Mūsų valstybės ateities perspektyva priklausys nuo to, kaip sugebėsime blaiviai ir realistiškai vertinti susiklosčiusią situaciją jaunosios kartos tautinio, valstybinio ir patriotinio ugdymo srityje.
Turbūt nereikia niekam įrodinėti, kad mūsų geopolitinė situacija per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė. Faktiškai pirmą kartą nuo to laiko, kai atsikovojome nepriklausomybę, yra pagrindo būgštauti, kad su ta nepriklausomybe gali tekti atsisveikinti. Tokia išvada grindžiama labai paprasta įžvalga: kad ir kaip tai atrodytų grėsminga Lietuvai, mes privalome žiūrėti tiesai į akis ir matyti, kad, pirma, Vakarai silpsta, antra, vyksta Europos Sąjungos dezintegracija, kurios padariniai yra nenuspėjami.
Dabartinėje situacijoje Lietuva vis dar kliaujasi pasenusia strategija, kuri gal buvo pateisinama prieš keletą metų: mes kliaujamės tuo, kad iškilus reikalui, kažkas mus gelbės ir mums padės. Aišku, tai yra labai svarbu. Tai reiškia, kad turi būti daroma visa, kas būtina, siekiant konsoliduoti tautą, spręsti ekonomines, socialines ir kitas problemas, ir, žinoma, ugdyti piliečių patriotines nuostatas. Tačiau kokia yra reali padėtis, parodė Žmogaus studijų centro skelbti apklausų mokyklose rezultatai: 90% mūsų 15-19 metų amžiaus mokinių pasiruošę pirma proga emigruoti. Tai reiškia, kad Lietuvos, ir ypač jaunosios kartos, ištautinimas ir išvalstybinimas faktiškai pasiekė katastrofinį mastą.
Joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad Lietuvos integracija į Vakarų struktūras - į ES ir NATO - buvo gyvybiškai svarbi. Tačiau šito siekiant nebuvo net mėginta rimtai apmąstyti ir įvertinti - o kas vis dėlto vyksta ten, Vakaruose, ir pirmiausia toje pačioje Europos Sąjungoje? Mes kažkodėl ir šiandien nesuprantame, kad po 1992 metų ES raida pasuko kita linkme, kai pasirašius Mastrichto sutartį pradėta judėti politinės sąjungos link. Ir šitos politinės sąjungos esmė, jos tikslai ir pobūdis yra labai aiškiai įvardijami aukščiausių ES pareigūnų - nuo Rompuy iki Junckerio - visiškai atviruose pasisakymuose. Pasak jų, Europos tautos, valstybės yra atgyvena.
Tai reiškia, kad ES pasirinktas integracijos modelis de facto, patinka tai mums ar nepatinka, savo esminiais bruožais primena sovietinį modelį. Šitų intencijų laiku neįvertinome. Dar Sąjūdžio laikais, kai tekdavo susitikti su vakariečiais politikais, vis išgirsdavome tą patį įtarų klausimą: ar jūs - ne nacionalistai? Šitas klausimas kiek trikdė, nes jis atrodė visiškai nenatūralus, bet tada nesupratome tikrosios jo potekstės ir svarbos.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Ir vėliau, verždamiesi į Europos Sąjungą, dar nesugebėjome perprasti, kad tuo metu jau pasirinktas naujas integracijos modelis iš esmės skyrėsi nuo tos suvienytos Europos, apie kurią svajojo didieji vieningos Europos tėvai kūrėjai - krikščionys demokratai Schumanas, De Gasperis, Adenaueris. Štai šitos slinktys labai esmingai veikė ir mūsų patriotinį ugdymą. Kad ir kokia graži buvo tautinės mokyklos idėja, turime suprasti, kad vos atkūrus Nepriklausomybę pradėjo veikti galingos globalios jėgos, kurioms tautinę valstybinę savimonę turintis pilietis yra nepageidautinas.
