Straipsnyje vertinamos socialiniu požiūriu labai kontrastingų šalies gyventojų grupių - jaunimo ir pagyvenusių asmenų integracijos į darbo rinką galimybės bei jų priklausomybė nuo demografinių pokyčių. Nuo XXI a. pradžios ir ateityje, iki 2050 metų, demografiniai pokyčiai darys vis didesnę įtaką Europos šalių socialinei ir ekonominei raidai. Tokiame kontekste ypač tikslinga stebėti jaunimo ir pagyvenusių žmonių demografines perspektyvas bei padėtį darbo rinkoje. Šios ribinės ekonominio aktyvumo atžvilgiu socialinės grupės geriausiai atspindi bendras atskiros šalies darbo rinkos perspektyvas.
Jaunimo ir pagyvenusių žmonių padėties transformacija Lietuvos darbo rinkoje glaudžiai siejama su itin dinamiška demografinių struktūrų kaita. Pasinaudojus darbo rinkos rodiklių įvairove publikacijoje identifikuojamos 15-24 ir 55-64 metų gyventojų grupių situaciją charakterizuojančios tendencijos, itin akcentuojant stebimus nedarbo ir užimtumo (ekonominio aktyvumo) pokyčius per krizinius laikotarpius.
Šiame straipsnyje, panaudojant demografinių procesų ir darbo rinkos analizės metodus, siekiama plačiau išanalizuoti jaunimo ir pagyvenusių gyventojų užimtumo galimybes bei, atsižvelgiant į nedarbo pokyčius, atskleisti silpnąsias ir stipriąsias išskirtų gyventojų grupių padėties šalies darbo rinkoje puses. Tiriant situaciją darbo rinkoje, jau nuo 1998 m. mūsų šalyje tradiciškai naudojamas sociologinių apklausų metodas, kurio rezultatai skelbiami oficialiosios statistikos duomenų bazėje. Jo rezultatais pasinaudojo ir šios publikacijos autoriai.
Kita vertus, atskirų individų dalyvavimas darbo rinkoje turi itin ryškią ekonominę potekstę, nes perėję į užimtumą gyventojai tampa materialinių gėrybių, šalies nacionalinio turto (BVP) kūrėjais. Ne mažiau svarbus yra užimtumas ir individualiu lygmeniu. Netekus darbo, šios funkcijos „sustabdomos“, ir žmogaus gyvenime atsiranda tuštuma, kuri jam tampa nerimo šaltiniu. Diskomfortas pirmiausia kyla dėl kryptingos veiklos, dienos ritmo ir socialinės padėties praradimo, profesinio tapatumo jausmo, galimybės panaudoti ir patobulinti savo profesinius įgūdžius ir kvalifikaciją, galimybės palaikyti ryšius su kolegomis, saugumo jausmo sumažėjimo bei negebėjimo efektyviai ir prasmingai panaudoti laisvą laiką.
Dabartinėmis sąlygomis itin svarbūs tampa demografiniai darbo rinkos raidos aspektai, nes sparčiai senstant šalies visuomenei, jie glaudžiai siejasi su socialinių struktūrų kaita, kurių raida yra dar nedaug teištyrinėta sociologų ir kitų sričių mokslininkų. Šiuo straipsniu siekiama įvertinti jaunimo ir pagyvenusių žmonių padėties transformacijas Lietuvos darbo rinkoje, kurios yra glaudžiai susijusios su ilgalaikiais demografiniais pokyčiais. Stebimas transformacijas atspindi darbo rinkos rodiklių raidos dinamiškumas (jų kaitos paspartėjimas ar sulėtėjimas, arba tendencijų krypčių pasikeitimas).
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Nors projekte numatomi tyrimai apima įvairių socioekonominių veiksnių analizę, šiame straipsnyje jaunimo ir pagyvenusių gyventojų situacija darbo rinkoje siejama su demografiniais pokyčiais. Beveik visose pasaulio šalyse jaunimo padėtis darbo rinkoje yra prastesnė nei suaugusiųjų, ką iliustruoja jų užimtumo, o dar labiau nedarbo lygio rodikliai.
