Viešąsias paslaugas dažnai teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, valstybės ar savivaldybių kontroliuojamos įmonės tam, kad patenkintų visuomenės narių poreikius socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitose srityse. Svarbu todėl, kad norime geresnės ateities savo visuomenėje. Norime, kad jauni ir kūrybingi žmonės neišvažiuotų, o išvykę - grįžtų kurti savo ateitį Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimo bendruomenėse.
Tam reikia kokybiškų viešųjų paslaugų, gerų mokyklų ir vaikų darželių, glaudžiais tarpusavio saitais susijusių savitarpio pagalbos tinklų bendruomenėse bei valstybės ir savivaldybės institucijų pasirengimo įtraukti ir sutelkti savo piliečius bendriems tikslams. Jei su gyventojų skaičiaus mažėjimu, ilgainiui gilės socialinės aplinkos erozija, tai tiesiogiai paveiks ir verslo aplinką. Svarbu ir dėl kitos priežasties: demografijos. Visuomenei senstant, socialinių paslaugų poreikis tik didės, reikalaudamas vis didesnės dalies savivaldybių biudžetų lėšų.
Veiksmingų viešųjų paslaugų sukūrimas nėra įmanomas be nevyriausybinių organizacijų, verslo, bendruomenių ir jas jungiančių asociacijų, pvz., vietos veiklos grupės, lygiaverčio įsitraukimo. Tam, kad suprastume, kas veikia, o kas neveikia, reikės improvizuoti ir rizikuoti. Reikės įvairovės ir alternatyvų, konkurencijos ir nesėkmių. Analizuodami kitų šalių gerąją patirtį 2019 metais VšĮ „Versli Lietuva” parengė Viešųjų paslaugų perdavimo gidą.
Į klausimą, koks paslaugų perdavimo tikslas, galima atsakyti taip - paslaugų perdavimu siekiama dvejopo rezultato: didesnio teigiamo viešųjų paslaugų poveikio ir sumažėjusių jų teikimo kaštų. Gretutinis tokio viešųjų paslaugų perdavimo tikslas taip pat yra skatinti verslumą Lietuvoje, kurio lygis šiuo metu yra nepakankamas. Labai svarbu skatinti socialinį verslumą, kadangi mūsų šalyje pradeda formuotis socialinė ekonomika bei socialinio pirkimo kultūra, kai pirkėjai vienu metu gali gauti dvigubą naudą - prekę ar paslaugą, kurios jiems reikia, ir žinojimą, kad prisideda prie konkrečios socialinės problemos sprendimo. Atitinkamai ir verslininkai vis dažniau siekia savo veikla ne tik susikurti asmeninę gerovę, bet ir panaudoti savo verslumo gebėjimus visuomenės naudai. Valstybei ir savivaldai tai reiškia, kad problemų įvardijimas, joms spręsti pritaikytų paslaugų poreikio planavimas, paslaugų pirkimas ir jų poveikio stebėsena tampa veiksmingesnė strateginių planų įgyvendinimo priemone, įgalinančia kasdieniais darbais pasiekti gilesnių arba daugiau visuomenės narių apimančių pokyčių.
Socialinė Ekonomika
Ekonomistai šiuolaikinėje mūsų visuomenėje išskiria 3 reikšmingiausias ekonomikos sritis: viešasis sektorius, privatus sektorius ir žinoma, socialinė ekonomika. Kaip jau minėjome, socialiniai verslai yra laikomi kaip socialinės ekonomikos visuomenėje dalis. Jų pagrindinis tikslas yra vykdyti tam tikro pobūdžio visuomenei naudingai veiklą. Dar svarbu pabrėžti ir tai, jog socialinis verslas neretai yra organizuojamas kiek kitokiu verslo modeliu. Naudoti novatoriškus sprendimus kuriant ir prekiaujant paslaugomis ar produktais.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pastaraisiais metais, tokių įmonių skaičius smarkiai išaugo ne tik Lietuvoje ar Europoje, tačiau ir visame pasaulyje. Turite planų steigti ne pelno siekiančią organizaciją? Kalbant apie patį įmonės valdymą, čia taip pat yra taikomas labai laisvų ir lygių ryšių principas. Pasak statistikos, šiuo metu socialinės ekonomikos principo organizacijos padeda sukurti apie 10 procentų visos Europos Sąjungos BVP. Galima sakyti, jog tokios bendrovės kuo toliau, tuo labiau turės vis reikšmingesnę rolę mūsų ekonomikoje.