Antai Prancūzijoje, Amjene buvo nutarta nuo 2018 m. birželio uždaryti koncerno "Whirlpool" gamyklą ir perkelti ją į Lenkiją - tik tam, kad būtų galima 10% sumažinti gamybos išlaidas. Minėta ekonominė logika leidžia suprasti, kodėl XX a. paskutinio ketvirčio socialiniuose moksluose įsivyravo vadinamasis radikalus liberalistinis individualizmas, neigiantis tautą.
Globalus elitas, kuris investuoja, kur jam naudingiau, naudodamasis pripažinta kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisve, yra suinteresuotas sukurti ir valdyti tartum klajoklių visuomenę, neprisirišusią prie savo šalies, nejaučiančią įsipareigojimų tautai, negalvojančią apie savo valstybę. Todėl mums negali būti vis vien, kaip mes suprantame ir vykdome švietimo misiją: ar mokome pradinuką suvokdami, kad nuo mokyklos suolo ugdome būsimąjį Lietuvos pilietį, ar turime tikslą vien suteikti jam tam tikrą paketą žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoj, Prancūzijoj, Amerikoj ar dar kažkur labai toli nuo Lietuvos.
Bet atrodo, ir daug požymių liudija, kad visiškai sąmoningai vykdoma švietimo sistemos išbalansavimo programa; dėl tos priežasties tautinės mokyklos koncepcija, kuri numatė iš tikrųjų tautinį valstybinį patriotinį ugdymą, buvo tyliai nukišta į tolimiausius stalčius. Joje numatytą sąmoningo ir patriotiško piliečio-valstybininko formavimą pakeitė vadinamoji pilietinio ugdymo koncepcija. Pilietinis ugdymas ypatingas tuo, kad jis atsaisto žmogų nuo jo tautos ir valstybės, piliečiu gali būti tiek milžiniškoje imperijoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Vykstant tokioms transformacijoms, apyvarton įėjo sąvoka - Lietuvos tauta. Lietuvos tauta ir lietuvių tauta anaiptol nėra tas pats. Lietuvos tauta - tai viso labo politinė teisinė kategorija, kuri apima vienodas juridines teises turinčius individus, ar tai bus lietuviai, ar rytoj čia atvyksiantys žmonės, tarkime iš Sirijos, Afrikos ir kitų kraštų. Mokykloje formuojama ir peršama būtent tokios ištautintos ir išvalstybintos „multikultūrinės“ visuomenės samprata.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Kuo, pavyzdžiui, buvo pakeista A. Šapokos istorija, kuri - reikia sutikti - buvo iš dalies pasenusi, nes rašyta prieš daugelį dešimtmečių? Rezultatas - faktiškai Lietuvos istorijos mokykloje neliko, ji „integruota“ į pasaulio istoriją taip, kad dabar mokinys apie savo tautos istoriją išmoksta turbūt mažiau, negu sovietmečiu. O ką jau kalbėti apie tai, koks yra pats knygose pateikiamas istorinis pasakojimas.
Visa tai reiškia, kad ir atkurtoje valstybėje istorijos mokslui diktuoja bei istorinį pasakojimą kontroliuoja žmonės, kurie anuomet, sąjūdinio atgimimo laikais, tiesiog turėjo apdairumo ir gudrumo patylėti ir slėpti savo antitautines, antivalstybines nuostatas. Beveik svarbiausiu Lietuvos mokyklos tikslu paskelbta kova su tariamu tautos ir visuomenės uždarumu, vykdoma tos pačios „atviros pilietinės visuomenės“ vardan.
Norint nutraukti mokykloje vykdomą jaunosios kartos mankurtinimą - istorinės atminties, tautinės ir valstybinės sąmonės naikinimą - turi rastis plati apie Lietuvos ateitį mąstančios visuomenės santalka. Tokia iniciatyva yra labai reikalinga ir būtų ypač savalaikė, nes tai, kas šiandien vyksta jaunimo ugdymo srityje, galima vadinti ramiu ir tyliu Lietuvos ruošimu naujai okupacijai ir aneksijai, dangstomu skambia antirusiška retorika.