Tokios nepalankios jaunimo padėties darbo rinkoje priežastis dažniausiai siejama su jų mažesniu nei vidutiniu žmogiškuoju kapitalu, kurį charakterizuoja jų išsilavinimo lygis, profesinės kompetencijos, konkretaus darbo patirties trukmė. Taip gali būti dėl to, kad kai kurie jaunuoliai po bendrojo ugdymo netęsia studijų, turi žemą išsilavinimą ir neįgyja jokios profesinės kvalifikacijos arba jų žinios ir kompetencijos yra žemo lygio, arba todėl, kad jiems trūksta konkretaus darbo patirties.
Dėl šios priežasties galima teigti, jog jaunas amžius yra vienas pagrindinių šios demografinės grupės padėties darbo rinkoje indikatorių. Kita tyrimo metodologinė nuostata charakterizuoja pagyvenusių gyventojų padėtį darbo rinkoje determinuojančius veiksnius. Pagrindinėmis integracijos darbo rinkoje problemomis įvardijamos: profesinių kompetencijų neatitiktis naujoms darbo sąlygoms, sveikatos būsena, mažesnės mobilumo galimybės, lėtesnis darbo tempas.
Galima teigti, kad pagrindiniai veiksniai, kurie daro neigiamą įtaką pagyvenusio amžiaus gyventojų užimtumui tiesiogiai nepriklauso nuo amžiaus. Todėl daroma prielaida, kad pagyvenusio amžiaus gyventojų grupėje amžius yra vienas iš požymių, determinuojančių jų padėtį darbo rinkoje. Taip pat svarbu akcentuoti, kad su amžiumi gerokai išauga ir ilgalaikio nedarbo rizika.
Atsižvelgiant į publikacijoje nagrinėjamo demografinio požiūrio plėtrą, į jaunimo ir pagyvenusių žmonių integracijos į darbo rinką galimybes, autoriai pateikė specifinius gyventojų kartų kaitos rodiklius. Pagal tyrimui taikomą rodiklių pasiskirstymą, išorinių gyventojų grupių proporcijas atspindi vaikų (0-14 metų) ir senų (vyresnių) žmonių (65+ metų gyventojų) santykis, kuris tiesiogiai iliustruoja ateisiančios į darbo rinką ir iš jos išėjusios kartos santykį bei atskleidžia joje vykstančias transformacijas.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Glaudžiau siejant pasirinktus darbo rinkos rodiklius su publikacijos tematika, prioritetas teikiamas vidinėms gyventojų struktūros grupėms (15-24 metų ir 55-64 metų amžiaus gyventojų rodikliams). Taigi matomi pasikeitimai šalies darbo išteklių struktūroje. Kita vertus, demografinės transformacijos ir stebimi darbo rinkos pokyčiai apima tiek „ateinantį“, tiek „išeinantį“ iš jos kontingentą, nes tarp kelių gretimų gyventojų grupių egzistuoja tiesioginis ryšys laiko atžvilgiu: vaikų karta nuolat pereina į jaunimo amžiaus grupę, o pagyvenę žmonės papildo išėjusių iš darbo rinkos pensinio amžiaus nedirbančių gyventojų gretas.
Todėl svarbu tyrinėti „kraštutines“ gyventojų grupes, kurios yra labiausiai kontrastingos ir itin jautriai reaguoja į šalies darbo rinkoje vykstančias transformacijas, kurios, viena vertus, susijusios su sparčiai senstančia visuomene, kita vertus - su itin didelį pagreitį darbo rinkoje turinčiais revoliuciniais technologiniais pokyčiais.
Transformacijos darbo rinkoje vyksta technologinės pažangos ir demografinių procesų sandūroje, tačiau bent jau kol kas senstančios visuomenės žmogiškojo faktoriaus įtaka vykdant socialinę ekonominę politiką mūsuose pernelyg ignoruojama. Darbo rinkoje pažeidžiamų žmonių grupės paprastai pasižymi aukštu nedarbo lygiu, kuris dažniausiai būna gerokai aukštesnis už šalies arba atskiros teritorijos vidurkį.
