Socialinės psichologijos sąvoka ir apibrėžimas

Socialinė psichologija yra dinamiškai besivystanti mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ji apima platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupių dinamikos. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, yra ypač svarbi kuriant efektyvias mokymosi sistemas.

Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas. Socialinė psichologija remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais.

Ši mokslo šaka tiria tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai. Terminas kildinamas iš lotyniško žodžio "socialis", reiškiančio "visuomeninis".

Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Socialinės psichologijos problematika daugiausia apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą: nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą (lyderystės teorijos), konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją , komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui.

Socialinės psichologijos vieta tarp kitų mokslų

Socialinė psichologija (SP) kurį laiką buvo bendrosios psichologijos dalis. SP daug kur remiasi klasikinėmis psichologijos teorijomis.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Sociologija tiria dideles socialines grupuotes, siaurą socialinio elgesio segmentą plačios bendrijos aspektu, fiksuodama visuomenės narių amžių, demografinę sudėtį, užimtumą (pvz., pasitenkinimas visuomenine santvarka, darbu, išsilavinimu).

SP tiria mažąsias socialines grupes (mikrogrupes), tokius atskiro grupės nario elgesio pasireiškimus, kurie priklauso nuo grupėje vykstančio bendravimo. SP ir sociologija gali tirti tuos pačius reiškinius, tik skirtingais aspektais.

Pvz., kaip iš SP pozicijos galima nagrinėti šeimą: elgesio šeimoje normos, vertybės, tradicijos, lyderiai, pasekėjai, bendravimo ypatumai tarp skirtingų šeimos narių, šeimos, kaip grupės sutelktumas, vieningumas, atskirų narių individualumas ar priklausomybė nuo kitų šeimos narių, atliekami vaidmenys šeimoje (žmona, draugė ar mama - kas daugiau?).

Ką tiria socialinė psichologija?

Socialinė psichologija tiria socialinį žmogaus elgesį - žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos.

Ryšių, santykių rezultatas - grupės, grupelės, poros, triados, statusų hierarchija grupėse. SP nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Socialinis elgesys yra mažiausia dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, ką aš darau ir ar iš viso ką nors darau, priklauso ir nuo manęs, ir nuo kitų, mane supančių žmonių. Ir atvirkščiai - kitų žmonių elgesys priklauso ir nuo mano elgesio.

Ne tokie mes bejėgiai, kaip kartais įsivaizduojame esą. Dažnai mes įtakojame kitų elgesį daugiau nei patys pastebime. Gali būti, kad, kai kitiems liūdna, ir aš prie to būsiu nagus prikišusi. Mes galim ir prajuokinti kitus, iškrėtę kokį kvailą pokštą, pvz., pirmadienį su šlepetėm atvažiavę į darbą.

Mes galime sudaryti kitiems atitinkamą nuomonę apie save ir savo elgesiu siekti, kad mus vertintų, gerbtų, laikytų profesionalais, arba, atvirkščiai, kad mums nekrautų darbų, neliptų ant galvos, kai mes apsimetame nesugebančiais kažko atlikti, nevykėliais ar nepatyrusiais.

Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruožtu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonėms. Kito žmogaus reakcija į mus dažnai nėra pirminė, be jokio reikalo, paprastai ji yra atsakas į mūsų veiksmus, dabartinius ar anksčiau buvusius.

Socialinės situacijos

Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis. Situacijos, kuriose žmogus dalyvauja betarpiškai (pvz., dviejų žmonių pokalbis).

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Kai dalyvavimas pasireiškia netiesiogiai, tarpiškai (pvz., pasivaikščiojimas parke ir apsimėtymas žvilgsniais).

Be kitų žmonių poveikio ir pagalbos mes netaptume tokiais, kokie esame. Bendraudami išmokstame kalbėti, reikšti savo jausmus, suprasti kitus žmones ir juos priimti, dirbti ir dar daug kitų dalykų. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai - pradedant šeima, baigiant mūsų civilizacija. Grupė (visuomenė) kelia žmogui tam tikras taisykles, nustato tvarką, draudimus, kelia reikalavimus.

Polinkis paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus prisitaikymą, konformizmą, polinkis priešintis - maištavimą, neigimą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų paieška gali būti skausminga. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje atskiri nariai yra nevienodai vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogus grupėje užima tam tikrą statusą - jį išsikovoja arba gauna.

Socialinės psichologijos istorija

Socialinės psichologijos ištakos siekia antikos laikus. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, o Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu. Socialinės psichologijos istoriją galima suskirstyti į du periodus - ikimokslinį (mintys nėra sistemingos, neparemtos empirine medžiaga) ir mokslinį.

Ikimokslinis periodas

Helvecijus savo veikaluose “Apie protą”, “Apie žmogų” pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, taip pat akcentavo ir sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės vystymuisi.

Mokslinis periodas

A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1854 m. išleistoje knygoje “Pozityviosios politikos sistemos” jis bando socialinei psichologijai pritaikyti terminą “pozityviosios moralės sistema”.