Viena vertus, šaukiama apie Putino grėsmę (jos jokiu būdu nedera nuvertinti), bet tuo pat metu faktiškai naikinama tautinė ir patriotinė sąmonė. Kitaip sakant, dvasiškai ir moraliai naikinami žmones, kurie prireikus Lietuvą gintų nuo to paties Putino, nes jie verčiami susvetimėjusiais savo tautai ir valstybei mankurtais. Būtina aiškiai įsisąmoninti ir tiesiai įvardyti tokio mankurtinimo padarinius. Vis dėlto patriotizmo dorybės neturintys vartotojai nėra pirmieji, kurie stoja ginti savo šalies, tautos ir valstybės.
Jeigu mokinukui skiepijama „globalios Lietuvos“ idėja ir jis nuoširdžiai patiki, kad Lietuva yra „visur pasaulyje“, kokia prasmė ją ginant paguldyti galvą kur nors Vilniaus kalneliuose? Jeigu tas pats mokinukas nuolatos raginamas „mąstyti plačiai“ ir įtikinamas, kad jo tėvynė yra ne kažkoks „Lietuva“ vadinamas pasaulio kampelis, o „visas pasaulis“, kad jis turįs laikyti save pirmiausia „pasaulio piliečiu“, būtų be galo keista, jeigu jis savęs nepaklaustų: ar esanti didžiojo pasaulio kiemo mažuoju pereinamuoju kiemu Lietuva iš tiesų yra kuo nors ypatinga ir privilegijuota to pasaulio vietą?
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Ir net tokie judėjimai, kaip Sąjūdis, buvo Vakaruose remiami pirmiausia todėl, kad jie buvo suvokiami kaip įrankis griauti Sovietų Sąjungai. Tai mums buvo naudinga, ir būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti. Bet kai kalbame apie Europos Sąjungos dabartinį pavidalą, vis labiau ryškėjusį po Mastrichto sutarties ir galutinai išsiskleidusį po Lisabonos sutarties, kyla klausimas: kokiais ideologiniais postulatais grindžiama ES?
Dabartinė ES yra grindžiama vokiškojo marksizmo varianto, kurį sukūrė vadinamoji Frankfurto mokykla, ir liberalizmo samplaika. Dabartinės kosmopolitinės, antitautinės nuostatos Europos Sąjungoje įsitvirtino labai pamažu, realiai tai įvyko 1955-1960 m. laikotarpiu. Palaipsniui Alcido De Gasperio, Schumano ir Adenauerio Europos kaip tautų sąjungos projektą pakeitė būtent šitos naujos idėjos ir jas atspindinti simbolika.
Šiandien Europoje viešpataujančioje liberalkomunistinėje ideologijoje tautai, suvereniai nacionalinei valstybei nėra vietos. Štai kodėl tokia skausminga ir pikta reakcija į tai, ką nusprendžia lenkai ar vengrai. Ką jie daro, kad jų vykdoma politika Europai nepatinka? Labai paprasta: lenkai ir vengrai apmokestino šalyje veikiančius bankus ir pradėjo gerinti žmonių gyvenimą. Kitaip tariant, jie pradėjo ginti nacionalinį interesą.
Suprasdami, kad mes privalome stengtis išlikti Vakarų struktūrose, turėtume gerai įsidėmėti vieną dalyką: taip, mus šimtmečiais „virškino“ iš Rytų - tai darė pirmiausia rusai. Bet vokiečiai suvirškino Mažąją Lietuvą daug efektyviau ir greičiau. Ji galbūt laiduoja - ypač, duok Dieve, jei išliks NATO, - kad mūsų negalės vėl prisijungti Rusija, bet tai nereiškia, kad būdami tose struktūrose mes negalime būti suvirškinti greičiau, negu tai įvyktų Sovietų Sąjungoje. Įrodymas - per nepilnus 30 metų yra prarasta beveik milijonas gyventojų.
