- Pagalba į namus: maisto produktų nupirkimas, pagalba buityje, namų ruošoje, konsultavimas, lydėjimas į įvairias įstaigas ir kt. (iki 10 val./sav.).
- Socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigose, atliekant įvairias kasdienes gyvenimo veiklas (paslaugos teikimo trukmė pagal poreikį).
- Laikino atokvėpio paslauga senyvo amžiaus asmenį prižiūrintiems artimiesiems asmens namuose ir institucijoje (iki 720 val. per metus, išimtiniais atvejais, esant krizinei situacijai - iki 90 parų).
- Dienos socialinė globa:
- Integrali pagalba asmens namuose (iki 10 val. per parą, iki 7 d./sav.).
- Dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (iki 3 val. per dieną, 1-5 d./sav.).
- Trumpalaikė socialinė globa:
- Asmens namuose (daugiau kaip 10 val. per parą iki 6 mėn. per metus).
- Institucijoje (iki 6 mėn. per metus arba iki 5 parų per savaitę).
- Ilgalaikė socialinė globa slaugos ir socialinės globos namuose (daugiau nuo 6 mėn. per metus, neterminuotai).
Tai, kokias paslaugas asmuo gali gauti, priklauso nuo paslaugų tinklo konkrečioje savivaldybėje. Mažesnėse savivaldybėse kai kurių paslaugų gali trūkti.
Nuo 2021 m. balandžio žmogaus ar šeimos socialinių paslaugų poreikis yra nustatomas per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 kalendorinių dienų. Sprendimas dėl socialinės priežiūros priimamas per 10 kalendorinių dienų nuo socialinių paslaugų poreikio išvadų pateikimo, sprendimas dėl socialinės globos - per 20 kalendorinių dienų.
Jeigu asmeniui, turinčiam demenciją, ir jo globėjui dėl saugumo skubiai reikalingos socialinės paslaugos, į šias paslaugas teikiančią įstaigą galima kreiptis tiesiogiai, tuomet paslaugos būtų apmokamos asmens lėšomis. Pareiškus pageidavimą, socialines paslaugas teikianti įstaiga tarpininkaus pateikiant prašymą savivaldybei įvertinti socialinių paslaugų poreikį ir spręsti dėl jų finansavimo.
Asmuo, socialinės globos namuose apsigyvenęs savo lėšomis (moka 100 proc. kainos už gyvenimą globos namuose), gali teikti prašymą, kad dalį gyvenimo globos namuose išlaidų kompensuotų savivaldybė ar valstybės biudžetas. Globos namuose dirbantys socialiniai darbuotojai padės užpildyti prašymą socialinės globos institucijoje paslaugai gauti.
Bendrosios socialinės paslaugos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, teikiamos nemokamai. Kitų socialinių paslaugų kaina priklauso nuo teikiamų socialinių paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens arba šeimos finansinių galimybių už jas mokėti. Mokėjimo dydį nustato savivaldybė.
Socialinės priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, pagalba į namus, yra nemokamos tiems, kurie gauna socialinę pašalpą, arba kurių vidutinės šeimos pajamos, tenkančios vienam asmeniui, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį, tai yra 294 eurus. Mokėjimo dydis už trumpalaikę socialinę globą neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa ši kompensacija skiriama mokėjimui už trumpalaikę socialinę globą padengti.
Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir turtą. Suaugusiam asmeniui jis neturi viršyti 80 procentų pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą. Tais atvejais, kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa kompensacija skiriama mokėjimui už ilgalaikę socialinę globą padengti.
Asmens, turinčio demenciją, globėjas / prižiūrintis / slaugantis asmuo gali gauti ligos išmoką susirgus šeimos nariui, jei dėl būtinybės juos slaugyti ar prižiūrėti globėjas prarado darbo pajamas. Globėjas turi teisę į ligos išmoką tuo atveju, jei yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.
Norint gauti valstybinį socialinių pensijų ir nedarbo socialinį draudimą, reikia kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Anot Bikmanienės (1998), senų žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Mokslininkų teigimu, pagyvenusių žmonių globa dažnai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena.
Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius efektyviai dalyvauja individas. Taigi, adaptacija suvokiama, kaip pusiausvyros būsena tarp individo ir aplinkos, kuomet visi poreikiai tenkinami ir vykdomos visos funkcijos.
Havighurst (1963) teigia, kad vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų. Galima teigti, kad asmeninis darbas su šiais uždaviniais ir mokymasis prisiimti naujus socialinius vaidmenis suteikia galimybę pagyvenusio amžiaus žmogui ilgiau išlikti energingu, aktyviu visuomenėje. Su šiais pagyvenusio amžiaus žmonių uždaviniais vyksta socialinis poreikių tenkinimo procesas.
Vitkauskaitės (2001) teigimu, sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies pakeitimas) ir nenumatomus - atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės). Per krizes išryškėja akivaizdus asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą išorinei įtakai. Vienas iš būdų, kaip vertėtų spręsti krizes, yra komunikacijos gerinimas, socialinių ryšių plėtra, žinių apie krizines situacijas suteikimas žmonėms. Šiomis nemaloniomis gyvenimo situacijomis.
Aišku, kad pagyvenusio amžiaus žmonės susiduria su subtiliomis ir savitomis problemomis gyvenime, su kuriomis reikia išmokti susigyventi bei sugebėti tenkinti socialinius poreikius. Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes.
Apibendrinant, galima teigti, kad pagyvenusio amžiaus žmonių socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga. Kai kuriems žmonėms su tuo tampa sunkiau susitaikyti, todėl šiuo atveju socialiniai darbuotojai galėtų būti tokiems žmonėms pagalba ir parama siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Stankūnienė ir kt. (2003) nurodo, kad XX a. demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas. Šis procesas būdingas visoms išsivysčiusioms šalims.
Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusių žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos kurioje jis gyveno. Ši aplinka neretaikoreguojama esant aktualiai gyvenimo situacijai.
Šiai visuomenės daliai pagyvenusio amžiaus savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Tokioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybės, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Senėjimą derėtų traktuoti kaip laipsnišką visų fizinių požymių ir psichinės struktūros kitimo procesą. Šis procesas neretai susijęs su nerimu ir depresija (Palujanskienė, 2002, p. 95).
Čepėnaitė (2008) išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmę - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimas bendruomenės gyvenime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt.
Mockus ir kt. (2013) nagrinėjo vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu kokybę, tam nustatyti aptarė tam tikras teorijas, kurios atskleidžia ir apibūdina pagyvenusio amžiaus žmonių pasikeitusias gyvenimo sąlygas, jausmus ir būklę. Viena iš Mockaus ir kt. (2013) aptartų teorijų - Aktyvumo teorija.
Ši teorija teigia, jog aukštesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę (Mikulionienė, 2011). Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti. Ši teorija neišskiria senatvės kaip ypatingo amžiaus tarpsnio. Žmonės turi tuos pačius psichosocialinius poreikius kaip ir brandos amžiaus (Mikulionienė, 2011).
Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC). Ši teorija teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija. Selekcija reiškia tai, kad asmuo pasirenka susitelkti ties adaptacija ir optimizacija tam tikrose srityse, apribodamas save kitose srityse. Optimizacija - tai galimybių padidinimas ir atlikties pagerinimas pasirinktose srityse. Kompensacija pradeda veikti, kai individo specifinio elgesio galimybės yra prarastos arba yra žemiau adekvataus funkcionavimo ribos. Jos metu žmogus įgyja tam tikrą kiekį naujų elgesio būdų ar žinių arba naujai perskirsto turimus išteklius (Willis ir kt., 2009).
Mockus ir kt. (2013) apžvelgę šias teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais. Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsają su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šį psichologinį aspektą.
Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo.
Dėl senėjimo proceso asmenims kyla ir kitokios problemos, tai gali būti sveikatos problemos, fizinės būklės problemos, liguistumas ir pažeidžiamumas. Terminas liguistumas, kalbant apie vyresnio amžiaus asmenis, iki 1980 m. buvo vartojamas retai. Šiuo metu kilo idėjos, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas.
tags: #socialiniai #poreikiai #globos #namuose