Socialinis darbas - profesija, kurios tikslas yra padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialinius iššūkius, stiprinti jų gebėjimą savarankiškai funkcionuoti, skatinti socialinę integraciją bei gerinti gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirba su žmonėmis, susiduriančiais su krizėmis, skurdu, sveikatos problemomis, psichologiniais ar socialiniais sunkumais, todėl jų darbas reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir didžiulio emocinio jautrumo.
Perdegimo sindromo sąvoka dažniausiai siejama su žmonėmis, kurių profesija tiesiogiai susijusi su pagalba kitiems, nuolatiniu bendravimu, rūpesčiu, empatija, besąlygišku atsidavimu darbui. Profesinis perdegimo sindromas yra viena didžiausių psichosocialinių problemų, nes šiuolaikinis žmogaus kenčia nuo intensyvaus darbo tempo, vis rečiau turi laiko maloniai veiklai, poilsiui.
Kas yra profesinis perdegimas socialiniame darbe?
Profesinį perdegimą galima apibūdinti kaip emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose. Profesinis perdegimas darbo vietoje apibūdinamas kaip išsekimas, atsiribojimas nuo darbo, asmeninio pasitenkinimo stoka.
Perdegimas - fizinio, emocinio ir psichologinio išsekimo būsena, kylanti dėl nuolatinio streso ir ilgalaikės atsakomybės už kitų gerovę. Perdegimas nėra akimirksniu ant žmogaus užkrentanti būsena. Ši profesija pasižymi itin intensyviu emociniu krūviu.
Perdegimo dimensijos ir požymiai
Tai reiškia, kad darbuotojas dėl nuovargio turi nuotaikos ir kitų fizinių ir psichologinių simptomų ir jaučia išsekimą, nemigą ar galvos skausmus, praranda motyvaciją dirbti. Perdegimo pasekmės - daugiau nei nuovargis, tai apatija, dirglumas, prarasta empatija, kaltės ar beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, miego sutrikimai, imuniteto susilpnėjimas, virškinimo problemos, jaučiamas motyvacijos sumažėjimas, sunkumai priimant sprendimus, atsiranda noras keisti profesiją.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Perdegęs socialinis darbuotojas ne tik jaučiasi blogai - jo darbas tampa mažiau kokybiškas, jis gali greičiau susierzinti, mažiau išgirsti klientą, priimti netinkamus sprendimus, prarasti gebėjimą išlaikyti profesines ribas. Dėl to darbuotojai praranda norą dirbti, gali susilpnėti įsipareigojimai ir su tuo susijęs mažesnis produktyvumas (Finney, Stergiopoulos, Hensel, Bonato, Dewa, 2013). Neretai profesinis perdegimas socialiniame darbe baigiasi darbo pakeitimu, visiška apatija, emociniu lūžiu.
Gėda perdegimo kontekste
Socialinio darbo srityje dažnai manoma, jog kliento poreikiai turi būti aukščiau visko, o tai lemia, kad dėmesys sau lieka nuošalyje. Vis dėlto toks požiūris dažnai tampa perdegimo priežastimi, nes ilgai nepaisant savo poreikių silpnėja ir gebėjimas veiksmingai padėti kitiems.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pagalbą teikia užmezgdami kontaktą su šeimos nariais, įsigilindami į šeimos situaciją, skatindami įžvelgti vyraujančias problemas šeimoje, kartu ieškodami pagalbos sprendimo būdų ir galimybių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami komandoje su atvejo vadybininkais bei kitais pagalbos šeimai/vaikui specialistais, siekia užtikrinti geriausius vaiko interesus atlikdami šeimos stebėseną, pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą, esant poreikiui pasinaudodami ir išplėstinės šeimos ar bendruomeniniais ištekliais.