Kad ir kaip nemalonu pripažinti, anuomet gyventojų nuostoliai buvo mažesni, tauta nyko lėčiau. Štai mes bemat ratifikavome vos pasirašytą laisvos prekybos sutartį su Kanada, dėl kurios visoje Europoje brandesnę valstybinę sąmonę turinčiose šalyse vyksta didžiausios diskusijos. Arba ką rodo Lietuvos „pasižymėjimas“ 2004 m., kai Seimas žaibiškai ratifikavo ES šalims bandytą įpiršti vadinamąją Konstituciją Europai? Kuo tokio Seimo narių mąstysena ir politinė nuovoka skiriasi nuo 1940 m „Liaudies Seimo“ pademonstruoto vergiško mentaliteto?
Juk toji konstitucija buvo dokumentas, turėjęs lems tautos ir valstybės likimą dešimtmečiams ar net ilgiau. Ir štai mes pirmieji Europoje ją priėmėm - net neskaitę! Olandai, prancūzai tą konstituciją referendumuose atmetė, ir šis projektas žlugo. Tai rodo, kad mes neturime politinės klasės, mokykla jos neugdo, o ji turėtų mokyti jau pirmos klasės pradinuką: taip, mes esame Vakarų civilizacijos dalis, mes turime ten eiti, bet mes negalime eiti su baudžiauninko mentalitetu.
Bet nejaugi rimtai galime manyti, kad įmanoma daug nuveikti, kai tokiam ugdymui abejinga ar net priešiška didžioji žiniasklaida, jam...
Sausio mėnesį švietimo bendruomenė iš naujų valdančiųjų išgirdo idėją - istorijos brandos egzaminą paversti privalomu. Pasak iniciatoriaus DARIAUS JAKAVIČIAUS, privalomas istorijos mokymasis lavintų jaunimo kritinį mąstymą ir pilietiškumą. Praėjusį mėnesį parlamentaras D. Jakavičius prakalbo apie ketinimą inicijuoti diskusiją dėl privalomo istorijos egzamino arba bent būtino šio dalyko mokymosi 11-oje ir 12-oje bendrojo ugdymo programos klasėse.
„Desovietizacijos įstatymas gal ir yra neblogas, bet pačioje visuomenėje truputį trūksta suvokimo, supratimo, kritinio mąstymo. Norėtųsi, kad augintume kartą, kuri 11-12 klasėse mokytųsi istorijos, laikytų egzaminą ir turėtų Konstitucijos pagrindus, suvoktų politologijos dalyką“, - ELTAI teigė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas D.
„Nerimą kelia tai, kad, kai pradėjo galioti desovietizacijos įstatymas, visi tie procesai, visuomenėje pasimatė nesusivokimas. „Norėčiau platesnės diskusijos, kad ir pati bendruomenė į ją įsitrauktų. Dėl pilietiškumo, patriotizmo ir kritiškumo ugdymo. Svarbiausia būtų ne tai, kad mokiniai laikytų istorijos egzaminą, o tai, kad istorijos neitų nesirinkti.
„Žinau, kad bus ir priešiškai nusiteikusių žmonių, argumentų, ar ne per daug egzaminų, bet man svarbiausia, kad jaunimas nepamestų istorijos. „Didžioji dalis gabiausių jaunų žmonių, dažnai besirenkančių gyvybės mokslų studijas, eina lengvesniu keliu. Parlamentaras Darius Jakavičius. „Esant tokiai geopolitinei padėčiai mums svarbūs istoriniai dalykai turi būti išdėstomi pagrindinių dalykų programoje. Šiandien apie tai kalbame ir pilietiškumo pamokose.
Kalbėdami apie privalomą istorijos egzaminą, turime kalbėti ir apie dalykų turinį, apie tai, kaipgi išsiteks tos valandos moksleivio pamokų tinklelyje. Tai labai plati diskusija, bet šiandien tai yra vieno ar kito žmogaus siūlymai. „Politikas pasiūlė sprendimo būdą, susiedamas tai su tam tikra problema, bet istorijos mokymo neturėtume naudoti siekdami savo tikslų, nesvarbu, ar tai būtų patriotinių jausmų skatinimas, ar politiniai tikslai.