Kitas svarbus atskiros tiriamos grupės sudėtingos padėties išskyrimo požymis - spartus nedarbo augimas, kuris dažniausiai pasireiškia situacijos darbo rinkoje blogėjimo laikotarpiu. Todėl atskiros gyventojų grupės pažeidžiamumas darbo rinkoje yra susijęs su išaugusia nedarbo rizika, mažesnėmis galimybėmis įsidarbinti ar išsaugoti turimą darbo vietą. Minėti kriterijai pagal amžių šalyje yra būdingi būtent 15-24 metų amžiaus jaunimui ir 55-64 metų amžiaus žmonėms (pagyvenusiems asmenims).
Antai 15-24 metų jaunimo nedarbo lygis, Statistikos departamento duomenimis, gerokai viršija šalies vidurkį apytikriai du kartus (nors ilguoju laikotarpiu ir galimi gana žymūs nukrypimai nuo šio skaičiaus). Skirtingai nei minėto amžiaus jaunimo, kurį galima laikyti tradiciškai pažeidžiama asmenų grupe, 55-64 metų amžiaus pagyvenusių asmenų pažeidžiamumas darbo rinkoje išryškėjo palyginti neseniai (jų nedarbo lygis buvo nuolat aukštesnis už šalies vidurkį tik nuo 2017 metų). Atsižvelgiant į stebimus pokyčius, šios darbo rinkoje pažeidžiamos žmonių grupės išskyrimas labiau atspindi šiuolaikines nedarbo raidos aktualijas šalyje.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Be to, dėl blogėjančios demografinės situacijos vyresnio amžiaus bedarbių dalis šalyje ilgą laiką gausėja. Kita vertus, vien tik remiantis nedarbo lygio rodikliu išskirti darbo rinkoje pažeidžiamas gyventojų grupes ekonominių pakilimų metais būtų itin keblu, nes būtent šiais laikotarpiais jų nedarbo lygis paprastai itin sparčiai mažėja.
Todėl šio tyrimo metodologijos naujumą sudaro pažeidžiamų demografinių grupių nedarbo lygio ir kitų tyrime naudotų rodiklių palyginimas su atitinkamais vidutiniais dydžiais šalies ir ES mastu, kuris leidžia detaliau ištirti nagrinėjamų grupių elgseną darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu bei apima ne tik darbo rinkos nuosmukius, bet ir jos pakilimus.
Greitai vykstančios šalies gyventojų struktūros transformacijos yra spartaus gyventojų senėjimo ir intensyvios gyventojų išorinės migracijos pasekmė. Itin jautrios demografiniams pokyčiams yra labiau šalies darbo rinkoje pažeidžiamos gyventojų grupės - jaunimas ir pagyvenę asmenys. Matomi pokyčiai iliustruoja ryškius nukrypimus nuo stebimos laikinos pusiausvyros, kai gyventojų skaičius šiose grupėse buvo lygus.
Iki 2015 m. ilgą laiką 15-24 metų šalyje jaunimo buvo gerokai daugiau nei 55-64 metų pagyvenusių žmonių, o po 2015 m. šalies gyventojų struktūroje vis labiau įsivyravo vyresnio amžiaus žmonės. 2001 m. šalies 15-24 m. jaunimas sudarė septintadalį šalies gyventojų, o 2020 m. pabaigoje - tik dešimtadalį, kai 55-64 metų pagyvenę žmonės sudaro apie septintadalį šalies gyventojų.
Svarbu pabrėžti, kad absoliutinių ir santykinių jaunimo rodiklių kaitos tendencijos gana ilgą laiką, skirtingai nei pagyvenusių žmonių, nesutapo. Siekiant atskleisti, kokią įtaką daro mūsų šalyje vykstančios demografinės transformacijos tiriamų socialinių grupių padėčiai darbo rinkoje, buvo apskaičiuoti kartų kaitos koeficientai.
Diagramoje pateikti kartų kaitos koeficientai iliustruoja santykį, kuriuo viena demografinė grupė (gyventojų karta) pakeičia kitą kartą. Dinamiškiausiai kito senų žmonių kartos pakeitimo vaikais koeficientas (0-14 / 65+) ir pagyvenusių žmonių kartos pakeitimo jaunimu koeficientas (15-24 / 54-64). 2001 m. 100-ui nagrinėjamos amžiaus grupės pagyvenusių asmenų teko net 134 jauni žmonės, o 2020 m. pabaigoje tik 67.