Socialiniai darbuotojai ypač dažnai susiduria su perdegimo rizika dėl darbo specifikos: didėjantys krūviai, nenuspėjamos situacijos, susidūrimai su smurtu, konfliktais šeimose, nedarbu, vaikų nepriežiūra ir t.t. Kiaunytės (2012) teigimu, socialiniams darbuotojams dėl sprendžiamų profesinėje veikloje iškylančių dilemų, vidinių ir išorinių konfliktų bei padidėjusios atsakomybės, susijusios su sprendimų priėmimu šioje srityje, darbas tampa įtemptas ir keliantis didelį stresą.
Rizikos veiksniai: individualūs ir organizaciniai
Perdegimą socialinio darbo su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis srityje lemia nemažai rizikos faktorių - neigiamas, priešiškas, o kartais ir agresyvus paslaugų gavėjų požiūris į teikiamas paslaugas, didelis darbo krūvis, ribotas kokybiškų nemokamų pagalbos priemonių ir paslaugų tinklas, įtemptos darbo valandos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas. Profesinį perdegimą socialiniai darbuotojai taip pat patiria dėl per žemos asmeninės savivertės, neorganizuotumo, motyvacijos stokos, neigiamų emocijų, negebėjimo gauti grįžtamojo ryšio, dėl ko perdegimas perauga į depresiją.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Socialinių darbuotojų perdegimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip žmogaus amžius, darbo stažas, vidinės (psichologinės) darbo sąlygos ir socialinės paramos stoka organizacijoje. Perdegimas kelia didelį susirūpinimą, nes tai susiję su teikiamos paslaugos kokybės pablogėjimu, daugybe fizinių ir psichologinių sutrikimų darbuotojų sveikatai.
Paslaugų sektoriaus darbuotojų perdegimo dažnis yra didesnis nei kitų profesijų. Profesinis perdegimas kenkia ne tik darbui ir klientams, bet ir pačių šeimoms. Dažnai atsitinka tai, kad daugybę žmonių, kuriuos yra palietęs perdegimo sindromas, apninka baisi tuštuma ir nuobodulys, todėl aukos dažniau pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, pradeda žaisti azartinius lošimus, norėdami palengvinti savo asmeninę būseną.
Empiriniai akcentai: psichosocialiniai stresoriai
Šiame tyrime nagrinėjamas profesinio perdegimo reiškinys tarp individualios priežiūros darbuotojų, daugiausia dėmesio skiriant psichosocialinių veiksnių vaidmeniui organizacijos kontekste. Kadangi Europos visuomenė sensta, socialinių paslaugų poreikis didėja, tad individualios priežiūros darbuotojai patiria nemažai iššūkių, kurie didina profesinio perdegimo riziką.
Naudojant Kopenhagos perdegimo inventorių ir Kopenhagos psichosocialinių veiksnių darbe klausimyną, tyrime buvo vertinamas profesinio perdegimo lygis ir įvertinti profesinį perdegimą prognozuojantys veiksniai, tokie kaip dideli emociniai reikalavimai, nepakankamas įsipareigojimas darbovietei ir darbo ir šeimos konfliktas. Rezultatai atskleidžia, kad individualios priežiūros darbuotojai susiduria su įvairiais psichosocialiniais veiksniais, kurie didina profesinio perdegimo riziką.
Analizė parodė, kad skiriasi šių veiksnių išreikštumas - kai kurie veiksniai individualios priežiūros darbuotojams rečiau didina profesinio perdegimo riziką, o kiti veiksniai labiau didina profesinio perdegimo riziką. Pastebėta, kad labiausiai profesinio perdegimo riziką individualios priežiūros darbuotojų imtyje didina emociniai reikalavimai (emocinis krūvis), žemas įsipareigojimas darbovietei, darbo ir šeimos konfliktas.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Perdegimo ir gėdos spiralė kasdienėje praktikoje
Socialinis darbas - viena iš profesijų, kurioje yra didelė perdegimo rizika. Socialinio darbo srityje dažnai manoma, jog kliento poreikiai turi būti aukščiau visko, o tai lemia, kad dėmesys sau lieka nuošalyje.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pagalbą teikia užmezgdami kontaktą su šeimos nariais, įsigilindami į šeimos situaciją, skatindami įžvelgti vyraujančias problemas šeimoje, kartu ieškodami pagalbos sprendimo būdų ir galimybių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami komandoje su atvejo vadybininkais bei kitais pagalbos šeimai/vaikui specialistais, siekia užtikrinti geriausius vaiko interesus atlikdami šeimos stebėseną, pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą, esant poreikiui pasinaudodami ir išplėstinės šeimos ar bendruomeniniais ištekliais.
