Septintajame dešimtmetyje Vokietijos kairieji radikalai, pasivadinę Raudonosios Armijos Frakcija (RAF), metė iššūkį valstybei ir fašistinės praeities neatsikračiusiam jos aparatui. Po šio iššūkio pasikeitė ne tik Vokietijos kairė - jis sukūrė ir prielaidas valstybės represijoms stiprėti. Šiuo metu netyla diskusijos apie RAF vietą istorijoje ir jos reikšmę tolesniam valstybės bei visuomenės vystymuisi. RAF susilaukė kritikos ne tik iš dešinės, bet ir iš kairės, ypač daug priekaištų RAF ir jos taikytiems kovos metodams turi anarchistinis blokas.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos kovos prieš Vokietijos valstybę priežastys bei pasekmės, pateikiama trumpa RAF istorija, padėsianti suprasti kritiką šios „teroristinės” grupuotės atžvilgiu.
Kaip terorizmas atkeliavo į Vakarų Vokietiją: Raudonosios armijos frakcija
RAF Įkūrimas ir Ideologija
Raudonosios Armijos Frakcija (RAF) buvo radikali pogrindinė kairiųjų ekstremistų organizacija, kurią 1970 metais įkūrė Andreas Baaderis, Gudrun Ensslin, Horstas Mahleris, Ulrike Meinhof, Irmgard Möller ir kiti asmenys. Daugelis žiniasklaidos priemonių RAF iš pradžių vadino tiesiog „Baaderio ir Meinhof gauja“.
Pagal Pietų Amerikos kovotojų pavyzdį grupuotė save vadino komunistiniais miesto partizanais - panašiai kaip, tarkim, tupamarų judėjimas Urugvajuje. Remdamasi Pietų Amerikos pasipriešinimo kovotojų, ypač Urugvajaus tupamarų pavyzdžiu, savo ginkluotą kovą prieš viešpataujančią kapitalistinę sistemą bei JAV imperializmą RAF vykdė pogrindžio sąlygomis - RAF nariai buvo guerrillas, t.y. miesto partizanai.
Remiantis gausia dokumentine medžiaga (ypač pirmosios kartos manifestais), RAF galima laikyti radikalia revoliucine socialistų grupuote. Ji dalyvavo neomarksistiniame „Frankfurto mokyklos“ diskurse bei juo rėmėsi, nors šio diskurso atstovai ir atsiribojo nuo ginkluotos kovos. RAF raštuose yra tamprių sąsajų su marksizmo-leninizmo teorija, galima įžvelgti ir maoistinių tendencijų. Todėl RAF dažnai vadinami „ginkluotais neomarksistais“.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
RAF aiškiai išreiškė neapykantą sistemai - Vokietijos ir kitų kapitalistinių šalių valdžios aparatui. Grupuotė, kaip, beje, ir anksčiau kilęs studentų judėjimas, kaltino Vakarų Europos visuomenę fašistinėmis tendencijomis ir priekaištavo dėl vis dar gyvos nacionalsocialistinės Vokietijos praeities.
Pirmoji RAF karta („Baaderio-Meinhof gauja”), ir ypač jos narė žurnalistė Ulrike Meinhof, sukūrė radikalią kairiojo revoliucinio pasipriešinimo teoriją, pasižyminčią stebėtinu aiškumu bei intelektualumu.
RAF save laikė internacionaliniu pasaulinės revoliucijos avangardu ir savo kovą už teisingumą įprasmino tarptautiniu mastu. Jei JAV bombarduoja Vietnamą, tai, kovojant prieš šią neteisybę, galima atsakyti tuo pačiu - griebtis ginklo.
Ulrike Meinhof
RAF Veikla ir Struktūra
RAF narių skaičiumi buvo palyginti nedidelė grupė. Per visą grupuotės istoriją nuo 1977 iki 1990 metų pogrindyje nuolat veikė 60-80 asmenų. Bet to, per visą tą laikotarpį aktyviai reiškėsi ir apie 300 RAF „prijaučiančiųjų” (vok. Sympathisanten), kurių tiesioginis priklausymas grupuotei nėra įrodytas arba keliantis abejonių.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Pagrindiniai RAF veiklos etapai:
- Pirmoji karta (Andreas Baaderis, Gudrun Ensslin, Holgeris Meinsas, Ulrike Meinhof, Janas-Carlas Raspė ir kt.) veikė itin trumpai - nuo 1970 iki 1972 m. Šis RAF istorijos etapas, lyginant su vėlesnėmis RAF kartomis, buvo labiausiai ideologiškai pagrįstas ir ganėtinai intelektualus, ypač atsižvelgiant į teorinį U. Meinhof indėlį.