Todėl faktiškai nėra kuo visiškai pakeisti iš darbo rinkos išeinančių žmonių kartos. Tačiau sprendžiant pagal 15-24 / 54-64 amžiaus gyventojų kartos koeficientą, demografiniu požiūriu šalies darbo rinka traukėsi itin netolygiai. Dar 2001-2009 m. situacija buvo gana stabili, nes patekęs į darbo rinką jaunimas visiškai galėjo pakeisti pagyvenusius asmenis (15-24 / 54-64 gyventojų grupių santykio koeficientas buvo gerokai didesnis už 100 proc.). Jaunimo trūkumas darbo rinkoje stipriau pasireiškė ankstesnio ekonominio pakilimo metu (ypač po 2015 m.).
Darbo išteklių demografinės struktūros kaitos požiūriu svarbūs ir kiti pateikti rodikliai. Vienas jų - senų žmonių kartos pakeitimo vaikais koeficientas (0-14 / 65+). Praėjusiame dešimtmetyje jis mažėjo palyginti nežymiai. Nedaug šiuo laikotarpiu kito ir gyventojų kaitos gyvybingumo koeficiento reikšmė (išskyrus 2020 m.), kai pandemijos metu šis rodiklis pradėjo sparčiau kristi dėl sumažėjusio gimstamumo ir ypač dėl išaugusio mirtingumo.
Minėtą aptariamų rodiklių laikiną stabilizaciją galima paaiškinti tuo, kad, nepaisant neigiamų demografinių tendencijų, Lietuvai gana ilgą laiką pavyko išlaikyti kiek stabilesnę gimstamumo situaciją, sulėtinant šio rodiklio mažėjimą. Todėl 0-14 metų amžiaus vaikų skaičius per praėjusį dešimtmetį Lietuvoje (2010-2020 m.) mažėjo gerokai lėčiau (tik 10 proc.) nei 15-24 m. jaunimo skaičiaus rodiklis, kurio nuosmukis siekė net 40 proc.
Toliau panagrinėkime jaunimo ir pagyvenusių žmonių lyginamojo svorio atitinkamų santykių kaitą, palyginti su ES vidurkiu. Šis skaičiavimų būdas leidžia išryškinti demografinių rodiklių dinamikos reikšmingumą, nors jų santykinių reikšmių pokyčiai buvo gana nežymūs (antai šalies jaunimo dalis pagal bendrą gyventojų skaičių 2001-2020 m. sumažėjo apie 4 procentinius punktus). Analizės rezultatai rodo, kad praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje sparčiai vyko neigiami demografinės situacijos pokyčiai.
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas kreipėsi į LR Ministrę Pirmininkę Ingą Ruginienę, siūlydamas artimiausiu metu organizuoti dar vieną skubų Lietuvos savivaldybių merų ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų susitikimą su Vyriausybės ir ministerijų vadovais. Šį kartą siūloma susitikimo darbotvarkę skirti vienam, tačiau strategiškai itin svarbiam klausimui - Lietuvos demografinei padėčiai.
Pasak mero, sausio 12 d. įvykęs merų susitikimas su Ministre Pirmininke ir ministerijų vadovais buvo svarbus žingsnis stiprinant dialogą tarp Vyriausybės ir savivaldos, tačiau jo metu liko neaptartas vienas esminių klausimų, turinčių ilgalaikę įtaką valstybės ateičiai. Demografinės situacijos blogėjimas, anot A. Visocko, reikalauja išskirtinio, skubaus ir sisteminio Vyriausybės dėmesio.
Preliminarūs 2025 metų duomenys rodo, kad Lietuva šiuo metu yra tarp valstybių, turinčių vieną žemiausių gimstamumo rodiklių Europoje - šalyje miršta beveik dvigubai daugiau žmonių, nei gimsta. Bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis rodo, kad 2024 m. kiekvienas tūkstantis Lietuvos gyventojų patyrė vidutiniškai 6,5 gyventojo sumažėjimą. Tik viena iš 60 Lietuvos savivaldybių fiksavo vos teigiamą rodiklį.