Asmeninė perspektyva: savirūpa kaip profesinis įrankis
Socialine darbuotoja dirbu jau aštuonerius metus. Teko dirbti vaikų globos namuose ir socialinės globos namuose, kur gyvena žmonės su negalia. Tiek metų dirbdama supratau, kad asmeninė gerovė - būtina profesinės gerovės dalis.
Rūpinimasis savimi - profesinis įrankis, leidžiantis išlikti emociškai tvirtai, tinkamai reaguoti į sudėtingas situacijas ir toliau teikti kokybiškas paslaugas. Savirūpa apima fizinę, emocinę, psichologinę žmogaus gerovę, o jos priemonės gali būti įvairios. Noriu pasidalinti keletu praktikų, kurias taikau pati, norėdama neperdegti.
- Viena paprasčiausių - mikropauzės. Jos leidžia bent kelioms minutėms sustabdyti intensyvų darbo tempą ir grįžti į dabarties momentą.
- Man padeda kelios serijos gilaus kvėpavimo, trumpas pečių, kaklo ar nugaros tempimas, minutė sąmoningo žvilgsnio pro langą ar trumpa meditacija mintyse.
- Minčių paleidimas prieš miegą - gera praktika visas per dieną susikaupusias mintis išlieti ant balto lapo.
- Sąmoningumo praktikos taip pat atlieka svarbų vaidmenį.
- Dėmesingo įsisąmoninimo metodai, tokie kaip kvėpavimo stebėjimas, minties analizė be vertinimo, kūno skenavimas, dėmesingas valgymas, padeda geriau suprasti savo emocines reakcijas ir nepasiduoti stresui.
Pabendravus su kitais šios profesijos specialistais, jie papasakojo, kaip rūpinasi savimi. Tai užsiėmimas įvairia kūryba (piešimas, spalvinimas, dainavimas), pasivaikščiojimas lauke be tikslo, šokis, savimasažas, joga, dienoraščio pildymas. Labai įdomu buvo sužinoti apie įsižeminimą - gebėjimą būti čia ir dabar, jausti save kūne. Taip pat tikiu, kad labai svarbu profesinės ribos ir komandos palaikymas. Aiškios ribos yra būtina.
Organacinės priežastys ir apsaugos priemonės
Dažnai pačios organizacijos rūpinasi savo darbuotojų sveikatingumu, jų gyvenimo kokybe. Atsakingos organizacijos organizuoja kolektyvines darbuotojų laisvalaikio užimtumo formas: tai bendros išvykos (ekskursijos), renginių organizavimas, sporto klubo ar komandos įkūrimas ir/ar finansavimas, meninės saviraiškos skatinimas, dalyvavimas įvairiose konkursuose ir pan.
Manau, svarbu pripažinti, kad perdegimo prevencija negali būti vien tik individuali atsakomybė. Įstaigos, kuriose dirba socialiniai darbuotojai, privalo kurti saugią ir palaikančią darbo aplinką, užtikrinti realistiškus darbo krūvius, suteikti galimybes supervizijai ir skatinti žmones kreiptis pagalbos.
Organizacinių lygmeniu siūlomos strategijos
- koreguoti darbo krūvį pagal darbuotojų gebėjimus;
- aiškiai apibrėžti darbuotojų vaidmenį ir atsakomybes;
- kurti darbo vietas, kurios skatina ir leidžia kuo efektyviau naudotis darbuotojams savo gebėjimais, žiniomis, talentais;
- palengvinti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus dėl jų užduočių ir jų darbo atlikimo;
- kurti gerą vidinę komunikaciją darbo klausimais, siekiant skatinti efektyviai atlikti darbus ir įgyvendinti organizacijos tikslus.