- Antroji RAF karta susikūrė suėmus beveik visus pirmosios kartos lyderius. 1977 metų rudenį prasidėjo vadinamasis „Vokiškas ruduo“ - partizanai bandė išlaisvinti įkalintus RAF narius, paimdami įkaitu Vokietijos darbdavių sąjungos prezidentą Hannsą-Martiną Schleyerį.
- Trečioji RAF karta, Vokietijos saugumo tarnybų duomenimis, buvo maždaug 250 asmenų organizacija, atsakinga už įvairius sabotažo aktus bei politines žmogžudystes.
Pirmieji kovotojai, neturėdami jokios ginkluoto pasipriešinimo patirties bei pogrindžio kovai reikalingų lėšų, partizaninės kovos taktikos mokėsi palestiniečių stovykloje Jordanijoje, kurioje praleido tris mėnesius: nuo 1970 m. birželio iki rugpjūčio.
Į valdžios institucijų akiratį RAF grupuotė pateko ne tiek dėl kelių bankų apiplėšimų, kiek dėl 1971 metų balandį viešumoje pasirodžiusio strateginio RAF manifesto „Miesto partizanų koncepcija“ („Das Konzept Stadtguerilla”). Netrukus buvo paskelbta valstybinė RAF grupuotės narių, kurių tuo metu buvo apie penkiasdešimt, paieška.
1970 m. rugsėjo 29 d. vienu metu buvo apiplėšti trys bankai, iki 1972 m. pradžios - dar keturi, bendra „nusavintų” pinigų suma sudarė apie 700 000 DM. Tada užvirė kova, vėliau pavadinta „kruvinąja geguže”.
Žymūs RAF išpuoliai:
- 1972 m. gegužės 11 d., atsakydami į karą Vietname, RAF kovotojai netoli Frankfurto surengė išpuolį prieš JAV karinę bazę, kurio metu buvo susprogdinti trys užtaisai. Išpuolio metu buvo sužeisti 13 amerikiečių kareivių, 1 mirė nuo žaizdų.
- 1979 m. birželio 25 d. Baaderio grupuotė pasikėsino į NATO generolą Alexanderį Haigą.
- 1981 m. rugpjūčio 31 d. buvo užpulta JAV karinių pajėgų oro bazė Ramštaine.
- 1981 m. rugsėjo 15 d. pasikėsinta į JAV generolą F. Kroeseną.
JAV oro pajėgų bazė Ramštaine
„Vokiškas Ruduo“ ir RAF Lyderių Mirtys
1977 metų rudenį prasidėjo vadinamasis „Vokiškas ruduo“ - partizanai bandė išlaisvinti įkalintus RAF narius, paimdami įkaitu Vokietijos darbdavių sąjungos prezidentą Hannsą-Martiną Schleyerį. Tuo pat metu, siekdami padidinti spaudimą VFR valdžiai, grupė palestiniečių kovotojų užgrobė keleivinį „Lufthansos” lėktuvą „Landshut“, skrendantį į Mogadišą (Somalis), ir paėmė įkaitais jo keleivius. Šią dramą krizių štabo įsakymu užbaigė federalinės policijos greito reagavimo būrys GSG 9. Šturmo metu visi įkaitai buvo išlaisvinti, trys iš keturių pagrobėjų nušauti, tačiau žuvo ir lėktuvo pilotas.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Po tokio fiasko - nepavykus įkaitų išmainyti į kalinius - antrosios RAF kartos kovotojai įvykdė savo grasinimus ir nužudė H.-M. Schleyerį. Praėjus kelioms valandoms po įkaitų išlaisvinimo operacijos A. Baaderis, G. Ensslin ir J.-C. Raspė buvo rasti negyvi Štamhaimo kalėjimo kamerose. Šio įvykio aplinkybės primena 1976 m. gegužės 9 d. istoriją, kai savo kameroje buvo „rasta pasikorusi“ Ulrike Meinhof.