1908 m. Londone išėjo W. McDougall’o knyga “Įvadas į socialinę psichologiją” - čia pirmą kartą pavartojama ir aptariama sąvoka “SP”. Tais pačiais metais NewYork’e išėjo E. Ross knyga “SP”. Tai buvo grynai teorinio pobūdžio veikalai. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų: 1920 m. išleista W. Molde “Eksperimentinė masių psichologija” - eksperimentais tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei.

Socialinės psichologijos užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis “Žemaičių psichologinių savybių klausimu” yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko SP konferencija.

Socialinis vaidmuo

Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).

Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui - jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai.

Vaidmenų interpretavimas ir priėmimas

Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje).

Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais - žmonės, kartais - aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys - ne patys lengviausi).

Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo aatvejis - motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo oorientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu.

Vaidmens turinys ir apibrėžtumas

Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, tesėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo?

Trumpai SV turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Pvz., gydytojui būtina suteikti pirmąją pagalbą (Hipokrato priesaika), pageidautina kkelti kvalifikaciją, susipažinti su naujausiais vaistais, moksliniais tos srities tyrimais, draudžiama.

Vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kkaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.

Vaidmenų konfliktai

Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, o atmestojo vaidmens vertybės ignoruojamos.

Aš-Vaizdas

Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo.

Aš-Vaizdo dalys

Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos iinformacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.

• Realusis Aš: Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų - sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai.
• Parodomasis Aš: Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais.
• Idealiusis ir pageidaujamasis Aš: Atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui - informacijos neigimo tendencijoms.
• Veidrodinis Aš: Toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių.

Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro hierarchinę sistemą. Plačiąja prasme Aš-Vaizdas - tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų atlikimu.

Socialinės psichologijos taikymas mokymosi sistemose

Socialinė psichologija yra ne tik teorinis mokslas, bet ir praktiškai taikoma įvairiose srityse, įskaitant mokymosi sistemas. Jos principai padeda suprasti ir optimizuoti mokymosi procesus, atsižvelgiant į socialinius ir psichologinius veiksnius.

Mokymosi motyvacija

Mokymosi motyvacija yra vienas svarbiausių mokymosi psichologijos mokslinių tyrimų ir ugdymo praktikos objektų. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją.

Socialinė sąveika ir bendradarbiavimas

Socialinė psichologija pabrėžia socialinės sąveikos ir bendradarbiavimo svarbą mokymosi procese. Grupės darbas, diskusijos ir bendra veikla skatina mokinių įsitraukimą, problemų sprendimo įgūdžius ir socialinius santykius. Be to, mokytojo ir mokinio santykiai, pagrįsti pasitikėjimu ir pagarba, yra esminiai sėkmingam mokymuisi.

Aš-Vaizdo formavimas ir savivertė

Socialinė psichologija taip pat atkreipia dėmesį į Aš-Vaizdo formavimą ir savivertę mokymosi kontekste. Teigiamas Aš-Vaizdas ir aukšta savivertė skatina mokinių pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir atsparumą sunkumams. Mokytojai gali padėti mokiniams formuoti teigiamą Aš-Vaizdą, pabrėždami jų stipriąsias puses, skatindami pastangas ir suteikdami konstruktyvų grįžtamąjį ryšį.

Socialinių vaidmenų įtaka mokymuisi

Socialiniai vaidmenys, kuriuos mokiniai atlieka mokymosi aplinkoje, taip pat turi įtakos jų elgesiui ir pasiekimams. Socialinė psichologija - tai mokslo sritis, padedanti mums suprasti, kaip mūsų mintys, emocijos ir elgesys priklauso nuo kitų žmonių, visuomenės normų bei socialinių sąveikų. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos. Dažnai net nesusimąstome, kokią įtaką socialinė aplinka daro mūsų kasdieniams sprendimams: nuo paprastų pasirinkimų, ką apsirengti ar ką valgyti, iki svarbių gyvenimo sprendimų, tokių kaip profesijos ar partnerio pasirinkimas. Socialinė psichologija nagrinėja, kaip žmonės suvokia vieni kitus, kaip formuojasi nuostatos, stereotipai, kaip vyksta įtikinėjimas ir kaip grupės veikia individą. Socialinė psichologija analizuoja santykius ir sąveikas tarp žmonių.

Paprasčiausiais žodžiais tariant, socialinė psichologija apibūdinama kaip mokslinis tyrimas, sutelkiantis dėmesį į socialines sąveikas, jų kilmę ir poveikį žmogui. Šiame straipsnyje panagrinėsime socialinės psichologijos apibrėžimą, pagrindinius principus, taikymo sritis ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

Pagrindiniai socialinės psichologijos konceptai

Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Vienas pagrindinių socialinės psichologijos objektų - tai socialinis poveikis. Tai procesas, kurio metu vieno ar kelių žmonių elgesys, nuostatos ar įsitikinimai keičiasi dėl kitų žmonių įtakos. Konformizmas reiškia asmens polinkį prisitaikyti prie grupės normų, net jei jos prieštarauja asmeninėms pažiūroms.

Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė. Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi. Pavyzdžiui, ar kada svarstėte, kodėl su viena žmonių grupe elgiatės vienaip, o su kita - visiškai kitaip? Socialinė psichologija tai paaiškina.