Psichologinis atsparumas, tai priemonė, padedanti apsisaugoti nuo streso ir profesinio perdegimo. Atsparumo ugdymo programos labai naudingos, nes darbuotojai išmoksta „susidoroti“ su nesėkmėmis, dideliu darbo krūviuir pan.
Kasdienės įveikos strategijos ir supervizija
Egzistuoja įvairūs požiūriai ir priemonės, kurios padeda įveikti patiriamą stresą ir perdegimą. Atsipalaidavimo pratimų praktikavimas padeda mažinti dienos metu patirtą stresą, įtampą, nerimą. Tai viena iš profesinio perdegimo sindromo strategijų, įvardinamos kaip relaksacijos priemonės, į kurias įeina ir prasmingas laisvalaikio organizavimas (atsipalaidavimo galimybės po darbinės veiklos). Atsipalaidavimo pratybomis ir darbo bei poilsio režimo sureguliavimo galimybėmis siekiama palengvinti socialinių darbuotojų darbą, sumažinti bereikalingą stresą.
Mėgstama veikla (hobis), kuri leidžia darbuotojui atpalaiduoti, pamiršti darbe slegiančius rūpesčius, teikia „naujos energijos“. Šiuolaikinis žmogaus kenčia nuo intensyvaus darbo tempo, vis rečiau turi laiko maloniai veiklai, poilsiui. Galima teigti, kad rūpestis savimi, užsiėmimas mėgstama veikla, teigiamas nusiteikimas ir tikėjimas, kad viskas įveikiama, relaksacija gamtoje - padeda sumažinti stresą, užkirsti kelią stresinėms ir konfliktinėms situacijoms.
Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas. Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų.
Ribos, darbo-poilsio balansas ir komandos parama
Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs - skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata.
Taip pat tikiu, kad labai svarbu profesinės ribos ir komandos palaikymas. Aiškios ribos yra būtina. Tik emociškai atsparus, pailsėjęs ir savimi besirūpinantis socialinis darbuotojas gali padėti žmogui.
Perdegimo įtaka profesijai ir jos statusui
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į dabartiniu metu gana intensyvų socialinio darbo profesionalizacijos procesą, skatinama labiau akcentuoti žmogiškąjį aspektą - socialinio darbuotojo asmenybę, kaip profesinės sėkmės garantiją. Aptariamas profesinis perdegimo sindromas, kaip neigiama subjektyvi socialinio darbo profesijos aplinkybė. Atskleidžiami pagrindiniai profesinio perdegimo sindromo bruožai, identifikuojamos ir apibūdinamos profesinio perdegimo sindromo dimensijos. Remiantis užsienio šalių ir Lietuvos mokslininkų darbais nagrinėjama tematika, pateikiamas profesinio perdegimo sindromo socialiniame darbe diskursas, aptariami šio reiškinio atsiradimą lemiantys veiksniai (individualūs ir darbo / organizaciniai) profesinėje veikloje. Empirinis (kokybinis) tyrimas, taikant kol kas populiariausio profesinio perdegimo sindromo klausimyno (MBI) klausimus, atskleidžia profesinio perdegimo padarinius socialinio darbuotojo asmenybei, praktinei veiklai ir socialinio darbo profesijos statusui visuomenėje.