Šiaulių miesto statistika šią tendenciją tik patvirtina - 2025 metais mieste gimė 757 kūdikiai, o mirė 1 278 gyventojai. Nors situacija Šiauliuose kelia rimtą susirūpinimą, pabrėžiama, kad daugelyje kitų savivaldybių demografiniai rodikliai yra dar nepalankesni.
Pagal 2024 metų duomenis, sparčiausiai nykstančių savivaldybių penketuke - Anykščių, Švenčionių, Lazdijų, Ignalinos ir Zarasų rajonai, kuriuose mirčių skaičius kelis kartus viršija gimusiųjų skaičių.
Siūlomo susitikimo metu būtų siekiama diskutuoti apie realias, ilgalaikes ir efektyvias priemones, galinčias paskatinti gimstamumą bei šeimų apsisprendimą turėti daugiau vaikų. Kaip vieną iš galimų sprendimų Šiaulių miesto vadovas siūlo svarstyti modelį, pagal kurį šeimos, susilaukusios trečiojo vaiko, būtų atleidžiamos nuo gyventojų pajamų mokesčio iki tol, kol jauniausiam vaikui sukaks 25 metai.
A. Visockas pabrėžia, kad demografinės krizės valdymas turi tapti vienu svarbiausių nacionalinės politikos prioritetų, o savivaldos įtraukimas į sprendimų paiešką yra būtina sąlyga siekiant tvarių rezultatų.
Demografinių rodiklių įtaka pomėgiams ir laisvalaikiui
Lietuvoje vykstantys demografiniai pokyčiai, tokie kaip gyventojų amžiaus struktūros, lyties, išsilavinimo ir urbanizacijos lygio pokyčiai, daro įtaką žmonių pomėgiams ir laisvalaikio užsiėmimams. Pavyzdžiui, vyresni žmonės vis labiau domisi sveikatingumo ir reabilitacijos veiklomis. Aktyvus laisvalaikis, kaip mankštos, vaikščiojimas ar užsiėmimai su gyvūnais, tampa vis populiaresni.
Jaunimas, kita vertus, auga skaitmeniniame amžiuje, todėl ir jų pomėgiai pastebimai skiriasi. Daug laiko praleidžiama internete, o virtualios bendruomenės bei žaidimai užima svarbią vietą. Išsilavinimo lygis taip pat daro įtaką pomėgiams. Didesnis išsilavinimas dažnai skatina didesnį kultūrinį susidomėjimą, todėl žmonės aktyviau dalyvauja kultūros renginiuose, parodose ir koncertuose.
Urbanizacija taip pat keičia laisvalaikio veiklas. Miestuose gyvenantys žmonės turi geresnę prieigą prie kultūrinių ir pramoginių paslaugų, todėl dalyvavimas renginiuose, sporto varžybose ar meno projektuose tampa lengvesnis. Demografiniai pokyčiai ir jų poveikis pomėgiams yra nuolat besikeičiantis procesas, kuriame susipina socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai.
Šiuo metu lietuvių laisvalaikio pasirinkimai tampa vis įvairesni. Tradiciniai užsiėmimai, kaip sportas ir kultūros renginiai, vis dar turi savo vietą, tačiau vis daugiau žmonių atranda naujas veiklas. Virtualūs žaidimai, socialinių tinklų turinio kūrimas ar kūrybinės dirbtuvės - tai, ką pamatome vis dažniau. Amžiaus skirtumai taip pat puikiai atsispindi laisvalaikio statistikoje.
Jaunesni žmonės dažnai renkasi aktyvų gyvenimo būdą - bėgiojimą, dviračių sportą ar jogą. Tuo tarpu vyresni asmenys labiau linkę į tradicinius užsiėmimus, tokius kaip sodininkystė ar knygų skaitymas. Regioniniai skirtumai taip pat neatmetami. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje ar Kaune, žmonės dažniau dalyvauja įvairiuose renginiuose ir kultūros projektuose. Mažesni miestai ir kaimai dažnai siūlo bendruomeninius renginius ar tradicinius amatų užsiėmimus.