Trys RAF lyderiai, pasak tuometinės vidaus reikalų ministerijos, „įvykdė grupinę savižudybę”. A. Baaderis ir J.-C. Raspė neva panaudojo šaunamuosius ginklus, kuriuos slapčia įnešė RAF advokato bendradarbiai, o G. Ensslin neva pasikorė ant kameroje buvusio elektros laido. Visuomenei iki šiol didžiulį įtarimą kelia šių tariamų savižudybių aplinkybės, motyvai bei pasirinkti nusižudymo būdai.
RAF Pabaiga
1998 metų balandžio 20 d. RAF paskelbė nutraukianti savo veiklą. Paskutiniajame RAF pareiškime, kuris paskelbė apie organizacijos veiklos nutraukimą, minimi 26 RAF nariai, nužudyti policijos ir kitų jėgos struktūrų.
Normal 0 Agitacinis 1987 m. plakatas: „Visos Vokietijos demonstracija. 10 metų po Štamhaimo žudynių. Kova tęsiasi!”.
Agitacinis plakatas
1998 metų balandžio 20 d. „Prieš beveik 28-erius metus, 1970 m. gegužės 14 d. išlaisvinimo akcijos metu susikūrė RAF: šiandien mes užbaigiame šį projektą. RAF miesto partizanai nuo šiol yra istorija. Sakydami „mes”, turime galvoje visus, iki šiol priklausiusius RAF organizacijai. Šį žingsnį žengiame kartu. Mes didžiuojamės savo istorija. RAF buvo revoliucinis mažumos bandymas pasipriešinti šitos visuomenės tendencijoms, įnešti permainų į kapitalistinius santykius. Šio projekto pabaiga parodo, ko mes negalėjome pasiekti eidami šiuo keliu. Tačiau ji nepaneigia revoliucijos būtinybės ir teisėtumo. RAF buvo mūsų pasirinkimas stoti į vienas gretas su tais, kurie visame pasaulyje kovoja už išsilaisvinimą iš viešpataujančiųjų priespaudos. Mums šis pasirinkimas atrodė teisingas.”
Pareiškimas užbaigiamas prisimenant žuvusiuosius - pateikiamas 26 žuvusių RAF, „Birželio 2-osios judėjimo” ir artimų RAF revoliucinių grupuočių narių sąrašas.
Kritika RAF atžvilgiu
Neskaitant konservatyviosios kritikos, kuri nuo pat pradžių smerkė bei bandė demonizuoti grupuotės narius, nepasitenkinimas RAF veikla gana anksti pasireiškė ir kairuoliškame judėjime. Pagrindiniai kairiųjų priekaištai buvo susiję su nepamatuoto smurto naudojimu, beprasmėmis žmonių aukomis bei grupuotės narių noru kalbėti „liaudies vardu“.
Pavyzdžiui, vienas kairiųjų studentų judėjimo lyderių Rudis Dutschkė savo dienoraštyje šitaip priekaištavo radikaliai RAF teorijai bei praktikai: „Negatyvūs RAF šūdo padariniai matomi daugelyje vietų, CDU/CSU - ypatingai, apskritai visa valdžia ir RAF šūdas atrodo tartum susituokę: tam, kad [kartu] stabdytų politinę klasių kovą!“ (1974 m.)
Po RAF išpuolio prieš VFR ambasadą Stokholme Herbertas Marcuse, kurio raštai stipriai įtakojo tų metų studentų judėjimą, į klausimą, ar teroristai yra idėjiniai politiniai nusikaltėliai, atsakė taip: „Aš vis dar laikau save marksistu. Marksizmas atmeta terorą kaip revoliucinį ginklą -tiek individualų terorą, tiek mažų grupių, neturinčių liaudies paramos, terorą. Subjektyviai galima daryti prielaidą, kad jie savo akciją laiko politine akcija. Objektyviai taip nėra.“
tags: #socialines #revoliucijos #frakcija