Santraukinė lentelė: rizikos ir apsaugos veiksniai
| Rizikos veiksniai | Pasekmės | Apsaugos priemonės |
|---|---|---|
| Didelis emocinis krūvis; dideli krūviai; riboti ištekliai; tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas | Išsekimas, atsiribojimas nuo darbo, motyvacijos kritimas | Darbo krūvio korekcijos; aiškūs vaidmenys; vidinė komunikacija |
| Neigiamas paslaugų gavėjų požiūris; konfliktai šeimose; smurtas | Dirglumas, klaidingi sprendimai, ribų praradimas | Supervizija/intervizija; komandos palaikymas; ribų stiprinimas |
| Žema savivertė; neorganizuotumas; grįžtamojo ryšio stoka | Depresijos rizika, apatija, darbo keitimas | Atsparumo ugdymas; grįžtamojo ryšio kultūra; savirūpa |
| Darbo-šeimos konfliktas; žemas įsipareigojimas organizacijai | Kokybės kritimas, produktyvumo mažėjimas | Lankstus darbo organizavimas; dalyvavimas sprendimuose |
Profesinis perdegimas kenkia ne tik darbui ir klientams, bet ir pačių šeimoms. Socialinis darbas yra profesija, reikalaujanti didelės vidinės stiprybės. Ši stiprybė atsiranda iš gebėjimo rūpintis savimi.
Literatūros diskursas ir tarpsektoriniai palyginimai
Perdegimo sindromas yra aktualus ir plačiai tyrinėjamas daugelio tyrėjų, nes toks psichologinis stresas per ilgą laiką smarkiai paveikia darbuotojų psichologinę savijautą. Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinis perdegimas ir jį lemiantys veiksniai individualios priežiūros darbuotojų lygmeniu. Socialinių darbuotojų profesionalizacijos ir nuovargio problemos. Socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų gyvenimo kokybės vertinimas: profesinis aspektas. Socialinių darbuotojų, dirbančių priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje, profesinio perdegimo sindromo raiška. Socialinių darbuotojų profesinio perdegimo sindromą nulemiančios organizacinės priežastys.
Profesijos lauke ryškėja bendra tendencija: psichologinis atsparumas ir organizacinės priemonės kartu su individualia savirūpa sukuria daugiasluoksnę apsaugą nuo perdegimo. Supervizija Lietuvos socialinio darbo kontekste. Streso rizika ir paramos lūkesčiai: socialinių darbuotojų profesinės patirties analizė. Vaikų dienos centrų socialinių darbuotojų patiriamo streso darbe priežastys.
Profesinis perdegimas kaip organizacinės elgsenos problema. Professional burnout and its relation to self-efficacy and perceived stress: the case of Lithuanian teachers. Slaugytojų profesinio streso raiška veiklos kontekste: edukologijos ir slaugos dimensijos. Policijos pareigūnų darbo aplinkoje patiriamo streso ypatumai, jų analizė.
Gėdos mažinimas: kultūros ir praktikos lygmenys
Manau, svarbu pripažinti, kad perdegimo prevencija negali būti vien tik individuali atsakomybė. Įstaigos, kuriose dirba socialiniai darbuotojai, privalo kurti saugią ir palaikančią darbo aplinką, užtikrinti realistiškus darbo krūvius, suteikti galimybes supervizijai ir skatinti žmones kreiptis pagalbos. Tik emociškai atsparus, pailsėjęs ir savimi besirūpinantis socialinis darbuotojas gali padėti žmogui.
Galimybė periodiškai dalyvauti supervizijose ar intervizijose, dalintis kylančiais sunkumais, sulaukti įžvalgų, grįžtamojo ryšio ir palaikymo iš kitų specialistų yra vertingas pagalbos sau būdas. Tam, kad galėtume padėti kitiems, turime mokytis dirbti tiek su savimi, tiek su kitais, tiek iš kitų.
Socialiniam darbuotojui ypač svarbu mokėti nusistatyti ribas, tinkamai planuotis savo darbo ir poilsio laiką, stengtis dirbti susikoncentravus ties vienu darbu vienu metu. Taip pat būtina nepamiršti ir savęs - skirti laiko savo pomėgiams, artimiesiems, kokybiškam poilsiui ir turiningam laisvalaikiui, rūpintis savo fizine ir psichine sveikata.
tags: #socialiniai #darbuotojai #patiria #geda