Straipsnyje aptarėme socialinę ekonomiką ir tokio principo organizacijų veiklą.
PVO Sektorius
Trečiasis pilietinės visuomenės sektorius - visų ekonomikos sektorių susikirtimo vieta. PVO sektorius tapo vieta, kurioje susitinka įvairios koncepcijos, visų pirma „ne pelno sektoriaus“ ir „socialinės ekonomikos“, kurios, nors ir apibūdina plačiai sutampančias sritis, visiškai tiksliai nesutampa. Be to, šių koncepcijų pagrindu sukurti teoriniai principai šiuolaikinėje ekonomikoje PVO sektorius suteikia skirtingas funkcijas.
Tokios organizacijos PVO gali būti:
- socialiniai partneriai (profesinės sąjungos ir darbdavių grupės);
- nevyriausybinės organizacijos (pvz., besirūpinančios aplinkos ir vartotojų apsauga);
- visuomeninės organizacijos (pvz., jaunimo ir šeimos grupės).
Socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Vienintelis socialinės ekonomikos subjektas - asociacijos, pagal savo veiklos principus gali būti priskiriamas arba PVO sektoriui, arba socialinei ekonomikai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Ne pelno organizacijų principas. Pagrindinis PVO sektorius skirtas teorinis principas (be SE principo) yra kilęs iš anglų kalbos: pirmoji literatūra ne pelno sektoriaus arba ne pelno organizacijų (NPO) klausimais pasirodė prieš 30 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš esmės šis principas apima tik privačias organizacijas, kurių įstatuose numatyti straipsniai, draudžiantys skirstyti perteklines lėšas organizacijų steigėjams, valdymo organo nariams arba dalininkams.
Šioms organizacijoms būdinga tai, kad jos yra:
- organizacijos, t. y. jos pasižymi institucine struktūra ir dalyvavimu. Jos paprastai būna juridiniai asmenys;
- privačios, t. y. instituciniu požiūriu atskirtos nuo vyriausybės, nors gali gauti valstybinį finansavimą ir jų valdymo organuose gali būti valstybės pareigūnų;
- turinčios savivaldą, t. y. galinčios kontroliuoti savo pačių veiklą ir laisvai rinkti ir atleisti savo valdymo organus;
- pelno neskirstančios, t. y. ne pelno organizacijos gali gauti pelną, tačiau jis turi būti investuojamas į pagrindinę organizacijos veiklą, o ne paskirstomas organizacijos savininkams, steigėjams arba valdymo organams;
- savanoriškos, t. y. pirma, narystė nėra privaloma arba teisiškai nustatoma, antra, turi būti savanorių, dalyvaujančių jų veikloje arba valdymo srityje.
Solidarios ekonomikos principas. Šis principas, susiformavęs Prancūzijoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse paskutinįjį 20-ojo amžiaus ketvirtį, yra gerokai susijęs su dideliu PVO sektoriaus augimu, kurį lėmė nauji daugybės žmonių grupių, kurioms gresia socialinė atskirtis, socialiniai poreikiai. Solidarios ekonomikos sąvoka susijusi su trimis ramsčiais: rinka, valstybe ir abipusiškumu. Pastarasis siejamas su nepiniginiais mainais pirminio bendravimo srityje, kuri visų pirma siejama su naryste asociacijose.