Pagrindiniai socialinės psichologijos konceptai:

• Socialinis poveikis: Kaip individų mintys, jausmai ir elgesys yra veikiami kitų žmonių. Tai apima konformizmą, paklusnumą, įtikinėjimą ir socialinę įtaką.
• Socialinė pažinimas: Kaip žmonės suvokia, interpretuoja ir prisimena informaciją apie socialinį pasaulį. Tai apima nuostatas, stereotipus, išankstinius nusistatymus ir socialinę atribuciją.
• Tarpasmeniniai santykiai: Kaip žmonės užmezga ir palaiko santykius su kitais. Tai apima patrauklumą, meilę, agresiją, altruizmą ir konfliktus.
• Grupės dinamika: Kaip žmonės elgiasi grupėse ir kaip grupės veikia individų elgesį. Tai apima lyderystę, bendradarbiavimą, konkurenciją, grupės sprendimų priėmimą ir grupės tarpusavio santykius.

Grupės struktūra, tarpusavio santykiai ir siekiai gali stipriai paveikti individų sprendimus. Žmonės dažnai elgiasi drąsiau ar impulsyviau būdami grupėje nei vieni. Šis reiškinys vadinamas socialine skatinimo arba „minios efekto“ išraiška. Socialinė psichologija nagrinėja, kaip formuojasi mūsų nuostatos - ilgalaikės mintys, emocijos ir elgesio tendencijos tam tikrų objektų ar reiškinių atžvilgiu. Įtikinėjimo teorijos, tokios kaip Elgesio pokyčių modelis ar Dvigubo apdorojimo teorija, parodo, kad žmonės gali būti paveikti per racionalius argumentus arba per emocinius, net nesąmoningus signalus.

Socialinė tapatybės teorija teigia, kad mūsų savęs suvokimas iš dalies formuojasi per priklausymą tam tikroms grupėms. Mes linkę vertinti pasaulį kategorijomis „mes“ ir „jie“. Nors dažnai manoma, kad sprendimus priimame remdamiesi logika, socialinė psichologija rodo, kad emocijos atlieka esminį vaidmenį. Jos padeda greitai įvertinti situaciją, bet tuo pačiu gali skatinti impulsyvias reakcijas. Pavyzdžiui, baimė gali paskatinti vengti rizikos, o džiaugsmas - priimti spontaniškus sprendimus.

Psichikos tyrimo būdai ir metodai

Psichikos reiškiniams tirti naudojami įvairūs metodai:

• Savistaba: savo paties vidinio gyvenimo pažinimas.
• Stebėjimas: pageidaujamų reiškinių stebėjimas natūralioje veikloje.
• Eksperimentas: specialus reiškinių sukėlimas ir stebėjimas.
• Apklausa: duomenų rinkimas užduodant klausimus.
• Biografinis tyrimas: žmogaus biografijos analizė.
• Testų metodai: psichinių reiškinių lygių nustatymas.

Raidos ir pedagoginėje psichologijoje naudojami "dvynių metodas", longitudiniai tyrimai, "dienoraščio metodas" ir skersinio pjūvio metodas.

Socialinės psichologijos taikymo sritis

Socialinės psichologijos žinios gali būti itin naudingos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Ji padeda suprasti, kaip kiti mus veikia, ir leidžia sąmoningiau reaguoti į socialinį spaudimą bei informaciją. Dažnai tai pasireiškia tuo, kad priimate sprendimą vien dėl to, jog „taip daro visi“.

Socialinė psichologija plačiai taikoma įvairiose srityse - rinkodaroje, politikoje, darbo vadyboje, švietime, net sveikatos srityje. Ji suteikia žinių apie tai, kaip veikia stereotipai, emocijos ir bendravimas tarp grupių. Augant technologijų įtakai ir informaciniam triukšmui, socialinės psichologijos principai tampa dar svarbesni. Jie padeda atpažinti, kaip socialinės medijos formuoja mūsų nuostatas, kaip algoritmai manipuliuoja mūsų emocijomis ir kaip išlaikyti kritinį mąstymą skaitmeniniame pasaulyje.

Socialinė psichologija taikoma įvairiose srityse:

• Bendravimo treniruotės: efektyvaus bendravimo įgūdžių ugdymas.
• Darbas grupėse: efektyvaus komandinio darbo organizavimas.
• Rinkotyra ir reklama: poveikio priemonių kūrimas ir analizė.
• Švietimas: mokymo metodų tobulinimas.
• Sveikata: artimų santykių įtaka sveikatai.

Pasak Visvaldo Legkausko, socialinė psichologija yra mokslas apie santykius tarp žmonių, todėl kiekvienas esame savo kasdienio gyvenimo socialiniai psichologai. Svarbiausi santykių tarp žmonių principai ir dėsniai apibendrinti taip, kad skaitytojas galėtų pritaikyti juos savo kasdieniame gyvenime. Socialinė psichologija yra ypač koncentruota į tai, kaip socialinė grupė lemia žmogaus patirtį ir elgesį.

tags: #socialines #psihologijos #savoka