„Mokiniai turi dalykų blokus, iš kurių renkasi mokomuosius dalykus 11-12 klasėse. Istorija yra visuomenės mokslų bloke, šalia geografijos, ekonomikos ir verslumo, filosofijos. Jeigu vieno iš šių dalykų egzaminą paverčiame privalomu, kyla natūralus klausimas - kuo šis dalykas yra svarbesnis ir išskirtinesnis už kitus? Labai tikiu istorijos mokymo galia ir svarba, bet manau, kad tą patį mano ir geografijos ar ekonomikos ir verslumo mokytojai“, - svarstė A.
Sprendimas jau tuo metu buvo kvestionuojamas, bet ir šią dieną nežinau įrodymų, patvirtinančių, kad įvedus privalomą egzaminą sustiprėjo mokinių loginio ir matematinio mąstymo gebėjimai. „Jeigu esame susirūpinę pilietiškumo kompetencijų, kritinio mąstymo ar medijų raštingumo gebėjimo stygiumi, pirmiausia reikėtų atlikti analizę, kokia reali situacija Lietuvoje ir kokias problemas norime spręsti. Dabar politikai siūlo sprendimą, kuris, mano galva, nėra susijęs su priežastimis ir tais reiškiniais, kuriuos neva norima stiprinti“, - tvirtino A.
Jis sakė tikintis, kad privalomas istorijos brandos egzaminas būtų sutiktas neigiamai ir mokytojų, ir mokinių: „Baigę dešimt klasių mokiniai renkasi savo dalykų portfelį. Tad iš mokinio perspektyvos būtų daug nepasitenkinimo, nes krūvis didėja, o pasirinkimo laisvė mažėja“, - dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo A. Istorijos mokytojas Antanas Jonušas. Pasak idėjos istorijos brandos egzaminą paversti privalomu autoriaus D. „Jau nuo Sokrato laikų buvo ugdoma, kad kiekvienas šalies pilietis turi gebėti kritiškai mąstyti.
D. „Mokytojai sunerimę, kad besirenkančių istorijos egzaminą gali dar labiau sumažėti, nes jis pasidarė gana sudėtingas, todėl sutinku, jog galima atsitraukti nuo istorijos egzamino žinant, kokia yra naujosios programos apimtis. Nebūtina visiems laikyti egzaminą, užtektų turėti dvi savaitines pamokas“, - dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentavo D. Politikas taip pat kritikuoja pilietiškumo pamokų trūkumą ir jų kokybę.
„Kai pradėjau dirbti mokykloje 1998 metais, geografiją pasirinkę vaikai privalėjo turėti 20 politologijos kurso pamokų. Šią dieną akcentuojama, kad viso to mokomasi 9-10 klasėse per pilietiškumo pamokas. „Pilietiškumas yra šiek tiek daugiau negu tik savos valstybės istorijos žinojimas. Tai, kad šis dalykas taps privalomas, nebūtinai duos naudos ir grąžos, kurios tikimasi.
Pasak E. Mikulskio, pateikta idėja neatsako į esminius klausimus - kada egzaminas būtų privalomas ir kokiais kriterijais remiantis būtų sudarytas? „Jeigu egzaminas yra privalomas, tai ar tik norint baigti mokyklą, ar ir stojant į aukštąsias mokyklas Lietuvoje? E. „Kalbėdami apie pilietiškumo ugdymą, mes neišnaudojame ir iki galo nesutvarkome įrankių, kuriuos turime, neperžiūrime visos sistemos.