Solidarios ekonomikos principas - tai bandymas sujungti tris sistemos ramsčius, kad joje sukurta konkreti praktika suformuotų mišrias organizacijas, apimančias rinkos, ne rinkos ir ne pinigų ekonomiką, o jų išteklių kilmė taip pat būtų pliuralistinė: rinkos (prekių ir paslaugų pardavimas), ne rinkos (vyriausybės subsidijos ir paaukotos lėšos) ir ne pinigų (savanoriai). Solidarios ekonomikos principas teikia svarbius suderinimo su SE principu elementus, todėl sąvoka socialinė ir solidarumo ekonomika taip pat vartojama. Praktiniais sumetimais visos organizacijos, priklausančios solidarios ekonomikos sričiai, neginčytinai laikomos priklausančiomis ir SE sričiai.
Socialinės Ekonomikos ir Ne Pelno Organizacijų Principų Panašumai ir Skirtumai
Kadangi SE principo ir NPO principo panašumai ir skirtumai yra labai svarbūs, jie nagrinėjami toliau šiame pranešime. Kalbant apie SE ir NPO principų panašumus, keturi iš penkių NPO principo įvestų kriterijų trečiojo PVO sektoriaus sričiai apibrėžti yra privalomi ir SE principo atveju: privačios, oficialios organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija (savivalda) ir laisva narystė (savanoriškas dalyvavimas).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Tačiau yra trys trečiojo PVO sektorius apibrėžimo kriterijai, kuriais NPO ir SE principai aiškiai skiriasi:
Ne Pelno Kriterijus
Pagal NPO principą visos organizacijos, kokiu nors būdu paskirstančios pelną jas įsteigusiems, valdantiems arba finansuojantiems asmenims arba organizacijoms, neįtraukiamos į trečiąjį PVO sektorių. Kitaip tariant, trečiojo PVO sektoriaus organizacijos privalo griežtai taikyti paskirstymo apribojimą. NPO principas reikalauja ne tik neskirstyti pelno, bet ir numato, kad trečiojo PVO sektoriaus organizacijos nesiektų pelno, kitaip tariant, jos negali būti kuriamos visų pirma pelnui arba finansinėms pajamoms gauti. Pagal SE principą ne pelno kriterijus šia prasme nėra esminis reikalavimas trečiojo PVO sektoriaus organizacijoms.
Taigi, remiantis SE principu manoma, kad daugelis ne pelno kriterijų taikančių organizacijų griežtai priklauso trečiajam į PVO sektoriui: plačiam asociacijų, fondų, socialinių įmonių ir kitų ne pelno organizacijų, tarnaujančių žmonėms ir šeimoms, tenkinančių NPO ne pelno kriterijų ir visus SE organizacijų kriterijus, sektoriui. Tačiau kadangi kooperatyvai ir savidraudos draugijos sudaro SE branduolį, pagal NPO principą jos neįtraukiamos į trečiąjį PVO sektorių, nes dauguma jų dalį perteklinių lėšų paskirsto savo nariams.
Demokratijos Kriterijus
Antrasis skirtumas tarp NPO ir SE principų - demokratijos kriterijaus taikymas. NPO principo reikalavimai, pagal kuriuos bet kuri organizacija gali būti priskiriama trečiajam PVO sektoriui, neapima SE sąvokai būdingo elemento - demokratinės organizacijos. Taigi pagal NPO principą trečiąjį PVO sektorių apima daug ir labai svarbių ne pelno organizacijų, kurios neatitinka demokratijos kriterijaus, ir todėl pagal SE principą į trečiąjį PVO sektorių neįtraukiamos.