Svarbu nepamiršti ir socialinių bei ekonominių veiksnių. Didėjantis gyventojų užimtumas ir ekonominė gerovė skatina daugiau investicijų į laisvalaikio veiklas, todėl žmonės gali skirti daugiau laiko savo pomėgiams. Galiausiai, laisvalaikio statistika - tai ne tik skaičiai, bet ir žmonių istorijos, atspindinčios mūsų kultūrinius ir socialinius pokyčius.
Lietuvos pomėgių raida yra labai įdomi ir glaudžiai susijusi su šalies istorija bei socialiniais pokyčiais. XX amžiaus pradžioje, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės, žmonės labiau domėjosi kultūriniais pomėgiais, kurie padėjo puoselėti tautinį identitetą. Viskas pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų sąjungos okupacijos. Tradicinės veiklos dažnai buvo ignoruojamos, o kai kurios net uždraustos. Vietoje jų atsirado socialistinės ideologijos skatinami pomėgiai, pavyzdžiui, sportas ir kolektyviniai žaidimai.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje prasidėjo kultūrinių pomėgių atgimimas. Žmonės ėmė domėtis įvairiomis meno formomis - teatru, kinu, muzika ir vizualiuoju menu. Atsirado ir naujų pomėgių, įkvėptų vakarietiškos kultūros, pavyzdžiui, hip-hopas ir elektroninė muzika. Nuo 2000-ųjų metų Lietuvoje stebime dar vieną reikšmingą pokytį - skaitmeninę revoliuciją. Internetas ir socialiniai tinklai leido žmonėms dalintis savo pomėgiais, rasti bendraminčių ir sekti naujoves. Dabar Lietuvoje matome labai įvairų pomėgių spektrą - nuo tradicinių kultūrinių veiklų iki modernių technologijų. Žmonės gali laisvai pasirinkti ir išreikšti savo pomėgius, kas rodo didesnį visuomenės atvirumą.
Laisvalaikio užsiėmimai Lietuvoje per pastaruosius metus patyrė įdomių pokyčių, ir tai galima pastebėti iš statistinių duomenų. Pirmiausia, sportas tapo itin svarbiu laisvalaikio elementu. Bėgimas, dviračių sportas ir futbolas pritraukia vis daugiau entuziastų. Statistika rodo, kad apie 40% žmonių reguliariai užsiima fizine veikla. Tačiau sportas - ne vienintelis laisvalaikio aspektas.
Kultūriniai renginiai, tokie kaip teatras, kinas ir koncertai, sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Per pastaruosius penkerius metus teatro spektaklių lankomumas šoko 25%. Švietimas ir saviugda taip pat užima svarbią vietą. Internetiniai kursai ir seminarai tampa vis populiaresni. Kelionės - dar viena laisvalaikio sritis, kurioje pastebimas augimas. Lietuviai vis dažniau renkasi tiek vietines, tiek užsienio kryptis.
Technologijos ir socialiniai tinklai taip pat daro didelę įtaką laisvalaikio užsiėmimams. Žaidimai, tiek kompiuteriniai, tiek stalo, kasmet pritraukia vis daugiau žaidėjų. Daugiau nei 20% gyventojų reguliariai žaidžia vaizdo žaidimus. Be to, vis daugiau žmonių atranda gamtos teikiamas galimybes. Žygiai, stovyklavimas ir kiti lauko užsiėmimai tampa vis populiaresni, ypač po pandemijos.
Apibendrinant, laisvalaikio užsiėmimų Lietuvoje analizė atskleidžia ryškias tendencijas ir pokyčius, kurie formuoja mūsų kultūrą ir bendravimo būdus.
Lietuvos gyventojų piramidė 2023 m.
Sezoniškumo įtaka darbo rinkai (1)
| Rodiklis | 2001 m. | 2020 m. |
|---|---|---|
| 15-24 m. jaunimas (procentas nuo visų gyventojų) | Septintadalis | Dešimtadalis |
| 55-64 m. pagyvenę žmonės (procentas nuo visų gyventojų) | - | Septintadalis |
| Jaunimo ir pagyvenusių asmenų santykis (15-24 / 54-64) | 134 | 67 |
Gyventojų pajamų mokestis
tags: #socialiniai #demografiniai #rodikliai #gali #itakoti #poziuri