Bandome išrasti naują instrumentą, nors galėtume peržiūrėti pilietiškumo ugdymo pamokų kokybę, galimybes kartu su nevyriausybinėmis ir kitomis organizacijomis eiti į mokyklas ir plačiau, įvairiau pristatyti pilietiškumą“, - problemos sprendimo būdus dienraščiui „Bernardinai.lt“ vardijo E. Kita opi ir dažnai švietimo bendruomenės minima problema - atnaujinta, bet iki galo neparengta istorijos bendrojo ugdymo programa.
„Istorijos mokytojų asociacija tarpusavyje iki galo nesutaria, kaip turėtų atrodyti programa, tačiau akivaizdi išvada - kad ji netenkina, yra kreiva šleiva, bet pagal ją norime surengti privalomą egzaminą“, - atkreipė dėmesį E. „Jaunimo pilietiškumo rodikliai, palyginti su Europos, nėra blogi, bet jeigu vertinsime pagal pilietiškumo indeksą, matysime, kad jaunimas nėra pati pilietiškiausia visuomenės grupė. Vėliau tai atsispindi balsuojant: prezidento rinkimų rodikliai dar nebuvo blogi, o Seimo ir Europos Parlamento rinkimai atskleidė tam tikrą sopulį, - apgailestavo E. Lietuvos moksleivių sąjungos vicepirmininkas Emilis Mikulskis.
„Gerbiamo Seimo nario motyvai puikiai suprantami - didesnis patriotiškumas, pilietiškumas. Tačiau įsiklausęs supranti, kad jis nelabai suvokia, kur šiuo metu yra mokyklinė istorija ir ką mokiniai mokosi 11-12 klasėse. Idėja svarstytina, bet supratimo ir vizijos, koks tai turėtų būti egzaminas ir iš ko jis turėtų būti sudarytas, nėra“, - D. Jakavičiaus idėją kritikavo A.
„Pastaruoju metu pastebiu, kad istorijos dalyką renkasi kur kas mažiau mokinių, nes programos nėra patrauklios dėl per didelės apimties ir per didelės faktologijos. Akmenėlis krenta į programos autorių daržą: kodėl reikia viską pateikti taip nuobodžiai - visko prigrūsti, perkrauti faktologija? Mokiniai, kurie labai stengiasi mokydamiesi ir yra orientuoti gauti aukštus balus, skundžiasi, kiek jiems mokymuisi reikia skirti valandų per savaitę. Istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas.
Kaip ir kiti pašnekovai, A. „Progimnazijose įvedėme daugybę dalykų: karjeros ugdymo planavimą, gyvenimo įgūdžių programą… Gal metas tarti „stop“ naujiems dalykams ir grįžti prie seno, gero ir to, kas veikė? Paleidome nemažai gražių iniciatyvų, tačiau nei esame numatę veiksmų planą, kaip tos iniciatyvos funkcionuos, nei paskirstę mokytojų krūvio dalį.
Būtent per socialines-pilietines valandas galėtų funkcionuoti pilietiškumas, taip pamažu galėtume kurti valstybinį istorinį atminimą. Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, šiais metais vyksiančios pagrindinės brandos egzaminų sesijos metu istorijos egzaminą laikyti pasirinko 10,4 tūkst. vienuoliktokų ir 10 tūkst. dvyliktokų. Iš viso pirmas valstybinių brandos egzaminų dalis laikys beveik 30 tūkst. vienuoliktokų, o pagrindinėje brandos egzaminų sesijoje dalyvaus daugiau kaip 27 tūkst.
| Mokiniai | Skaičius |
|---|---|
| Vienuoliktokai | 10,400 |
| Dvyliktokai | 10,000 |
| Iš viso vienuoliktokų, laikančių egzaminus | 30,000 |
| Dalyvaujantys pagrindinėje egzaminų sesijoje | 27,000+ |
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
Taip, gražu, kad būrelio pasišventusių entuziastų dėka apsilankoma mokyklose, kad jaunimui pasakojama apie partizanus, stengiamasi ugdyti tautinę ir valstybinę būsimųjų šalies piliečių ir gynėjų sąmonę.
tags: #socialiniai #jaunimo #projektai #ugdant #patriotizma