Iš tiesų daug ne pelno institucijų ne finansinių korporacijų ir finansinių korporacijų sektoriuose, parduodančių savo paslaugas rinkos kainomis, neatitinka demokratinės organizacijos principo. Toms ne pelno organizacijoms, kurios ne pagal SE, o pagal NPO principą priskiriamos trečiajam PVO sektoriui, priklauso tam tikros ligoninės, universitetai, mokyklos, kultūros ir meno organizacijos, kitos institucijos, kurios netenkina demokratijos kriterijaus ir savo paslaugas parduoda rinkoje, tačiau tenkina pagal NPO principą nustatytus reikalavimus. Pagal SE principą visi nedemokratiškai veikiantys ne pelno subjektai nėra priskiriami trečiajam PVO sektoriui, nors pripažįstama, kad savanoriškos ne pelno organizacijos, nemokamai teikiančios ne rinkos paslaugas asmenims arba šeimoms arba teikiančios tas paslaugas ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, gali būti priskiriamos SE. Šios ne pelno institucijos pateisina savo socialinį naudingumą nemokamai teikdamos valstybės remiamas prekes arba paslaugas asmenims arba šeimoms.
Tarnavimo Žmonėms Kriterijus
Pagaliau trečiasis skirtumas yra susijęs su tiksliniais trečiojo PVO sektoriaus organizacijų teikiamų paslaugų gavėjais, nes jų taikymo sritis ir prioritetai skiriasi NPO ir SE principų atveju. Pagal SE principą pagrindinis visų organizacijų tikslas - tarnauti žmonėms arba kitoms SE organizacijoms. Pirmosios pakopos organizacijose didžioji dalis jų veiklos naudos gavėjų - asmenys, namų ūkiai arba šeimos, kurie šia teikiama nauda naudojasi kaip vartotojai, individualūs verslininkai arba gamintojai. Daugelis šių organizacijų nariais priima tik individualius asmenis. Atskirais atvejais jos gali leisti bet kurio tipo juridiniams asmenims tapti nariais, tačiau visais atvejais SE dėmesio centre - žmogus, dėl kurio jos egzistuoja ir kuriam skirta jų veikla.
Kita vertus, NPO principas nenumato kriterijaus, kuris nustatytų, kad tarnavimas žmonėms - prioritetinis tikslas. Ne pelno organizacijos gali būti steigiamos paslaugoms teikti tiek asmenims, tiek šias organizacijas kontroliuojančioms ar finansuojančioms bendrovėms. Gali būti net pirmosios pakopos ne pelno organizacijų, kurias sudaro vien tik kapitalu paremtos įmonės - tiek finansinės, tiek nefinansinės. Dėl šios priežasties NPO principo analizuojama sritis apibrėžiama labai nevientisai.
NPO ir SE principų panašumai ir skirtumai, egzistuojanti bendra erdvė, kurią sudaro abiem principams priskiriamos organizacijos, įgalina tinkamai įvertinti svarbius koncepcinius ir metodinius skirtumus, kurie neleidžia, kad trečiajame PVO sektoriuje būtų konfigūruojama tiesiog sudedant pagal abu principus nagrinėtų organizacijų grupes.
Kalbant apie dviejų minėtų principų skirtumus funkcijų, kurias trečiasis PVO sektorius gali vykdyti išsivysčiusioje ekonomikoje, požiūriu, NPO principo atveju trečiojo PVO sektoriaus vieta yra tarp valstybės ir rinkos, o jo esmę sudarančio branduolio (trečiasis socialinis sektorius) paskirtis - tenkinti žymią dalį socialinių poreikių, kurių netenkina nei rinka (dėl mokios paklausos su perkamąja galia trūkumo), nei viešasis sektorius (nes valstybinis finansavimas nepajėgus to padaryti), ir todėl ypač svarbią reikšmę įgyja trečiojo tipo ištekliai ir motyvai.
| Kriterijus | Ne pelno organizacijos (NPO) | Socialinės ekonomikos organizacijos (SE) |
|---|---|---|
| Pelno paskirstymas | Griežtai draudžiama | Leidžiama dalį perteklinių lėšų paskirstyti nariams |
| Demokratiškumas | Nebūtinas | Būtinas |
| Tarnavimas žmonėms | Nėra prioritetinis tikslas | Pagrindinis tikslas |
Kaip sukurti sėkmingą socialinę įmonę | Marquis Cabrera | TEDxTeachersCollege
tags: #socialines #veiklos #rinkos #srityje